Archyvas

2010.10 archyvas

Vilniaus savivaldybė naikina paskutinę nemokamą automobilių stovėjimo aikštelę

2010.10.27 Komentarų: 13

Sporto rūmų aikštelė

Atsimenate, neseniai rašiau apie Vilniaus savivaldybės ketinimus didinti automobilių stovėjimo mokesčius senamiestyje. Mokesčiai kai kuriose aikštelėse padidės iki 6 litų už valandą (nuo lapkričio 1 d. atsiras mėlynosios zonos), bet vis dėlto savivaldybė pabūgo mokestį už stovėjimą didinti iki 9 litų, kaip aš rašiau. To paties įrašo komentaruose žmogus pasidalino nuogirdomis, kad Vilniaus miesto savivaldybė taip pat ketina naikinti bene vienintelę nemokamą centinėje miesto dalyje ir kelis šimtus automobilių talpinančią aikštelę prie Sporto rūmų. Žmogus neklydo. Po mėnesio, t.y. spalio 24 d., aikštelė uždaryta. Nes pasirodo joje toje vietoje daugiau nei prieš pusę tūkstančio metų buvo … žydų kapinės. Aikštelėje bus nuimtas asfaltas, o vietoje jo atsiras žolė (visas savivaldybės pranešimas nuotraukoje viršuje).

Sporto rūmų automobilių stovėjimo aikštelė

Ilgus dešimtmečius aikštelė stovėjo ir niekam ji netrukdė. Žmonės galėjo nemokamai palikti savo mašinas prie Sporto rūmų ir iki senamiesčio nueiti pėsčiomis, o ne grūstis su automobiliais į jį. Prieš keletą metų pastačius daugiabučius prie Sporto rūmų prasidėjo visas žydų sujudimas dėl galimai ten esančių jų kapinių. Lankėsi visokie žydų dvasininkai su virbulėmis ir įrodinėjo, kad pastatytus namus reikia griauti, nes jie stovi ant kapinių. Pastatų, žinoma, niekas nė neketino nugriauti – visgi į juos investuoti dideli verslininkų pinigai. Su verslininkų milijonais nepasiginčysi labai. O štai savivaldybę paveikti lengviau – kitą pavasarį vietoje aikštelės turėtų atsirasti veja. Įtariu, kad politikoje arba versle yra kažkoks labai įtakingas žydų tautybės žmogus, kuris lengvai gali Vilniaus savivaldybės politikus “paveikti”, kad būtų priimti vienoki ar kitokie palankūs sprendimai. Juk atitinkami sprendimai nėra taikomi nė vienos kitos tautybės bendruomenėms. O panašių kapinių (nebūtinai žydų) visame Vilniuje galima rasti ištisais kvartalais – Žalgirio stadionas, dalis Šeškinės, prekybos centras “Ozas”, stovintis ant Napoleono karių kapinių, ir daug kitų vietų. Tai gal visus šiuos objektus irgi reikia griauti?

Sporto rūmai

Spalio 24 d. Vilniaus savivaldybė ir ją paliekantis meras Vytas Navickas savo kalendoriuose gali pažymėti kaip juodą dieną, kurią Vilniaus centrinė dalis palikta be vienintelės daug automobilių galinčios sutalpinti nemokamos stovėjimo aikštelės. Be aikštelės, kurioje savo automobilius galėdavo palikti miestiečiai atvykę pasivaikščioti po senamiestį ar atvažiavę į miesto renginius. Aikštelę, kurioje savo autobusus galėjo palikti į Vilnių atvykę svečiai iš kitų miestų. Aikštelę, kuriai remontuoti kažkada buvo skirtas ne vienas milijonas litų. Liūdna, kad Vilniaus savivaldybei svarbesni yra tautinių mažumų, o ne miestiečių interesai.

Kategorijos: Dienos aktualijos Žymos:

Kodėl aš nepirkau plytos „Laisvės kelyje“?

2010.10.24 Komentarų: 22

Laisvės kelias

Kaip jau daugelis tikriausiai girdėjo, penktadienį Vilniuje pagaliau buvo atidengta Tado Gutausko skulptūra “Laisvės kelias”. Skulptūros esmė – paminint Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį pakviesti visus šalies gyventojus už 25 arba 50 litų įsigyti simbolinę plytą, kurioje būtų įspaustas įsigijusiojo vardas ir pavardė, ir ją įmūryti į pastatytą skulptūrą. Kaip skelbia patys projekto “Laisvės kelias” iniciatoriai:

Projekto idėja gimė matant šiandieninę apatiją, pesimizmą ir susipriešinimą. „Laisvės kelias“ – tai kovos už nepriklausomybę atminimas ir laisvės bei vienybės simbolis ateities kartoms. Tai – raginimas nepamiršti vienybės idėjų, padėjusių Lietuvai išsikovoti laisvę.

