Archyvas

2010.01 archyvas

Saulėlydis pievoje

2010.01.31 Komentarų: 5

Fotografuota Neries regioniniame parke, prie Dūkštų.

Kategorijos: Dienos akimirka Žymos: , ,

Batai su Goretex

2010.01.31 Komentarų: 14

Goretex batai

Atšilus orams ir pradėjus tirpti sniegui gatvėse atsirado daug vandens. Kaip tik tuo metu pastebėjau, kad viena pora turėtų žieminių batų pradėjo leisti vandenį. Kadangi labai mėgstu ilgus pasivaikščiojimus bet kokiu oru, tai nelabai malonus jausmas vaikščioti  suprakaitavusiomis kojomis. Tuo labiau, jeigu vienas batas praleidžia vandenį ir pusė pėdos yra šlapia. Todėl nutariau nusipirkti batus su Gore-Tex danga. Tiesą sakant tokius batus ketinau įsigyti jau seniau, bet už nusižiūrėtus nelabai norėjau mokėti 650 litų. Neseniai vienoje batų parduotuvėje buvo išpardavimas ir batus įsigijau už pusę kainos. Iš karto įspėju, kad šis įrašas nėra reklaminis – tikrai neatstovauju nė vieno batų gamintojo. Tiesiog norėjau pasidalinti patirtimi, galbūt bus naudinga ir kitiems renkantis naujus batus.

Skaityti toliau

Kategorijos: Dienos aktualijos Žymos:

Apie kūrinius, pinigus ir autorių bei vartotojų požiūrių skirtumus

2010.01.30 Komentarų: 10

Microsoft CDs and Money

Pastarosiomis dienomis tinklaraščiuose po plačiai nuskambėjusių įvykių apie į teismą perduotą bylą dėl parsisiųstos Windows 7 operacinės sistemos ir Microsoft kompanijos pateikto ieškinio tai pačiai Linkomanijai, netyla diskusijos apie šiuos įvykius ir bandoma nagrinėti priežastis, kodėl nesutampa vartotojų bei autorių požiūriai į jų kūrinius. Pavyzdžiui, Džiugas pateikia keletą argumentą, kodėl apskritai tokia byla dėl parsisiųstos Windows operacinės sistemos yra nepagrįsta. O štai Paulius rašo, kad jis mielai nusipirktų naują Windows operacinę sistemą, jeigu tik ji kainuotų pigiau. Nesu teisininkas ir nenagrinėsiu, ar šiuo metu galiojantys autorių teisių apsaugos įstatymai atitinka realybę, tuo labiau, ar iškeltos bylos yra bent kiek pagrįstos. Manau, tai turi išsiaiškinti teisėsaugos institucijos. Tačiau šiandien norėčiau išsakyti savo nuomonę apie tai, kodėl išsiskiria komercinius produktus kuriančių autorių ir vartotojų požiūriai į kūrinius bei jiems nustatytą kainą.

Vartotojas

Vartotojas – tai žmogus, savo kompiuteryje norintis naudotis naujausiomis programomis, klausytis mėgstamų atlikėjų kūrinių, per namų kino sistemą žiūrėti filmus, skaityti knygas. Labai žmogiškas noras. Bet tuo pačiu vartotojas – tai žmogus, turintis ribotą pinigų kiekį, dažniausiai nepakankamą patenkinti visiems poreikiams (nusipirkti naujausias programas, knygas ar filmus). Todėl vartotojas ieško būdų, kaip patenkinti savo poreikius išleisdamas mažiausiai pinigų arba jų iš viso neišleisdamas.