Skulptūra simbolizuoja gyvą žmonių grandinę, daugiau kaip prieš 20 metų sujungusią tris nepriklausomybės siekusias Baltijos valstybes, nusidriekusią 600 kilometrų ir tapusią analogų pasaulyje neturinčia vienybės išraiška.

Citatos šaltinis

Nuo pat pradžių ilgai dvejojau, ar pirkti tą plytą, ar ne. Esmė, žinoma, buvo ne 25 ar 50 litų. Nuo pat pradžių, prasidėjus visam PR vajui, daug dalykų “Laisvės kelio” idėjoje man nepatiko. Dabar stebėdamas jau stovinčią skulptūrą dar labiau įsitikinau savo teisumu. Tebūnie tai asmeninis protestas prieš šią idėją. Taigi kodėl aš nepirkau plytos “Laisvės kelyje”?

Viena pagrindinių skulptūros idėjų buvo visiems priminti tą gyvą šimtų tūkstančių susikibusių žmonių masę, prieš 20 metų stovėjusią Baltijos kelyje. Tada Baltijos kelias buvo 3 Baltijos valstybių žmonių (tame tarpe ir tremtinių ar partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę ir kurių galbūt nebėra gyvųjų tarpe) laisvės troškimo akcija, į kurią jie jungėsi nieko neraginami, savo noru. Dabar atsirado kažkoks Tadas Gutauskas, kuris sugalvojo, kad Laisvės kelias (suprask ir Baltijos kelio paminėjimas) yra tik tų žmonių, kurie dar sugeba sukrapštyti tuos 25 ar 50 litų, kad į šią sieną įmūrytų savo plytą. Tų žmonių, kurie galbūt net nestovėjo Baltijos kelyje ir net nesuvokia, kas jis toks. Tų žmonių, kuriems plyta šioje sienoje tolygu Like mygtuko paspaudimui. Kai daugiau nei prieš 20 metų Baltijos kelias sujungė Lietuvą, šiandien Laisvės kelias ją dar labiau suskaldė – į tuos, kurie gali susimokėti, ir tuos tikruosius Baltijos kelio dalyvius, kurie galbūt dabar atsideda paskutinius litus iš savo varganos pensijos, kad tik kitą mėnesį turėtų už ką susimokėti už šildymą. Ši siena šiandien tapo materializuota išraiška to, kas vyko prieš 20 metų. O žmonės, nusipirkę plytas, tapo šios sienos bendrasavininkiais, nes jie sumokėjo už jos pastatymą.

Laisvės kelias

Geriausias sprendimas šioje situacijoje būtų buvęs finansuoti “Laisvės kelio” skulptūros statybą iš visų mūsų pinigų – iš valstybės biudžeto. Ir sienoje surašyti Lietuvos istorijai tikrai reikšmingus žmones – partizanus, kurie miškuose kovojo prieš sovietų valdžią, tremtyje žuvusius žmones, sausio 13-ą po tankais žuvusiuosius ar kitus, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, o ne ją bandė pirkti.

Nemažiau svarbus dalykas, atbaidęs nuo noro prisidėti prie šios akcijos, buvo vieta, kurioje ketinta statyti skulptūrą. Skulptūra stovi šalia vienos judriausių Vilniaus sankryžų – “Pedagoginio žiedo”. Manau, kad vieta, kurioje per valandą pralekia tūkstančiai mašinų, yra visiškai netinkama tam. Apskritai, mane jau nervina tas faktas, kad visokios tautiškumo akcijos vyksta tik Vilniuje, kuriame tegyvena ketvirtadalis visos Lietuvos. O pats Baltijos kelias, nors ir prasidėjo nuo Gedimino bokšto Vilniuje, bet tęsėsi per kitus Lietuvos miestus – Ukmergę, Panevėžį ar Pasvalį. Kita vertus, projekto autoriai tikriausiai viską gerai buvo apgalvoję iš anksto – kas pirktų plytą, jeigu skulptūra būtų statoma kokiame nors Pasvalyje.

Laisvės kelias

Na, ir galiausiai nebūčiau tikras lietuvis, jeigu visko nepaskaičiuočiau. Skulptūroje buvo sunaudota apie 20 tūkst. plytų. Kai kurios buvo su vieno žmogaus vardu ir pavarde (kaina 25 lt), kitos – šeimos plytos (50 litų). Neradau tikslių skaičių, kiek buvo nupirkta kiekvienos rūšies plytų, bet tarkime, kad jų buvo įsigyta po lygiai. Taigi gaunama 750 tūkst. litų pajamų. Vienos plytos pagaminimas netikiu, kad kainuotų daugiau kaip 10 lt (200 tūkst. lt už visas), pridėkime dar kokius 100 tūkst. lt už pastatymą, dar kokius 150 tūkst. litų reklamai. Grubiai paskaičiavus gaunamos išlaidos 450 tūkst. litų (bet mano asmenine nuomone jos turėtų būti daug mažesnės). Lieka, kad Tadas Gutauskas užsidirbo kokius 300 tūkst. litų. Visai neblogas komercinis projektas? Aišku, tikiu, kad tikroji sąmata bus pateikta su žymiai mažesniu Gutausko uždarbiu… Pabaigoje iškelsiu klausimą, ar tikrai šioje komercinėje skulptūroje yra dar bent kiek likusios tikrosios Baltijos kelio idėjos?

Kategorijos: Dienos aktualijos, Savaitės tema Žymos:

Apie 3 kartus greitesnį internetą

2010.10.23 Komentarų: 0

Prieš metus ten buvo Vyrai ir moterys.

Kategorijos: Dienos akimirka Žymos: ,

Rusnė

2010.10.23 Komentarų: 0

Kelias į Rusnę

Paskutinis mūsų kelionės po Šilutės apylinkes tikslas buvo Rusnė. Tikriausiai šis Nemuno deltos saloje įsikūręs ir nė kelių tūkstančių gyventojų neturintis miestelis visiems labiausiai žinomas dėl pavasarį ten vykstančių potvynių. Tačiau Rusnę garsina ne tik potvyniai. Rusnė – gražus miestelis, kuriame yra į ką akis paganyti – tiltas per Nemuną į Rusnės salą, senieji žvejų kaimai, evangelikų liuteronų bažnyčia ir, žinoma, gražūs šalia tekančių upių vaizdai (Nemunas, Atmata, Skirvytė).

Skaityti toliau

Kategorijos: Reportažas Žymos: ,

Šilutė

2010.10.22 Komentarų: 3

Šilutė

Apsilankę Ventės rage ir Mingėje, nutarėme nuvykti pasižvalgyti po Šilutę. Tiesa, šiek tiek nuvylė kelias iš Mingės į Šilutę – nemažą atkarpą reikėjo važiuoti prastu žvyrkeliu, kuris baigėsi tik įvažiuojant į miestą. Sunku buvo patikėti, kad įvažiavimas į Lietuvos mastu visai nemažą miestą gali būti žvyrkeliu.

Pati Šilutė nėra kažkuo ypatinga – atrodo kaip ir dauguma miestelių Lietuvos provincijoje. Tačiau Šilutė taip pat jaukus bei gražus miestas. Visų pirma į akis krenta nemažai „vokiškų“ pastatų (tikriausiai išlikusių dar nuo to laiko, kai Šilutė priklausė Prūsijai ir Vokietijai). Šie pastatai netgi šiek tiek panašūs į stovinčius Klaipėdos senamiestyje. Taip pat Šilutėje yra gražus ir tvarkingas parkas bei laivų prieplauka. O dabar apie viską nuotraukose:

Skaityti toliau

Kategorijos: Reportažas Žymos: ,

Šiek tiek rytinės šalnos

2010.10.18 Komentarų: 1

Įjungtas šildymas. Apšalę mašinos stiklai ryte. Slidžios gatvės ir jose lekiančios mašinos su vasarinėmis padangomis. Susiraukę veidai. Darbo dienos pradžia su vaisine arbata. Sportbačiuose šąlančios kojos. Šilta striukė, šalikas ir kepurė. Citrinų arbata su medumi. Nuo vėjo šiurkščios ir neutrogenos reikalaujančios rankos. Pirtis. Geras filmas vakare. Nenorėjimas niekur eiti. Artėja žiema…

Skaityti toliau

Kategorijos: Dienos akimirka Žymos: ,

Rytinio Vilniaus panorama

2010.10.17 Komentarų: 0

Nuotrauka daryta šįryt nuo Trijų Kryžių kalno. Tik šiek tiek pavėlavau, nes jau buvo išsisklaidęs rūkas. O taip norėjau jį nufotografuoti. Kita vertus, be rūko žymiai daugiau matyti – nuotraukoje galima atrasti net Lietuvos kino teatrą ir Maximą už jos 🙂 (~2 km).