Autorius

Autorius – tai žmogus arba žmonių grupė (įmonė), kurianti meno, mokslo, intelektualinius ar kitus kūrinius. Dažniausiai autoriaus pagrindinis pajamų šaltinis yra pajamos, gaunamos iš jo kūrinių. Autorius, kurdamas vieną kūrinį, dažniausiai ilgą laiką gyvena iš pajamų, gautų pardavus ankstesnį kūrinį. Pavyzdžiui, rašytojas vienerius metus rašo knygą ir visus tuos metus jis ir jo šeima gyvena iš pajamų, gautų už prieš tai parduotas knygas. Ir jeigu nekalbėsime apie didžiausias kompanijas, kurios daugiau ar mažiau gauna pastovias pajamas iš sukurtų kūrinių, autorius honorarą gauną tik vieną kartą. Jeigu pasiseka, tai dar gauna tam tikrą procentą nuo uždirbto pelno. Autorius, būdamas toks pats žmogus kaip ir mes vartotojai, nori valgyti, išlaikyti savo būstą ir automobilį, apsirengti, nusipirkti naujų daiktų. Todėl siekia, kad už jo sukurtą kūrinį būtų mokama.

Vartotojų ir autorių požiūrių skirtumai

Taigi vartotojas nori naudotis autoriaus sukurtu kūriniu už kiek įmanoma mažesnę kainą. Tačiau autorius būna užsibrėžęs mažiausią kainą, kurią jis norėtų gauti už parduotą kūrinį. Dažnai ta kaina net padalinus lygiomis dalimis kūrinio kopiją nusipirkusiems vartotojams pastariesiems būna per didelė. Laisvos rinkos sąlygomis ir esant konkurencijai kainas koreguoja vartotojai. Taip rašo visi ekonomikos vadovėliai. Tačiau praktikoje viskas yra kiek kitaip. Net jei įmonė pardavinėja tarkime pieną ir kaina bei kokybe konkuruoja su kitais pieno gamintojais, dažnai kainas koreguoja ne pieno vartotojai, o įvairūs barteriniai susitarimai tarp skirtingų gamintojų.

Tačiau autorių kūriniams, mano nuomone, laisvos rinkos ekonomikos dėsnių pritaikyti neįmanoma. Kiekvienas autorius stengiasi sukurti kažkuo unikalų kūrinį, todėl konkurencija čia neegzistuoja. Taip, vartotojas vietoje brangios, pavyzdžiui, naujausios “Hario Poterio” knygos, gali pasirinkti skaityti pigesnę arba nemokamą lietuviškų pasakų rinktinę. Arba vietoje naujausios Windows operacinės sistemos, gali pasirinkti naudoti nemokamą Linux OS. Tačiau tai nebus tas pats kūrinys, kurį jis norėtų naudoti. Ir nors vartotojai viešai deklaruoja, koks blogas ar brangus konkretus komercinis produktas yra, bet faktai rodo ką kitą. Kaip pavyzdį galima paimti Windows operacines sistemas. Vos tik išleidus naują šios operacinės sistemos versiją pasigirsta vartotojų nusiskundimų apie šios versijos trūkumus bei per didelę jos kainą. Tačiau atrodytų vartotojas galėtų rinktis vieną iš nemokamų Linux versijų, geriausiai atitinkančią jo poreikius. Tačiau statistika kalba pati už save. Remiantis paskutiniais Gemius Ranking duomenimis, Lietuvoje 99 proc. visų interneto vartotojų naudoja Windows operacines sistemas. Nors jau praėjo 20 metų nuo pirmos Windows OS išleidimo 1985 metais, bet taip ir neatsirado nė vienas rimtas konkurentas šiai operacinei sistemai. Taigi tai, ką viešai deklaruoja vartotojai, dažnai neatitinka realybės.

Kūrinių kaina

Vis dėlto pagrindinis klausimas išlieka – tai kūrinių kainos pagrįstumas. Nors šiuo metu kūrinio kainą nustato pats autorius (dėl tos pačios mano minėtos konkurencijos nebuvimo), tačiau kaip pasakė vienas klasikas “laikai keičiasi”. Autorių kūriniuose pastebima vis mažiau unikalumo, nes labai sunku sukurti kažką naujo. Bet diskutuodami apie kūrinius, vartotojai dažnai pamiršta, kad tie kūriniai neatsiranda kompiuteryje paspaudus vieną mygtuką. Jiems sukurti autoriai skiria savo laiko, įdeda daug pastangų ir intelektinės veiklos.

Kuo kūrinys mažesnis, tuo jo kainą apskaičiuoti paprasčiau. Pavyzdžiui, tas pats vienerius metus rašančiojo lietuvių prozininko pavyzdys. Įsivaizduokime autorius per metus parašo vieną knyga, kurią leidykla išleidžia 20 tūkst. egzempliorių tiražu ir pardavinėja po 30 lt už vienetą. Leidykla, pardavusi visas knygas, gauna 600 tūkst. litų pajamų. Tačiau, žinoma, ne visi pinigai atitenka rašytojui. Realu, kad jis uždirbs ketvirtadalį visų pajamų – 150 tūkst. lt per metus arba 12,5 tūkst. lt per mėnesį. Žinoma, uždarbis nemažas. Tačiau tuo pačiu ir gana didelė knygos kaina galutiniam vartotojui. Todėl kyla klausimas, ar ne per daug pinigų uždirba autorius ir leidykla? Ar būtų parduota knygų daugiau, jeigu ji kainuotų 10 litų? Tai klausimas, į kurį vienareikšmiškai atsakyti tikriausiai neįmanoma. Viena vertus, kiekvienas autorius už savo kūrinį nori uždirbti kiek įmanoma daugiau ir to pakeisti neįmanoma. Tiesiog pinigai šiuolaikiniam žmogui labai svarbūs. Kita vertus, autorius nori būti dar ir populiarus. Todėl galėtų jis visiškai atsisakyti leidėjo paslaugų ir savarankiškai knygą pardavinėti internete tarkime po 10 lt. tokiu būdu parduodamas daugiau knygos egzempliorių. Bet šioje situacijoje susiduriama su kitomis problemomis – knygos reklamavimu, vartotojų švietimu (kad skaitytojai sumokėtų už knygą, o ne tiesiog parsisiųstų ir ją skaitytų nemokamai). Rašytojas šiuo atveju savo noru užsikrautų papildomų problemų, kainuojančių nemažai laiko ir pinigų. Ir kažin, ar jis uždirbtų užsibrėžtą pinigų sumą. O dar labiau abejonių kelia tai, ar apskritai autorius, savarankiškai pardavinėdamas knygas, jas galėtų parduoti.

Su kompiuterinėmis programomis situacija yra sudėtingesnė. Visų pirma tuo, kad jas kuria ne vienas žmogus. Visų antra, programų kūrimas yra labai sudėtingas procesas, kuriam galioja atskiri programų sistemų inžinerijos principai. O programų sistemų inžinerija, kaip rodo praktika, neturi nieko bendro su klasikine inžinerija. Pavyzdžiui, statybų inžinerijoje viskas paprasta. Nori pastatyti namą – atlieki skaičiavimus, nupieši brėžinius, pasirenki medžiagas, pasamdai statybininkus ir po nustatyto laiko matai stovintį namą.

Didelių programų kūrime dalyvauja tūkstančiai darbuotojų. Nors neradau tikslių skaičių, bet manau, kad prie Windows 7 išleidimo galėjo dalyvauti apie 10 tūkst. Microsoft darbuotojų (įvertinant tai, kad Microsoft dirba apie 90 tūkst. darbuotojų). Kažkada “My Digital Life” bandė apskaičiuoti, kiek galėjo kainuoti Windows Vista operacinės sistemos sukūrimas. Ir gavo įspūdingą skaičių – 10 mrld. dolerių arba 25 mlrd. litų (palyginimui 2009 metų Lietuvos BVP sudarė 92 mlrd. litų). Nors tikslius šios operacinės sistemos sukūrimo skaičius žino tik ponas S.Ballmer ir jam artimi žmonės, bet jeigu tie 10 mlrd. dolerių bent kiek artimi tikrai sumai, tai sukurti Windows operacinę sistemą kainuoja tiek, kiek Bendrojo vidaus produkto sukuria ketvirtadalis Lietuvos gyventojų ir įmonių. Žinoma, vartotojas, naudodamasis naujausia Windows operacine sistema to negali suprasti. Kaip ir negali suprasti to, kad Microsoft yra pelno siekianti įmonė ir naujos sistemos kūrimui skirtus pinigus ji turi atgauti su pelnu. Ir šioje situacijoje negali būti kalbų apie operacinės sistemos pardavimus už 100 ar mažiau litų. Šią kainą nustato pats programų kūrėjas, nes tik jis gali geriausiai įvertinti, kiek vartotojų nusipirks naują operacinę sistemą, gali objektyviai nustatyti tikrąją jos vertę ir tai, ar ji atsipirks.

Išvados

Skaitydamas įvairių vartotojų straipsnius apie kūrinius, autorius ir pinigus, susidariau tokią nuomonę:

  • Autoriai (ypač didžiosios kompanijos) bet kokia kaina stengiasi ginti savo interesus. Netgi Microsoft iškelti ieškiniai Linkomanijai ir jos vartotojams žvelgiant iš autorių pusės yra teisingi.
  • Vartotojai nori naudotis naujausiomis programomis, žaisti naujausius žaidimus, skaityti naujausiais knygas. Tačiau visi nauji produktai jiems paprastai yra per brangūs. Be to, reikia įvertinti ir tai, kad aktyviausi interneto vartotojai, garsiausiai reiškiantys savo nuomonę, yra jaunimas, neturintis pastovių pajamų.
  • Ar kūrinių, jeigu jie būtų pardavinėjami už daugeliui vartotojui priimtiną kainą, būtų tikrai nuperkama daugiau? O galbūt niekas nepasikeistų ir daugelis vartotojų toliau ieškotų būdų, kaip tuos kūrinius gauti nemokamai?
  • Absoliuti dauguma vartotojų nepabando pažvelgti į autorius iš jų pusės ir nebando suprasti, kad bet kurį filmą, muzikos kūrinį ar programą sukurti kainuoja didelius pinigus.
  • Visi komerciniai kūriniai yra kuriami su tikslu gauti maksimalų pelną. Todėl autoriai vangiai renkasi naujas pardavimo formas (supaprastintas pardavimas, mažesnė kaina, “įsigijimas, jeigu patiko”).

Mano asmenine nuomone artimiausiu laiku “mažieji” autoriai pabandys įsiklausyti į šiuos vartotojų norus. Tuo tarpu didžiosios kino kompanijos, leidyklos ar programų kūrėjai ieškos naujų būdų kaip apsaugoti savo kūrinius. Manau, nebe už kalnų tie laikai, kai naujausiomis programomis ar žaidimais bus galima naudotis tik prisijungus prie interneto, kad būtų galima patikrinti, ar vartotojas naudojasi legaliais kūriniais. Jeigu kompanijos pasuktų šiuo keliu, piratavimui galėtų būti užkirstas kelias. Bet ar taip atsitiks, parodys laikas.

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Apie šaltį

2010.01.27 Komentarų: 9

Nežinau kaip jums, bet man šalčiai jau pabodo. Taip, gražu, kai visur balta ir kai sniegas būna nušviestas saulės. Taip, gali nufotografuoti gražių nuotraukų. Bet šalta. Labai šalta. Dabar jaučiuosiu kaip ankstyvą pavasarį, kai trūksta vitaminų. Kai esi suplanavęs nuveikti daug darbų, bet tiesiog nebėra jėgų arba tingisi kažką daryti. Esu pradėjęs rašyti keletą straipsnių blogui, bet taip ir nebaigiu – kažkaip nėra noro prisėsti ir pabaigti.

Šiandien Vilniuje tikriausiai buvo šalčiausia šios žiemos diena. Kaikur termometras rodė 29 laipsnius žemiau nulio. Buvo ir slidu. Prie Pedagoginio žiedo vienu metu susidūrė 13 automobilių. Ryte pačiam po ilgo laiko teko pasinaudoti troleibusu (nes automobilis atsisakė užsivesti), o iki ofiso miesto pakraštyje per šaltį teko dar klampoti per sniegą pievose, nes viešuoju transportu iki darbo nuvažiuoti sunku (beveik nevažiuoja viešasis transportas). Sušalau. Bet kartais naudinga pasivaikščioti. Taigi esu šiek tiek pavargęs, čia irgi mažai berašau. Laukiu pavasario 🙂 O kaip jums, nepabodo žiema?

p.s. Klausimas automobilistams. Kaip nustatyti, ar jau atėjo paskutinioji akumuliatoriui. Šįryt bandžiau užvesti automobilį išmynęs sankabą, bet beveik nesigirdėjo starterio (šiek tiek bando suktis, bet po kelių akimirkų prietaisų skydelis užgęsta). Bet akumuliatorius iki šiandien į šalčius gerai reaguodavo. O galbūt problemos kuro padavimo sistemoje (kas nors ten užšalo)? Nes man atrodo, kad akumuliatorius sveikas – šviesos veikia, radijas irgi groja. Beje, akumuliatorius nekeistas nuo mašinos pirkimo (tarnauja antrą žiemą).

Kategorijos: Dienos akimirka Žymos: , , ,

Žiemos žiedas

2010.01.24 Komentarų: 6

Fotografuota šiandien kažkur prie Trakų miške. Lauke -17 laipsnių, nušalau pirštus, bet fotoaparato atminties kortelė prisipildė gerų kadrų 🙂

Kategorijos: Dienos akimirka Žymos: ,

Kernavės piliakalniai žiemą

2010.01.21 Komentarų: 8

Kernavėje žiemą dar nebuvau lankęsis. Prie piliakalnių žiemą viskas atrodo kitaip – žalią vasarišką spalvą pakeitė balta. Labai gražu – kur pažvelgsi, ten balta. Tačiau kai visur balta, ypač kai saulė pasislėpusi po pilkais debesimis, sunkiau tinkamai išeksponuoti kadrą – „neišdeginti“ dangaus, o sniegą užfiksuoti tokį, koks jis iš tiesų yra – baltą. Be to, sniegas atspindi dangų ir taip apgauna fotoaparato automatiką. Tikriausiai labai praverstų gradientinis filtras.

Skaityti toliau

Autorių teisės internete | 1 dalis

2010.01.20 Komentarų: 7

license-types

Nors nesu teisininkas ir apie įstatymus mažai ką išmanau, bet nusprendžiau šiek tiek giliau pasidomėti apie autorių teises internete ir tų teisių pažeidimus. Tikriausiai visi sutiks su tuo, kad internetas yra ta vieta, kurioje labiausiai pažeidžiamos autorių teisės. Pradedant nuo mažo tinklaraščio autoriaus straipsnių platinimo be jo sutikimo, baigiant didžiosiomis kino studijomis ir išplatintais naujausiais jų sukurtais filmais. Nors didžiosios kompanijos savo teises labai atkakliai gina, tačiau kol kas tai yra tik “kova su vėjo malūnais”. Tačiau šie įrašai (jų tikriausiai bus 3) bus ne apie komercinių autorių kūrinių teises, o apie tai, ką mes patys sukuriame kasdien (parašome straipsnį tinklaraštyje, nufotografuojame kažką, sukuriame pasakojimą ir pan.) ir kaip patys naudojamės kitų autorių kūriniais. Pirmoje įrašų ciklo apie autorių teises internete dalyje apžvelgsiu autorių teisių rūšis.

Skaityti toliau

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Apie genio ir gyvatės draugystę

2010.01.18 Komentarų: 4

Video apie tai, kaip genys gina savo namus nuo įsibrovėlės:

Kategorijos: Dienos aktualijos Žymos:

Šokių, dainų, chorų ir kitokie dešimtukai

2010.01.17 Komentarų: 5

dancers

(ronnie44052 nuotrauka)

Nors neturiu televizoriaus (ne todėl, kad negalėčiau jo nusipirkti, bet todėl, kad man jo nereikia), bet kartais televiziją pasižiūriu per internetą. Vakar kažkaip netikėtai per TV3 šiek tiek žiūrėjau Chorų karus. Vieni dainavo geriau, kiti prasčiau. Bet kai pradėjo dainuoti Kazimiera Prunskienė duete su Edvardu Kaniava, nervai nebeatlaikė ir televiziją išjungiau. Suprantu, ne visiems gamta davė gerą balsą, bet jie viešai ir nedainuoja. Kai Prunskienė scenoje pradėjo žviegti, kilo keletas minčių apie įvairius šokių, dainių ar chorų konkursus.

Visų pirma, nesuprantu, kodėl keletą pastarųjų metų šie konkursai vis dar rodomi Lietuvos televizijose. Dabar tikriausiai kiekvienos televizijos garbės reikalas yra surengti “dešimtuką”, scenoje pastatyti šokančius ar dainuojančius žmones, prieš sceną – jų pasirodymą komentuojančius. Kiekvienoje televizijoje matomi tie patys veidai, o pačių konkursų mintis ta pati – pasirodymas, komisijos komentaras ir žiūrovų balsai. Negi Lietuvos televizijos nesugalvoja nieko naujo? Kur dingo pažintinės laidos? Kur išlikimo realybės šou?

Galima pagalvoti, kad tokį televizijų programų pasirinkimą lemia tie neaiškūs stebuklingųjų statistikos dėžučių turėtojai, formuojantys visuomenės nuomonę apie žiūrimiausias laidas. Bet man tai labiau panašu į televizijų bandymą taupyti – juk “dešimtuką” surengti visada pigiau nei investuoti į įdomios laidos kūrimą.

Antra kilusi mintis – tai bandymas į vieną bendrą masę sumaišyti profesionalumą ir menkavertį turinį. Niekaip nesuprantu kaip operos dalininkas gali būti sugretinamas su dainuoti nemokančiu. Kodėl televizijos vis dar groja radžius, zvonkes ir panašias nesąmones?

Iškėlęs šiuos klausimus sau, priėjau vieną atsakymą – tikriausiai televizijos programos skirtos ne mano amžiaus žmonėms. Tikriausiai reikia dar suaugti, kad galėčiau žiūrėti tokį šlamštą. Jeigu taip, tai aš niekada nenorėčiau suaugti, sėdėti ant sofos prie žydrojo ekrano ir stebėti chorų karus…

Kategorijos: Dienos aktualijos Žymos:

Dūkštų bažnyčia

2010.01.17 Komentarų: 6

Vakar važiuodamas per Dūkštas (miestelis Vilniaus rajone, netoli Maišiagalos) negalėjau nesustoti ir nenufotografuoti šalia kelio stovinčios Šv. Onos bažnyčios. O dar ir oras buvo puikus – švietė saulė, medžiai apšerkšniję. Tik gaila, kad negalėjau nufotografuoti viso bažnyčios fasado – iš toliau nufotografuoti buvo neįmanoma, nes trukdė medžiai, o 18 mm objektyve nepakako, kad iš arti galėčiau apimti visą pastato grožį.

Bažnyčia pastatyta 1772 metais. Ji buvo pusiau medinė, pusiau mūrinė. Dabartinė mūrinė pastatyta 1850-1856 metais.

Skaityti toliau