Žiūrėti didesnę čia būtina.

Kategorijos: Dienos akimirka Žymos: , , ,

Mingė (Minija)

2010.10.13 Komentarų: 6

Mingė

Mingė (Minija) – toks mažas kaimelis Šilutės rajone, Minijos upės žemupyje, Nemuno deltos regioniniame parke. Kai kas jį vadina Lietuvos Venecija. Nesu buvęs Venecijoje, tai negaliu palyginti, bet tikriausiai su ja yra tik vienintelė analogija – Mingės kaimo pagrindinė gatvė yra Minijos upė. Todėl žmonės, norėdami nukakti iki kaimyno kitoje gatvės (t.y. upės)  pusėje, turi plaukti valtimi arba daryti keliasdešimties kilometrų ratą. Tiesa, Mingėje tų gyventojų ne tiek ir daug – 2008 metų duomenimis visi 44. Tame upės krante, kuriame mes lankėmės, mačiau gal tik kokius kelis namus, kuriuose gyvena žmonės. Visi kiti arba apleisti, arba juose įsikūrusios kaimo turizmo sodybos.

Skaityti toliau

Kategorijos: Reportažas Žymos: , , ,

Ventės ragas

2010.10.12 Komentarų: 2

Ventės ragas | Švyturys

Savaitgalį teko šiek tiek pasibastyti po Šilutės kraštą. Paskutinėmis šiltomis ir saulėtomis rudens dienomis nesinorėjo sėdėti namuose. Aplankėme Ventę, Lietuvos Veneciją – Mingės kaimą, Šilutę ir Rusnę. Ventėje lankiausi lygiai prieš metus ir tada šiek tiek papasakojau apie Ventės ragą. Ventė man miestelis, į kurį visada malonu vėl ir vėl sugrįžti. Gaila tik tai, kad kai šeštadienį ten lankėmės, tinkluose beveik nebuvo paukščių.

Šiandien nebeišsiplėsiu pasakojimais, o parodysiu tai, ką mačiau.

Skaityti toliau

Kategorijos: Reportažas Žymos: , ,

Nori iš Tele2 nusipirkti išmanųjį telefoną – užsirašyk į eilę

2010.10.06 Komentarų: 16

(babyben nuotrauka)

Atsitiko taip, kad pribrendo reikalas nusipirkti naują telefoną. Nutariau įsigyti HTC Desire. Kadangi pats naudojuosi Tele2 paslaugomis, nes labai patinka jų kainodara, tai nutariau keliauti į jų saloną Vilniaus Akropolyje ir nusipirkti naują telefoną (su sutartimi). Akropolyje yra du Tele 2 salonai – nueinu į vieną ir ten  vitrinose nė kvapo HTC Desire. Konsultantė pamaigo kompiuterį ir sako eik į kitą saloną, nes rodo, kad ten tikrai toks yra prekyboje. Na nesunku, nueinu. Ten situacija ta pati – vitrinose keli smartphone’ai ir krūvos pigių telefonų nuo 1 lito, bet HTC Desire nesimato. Vėl trukdau konsultantą, sakau, kad paskambintų į kitus Vilniaus salonus ir paklaustų, ar kuris nors tokį turi. Skambina į vieną – nėra, skambina į kita – irgi nėra. Galiausiai Mindaugo Maximos salonas sako, kad turi tokį, bet ir tą kažkas yra rezervavęs. Sako, jeigu rytoj niekas nenupirks, tada parduos man. Suprask, gali užsirašyti į eilę, kad nusipirktum telefoną. Nusispjoviau ir išėjau iš salono. Jeigu Tele 2 nereikia kliento, tai man jų tuo labiau nereikia.

Apskritai, labai keistas Tele 2 požiūris į išmaniųjų telefonų rinką. Nors jie labai intensyviai reklamuoja mobilųjį internetą ir išmaniuosius telefonus, bet nuėjęs į jų salonus nelabai rasi kažko tikrai „išmintingo“ (visokios Nokia ar Sony, turintys Wi-Fi, pas juos jau vadinami išmaniaisiais telefonais). Nors kitų operatorių salonuose populiariausių išmaniųjų telefonų nors su vežimu vežk (kad ir tie patys HTC Desire).

Kategorijos: Dienos aktualijos, Technologijos Žymos: