Į pradžią > Savaitės tema > Apie kūrinius, pinigus ir autorių bei vartotojų požiūrių skirtumus

Apie kūrinius, pinigus ir autorių bei vartotojų požiūrių skirtumus

Microsoft CDs and Money

Pastarosiomis dienomis tinklaraščiuose po plačiai nuskambėjusių įvykių apie į teismą perduotą bylą dėl parsisiųstos Windows 7 operacinės sistemos ir Microsoft kompanijos pateikto ieškinio tai pačiai Linkomanijai, netyla diskusijos apie šiuos įvykius ir bandoma nagrinėti priežastis, kodėl nesutampa vartotojų bei autorių požiūriai į jų kūrinius. Pavyzdžiui, Džiugas pateikia keletą argumentą, kodėl apskritai tokia byla dėl parsisiųstos Windows operacinės sistemos yra nepagrįsta. O štai Paulius rašo, kad jis mielai nusipirktų naują Windows operacinę sistemą, jeigu tik ji kainuotų pigiau. Nesu teisininkas ir nenagrinėsiu, ar šiuo metu galiojantys autorių teisių apsaugos įstatymai atitinka realybę, tuo labiau, ar iškeltos bylos yra bent kiek pagrįstos. Manau, tai turi išsiaiškinti teisėsaugos institucijos. Tačiau šiandien norėčiau išsakyti savo nuomonę apie tai, kodėl išsiskiria komercinius produktus kuriančių autorių ir vartotojų požiūriai į kūrinius bei jiems nustatytą kainą.

Vartotojas

Vartotojas – tai žmogus, savo kompiuteryje norintis naudotis naujausiomis programomis, klausytis mėgstamų atlikėjų kūrinių, per namų kino sistemą žiūrėti filmus, skaityti knygas. Labai žmogiškas noras. Bet tuo pačiu vartotojas – tai žmogus, turintis ribotą pinigų kiekį, dažniausiai nepakankamą patenkinti visiems poreikiams (nusipirkti naujausias programas, knygas ar filmus). Todėl vartotojas ieško būdų, kaip patenkinti savo poreikius išleisdamas mažiausiai pinigų arba jų iš viso neišleisdamas.

Autorius

Autorius – tai žmogus arba žmonių grupė (įmonė), kurianti meno, mokslo, intelektualinius ar kitus kūrinius. Dažniausiai autoriaus pagrindinis pajamų šaltinis yra pajamos, gaunamos iš jo kūrinių. Autorius, kurdamas vieną kūrinį, dažniausiai ilgą laiką gyvena iš pajamų, gautų pardavus ankstesnį kūrinį. Pavyzdžiui, rašytojas vienerius metus rašo knygą ir visus tuos metus jis ir jo šeima gyvena iš pajamų, gautų už prieš tai parduotas knygas. Ir jeigu nekalbėsime apie didžiausias kompanijas, kurios daugiau ar mažiau gauna pastovias pajamas iš sukurtų kūrinių, autorius honorarą gauną tik vieną kartą. Jeigu pasiseka, tai dar gauna tam tikrą procentą nuo uždirbto pelno. Autorius, būdamas toks pats žmogus kaip ir mes vartotojai, nori valgyti, išlaikyti savo būstą ir automobilį, apsirengti, nusipirkti naujų daiktų. Todėl siekia, kad už jo sukurtą kūrinį būtų mokama.

Vartotojų ir autorių požiūrių skirtumai

Taigi vartotojas nori naudotis autoriaus sukurtu kūriniu už kiek įmanoma mažesnę kainą. Tačiau autorius būna užsibrėžęs mažiausią kainą, kurią jis norėtų gauti už parduotą kūrinį. Dažnai ta kaina net padalinus lygiomis dalimis kūrinio kopiją nusipirkusiems vartotojams pastariesiems būna per didelė. Laisvos rinkos sąlygomis ir esant konkurencijai kainas koreguoja vartotojai. Taip rašo visi ekonomikos vadovėliai. Tačiau praktikoje viskas yra kiek kitaip. Net jei įmonė pardavinėja tarkime pieną ir kaina bei kokybe konkuruoja su kitais pieno gamintojais, dažnai kainas koreguoja ne pieno vartotojai, o įvairūs barteriniai susitarimai tarp skirtingų gamintojų.

Tačiau autorių kūriniams, mano nuomone, laisvos rinkos ekonomikos dėsnių pritaikyti neįmanoma. Kiekvienas autorius stengiasi sukurti kažkuo unikalų kūrinį, todėl konkurencija čia neegzistuoja. Taip, vartotojas vietoje brangios, pavyzdžiui, naujausios “Hario Poterio” knygos, gali pasirinkti skaityti pigesnę arba nemokamą lietuviškų pasakų rinktinę. Arba vietoje naujausios Windows operacinės sistemos, gali pasirinkti naudoti nemokamą Linux OS. Tačiau tai nebus tas pats kūrinys, kurį jis norėtų naudoti. Ir nors vartotojai viešai deklaruoja, koks blogas ar brangus konkretus komercinis produktas yra, bet faktai rodo ką kitą. Kaip pavyzdį galima paimti Windows operacines sistemas. Vos tik išleidus naują šios operacinės sistemos versiją pasigirsta vartotojų nusiskundimų apie šios versijos trūkumus bei per didelę jos kainą. Tačiau atrodytų vartotojas galėtų rinktis vieną iš nemokamų Linux versijų, geriausiai atitinkančią jo poreikius. Tačiau statistika kalba pati už save. Remiantis paskutiniais Gemius Ranking duomenimis, Lietuvoje 99 proc. visų interneto vartotojų naudoja Windows operacines sistemas. Nors jau praėjo 20 metų nuo pirmos Windows OS išleidimo 1985 metais, bet taip ir neatsirado nė vienas rimtas konkurentas šiai operacinei sistemai. Taigi tai, ką viešai deklaruoja vartotojai, dažnai neatitinka realybės.

Kūrinių kaina

Vis dėlto pagrindinis klausimas išlieka – tai kūrinių kainos pagrįstumas. Nors šiuo metu kūrinio kainą nustato pats autorius (dėl tos pačios mano minėtos konkurencijos nebuvimo), tačiau kaip pasakė vienas klasikas “laikai keičiasi”. Autorių kūriniuose pastebima vis mažiau unikalumo, nes labai sunku sukurti kažką naujo. Bet diskutuodami apie kūrinius, vartotojai dažnai pamiršta, kad tie kūriniai neatsiranda kompiuteryje paspaudus vieną mygtuką. Jiems sukurti autoriai skiria savo laiko, įdeda daug pastangų ir intelektinės veiklos.

Kuo kūrinys mažesnis, tuo jo kainą apskaičiuoti paprasčiau. Pavyzdžiui, tas pats vienerius metus rašančiojo lietuvių prozininko pavyzdys. Įsivaizduokime autorius per metus parašo vieną knyga, kurią leidykla išleidžia 20 tūkst. egzempliorių tiražu ir pardavinėja po 30 lt už vienetą. Leidykla, pardavusi visas knygas, gauna 600 tūkst. litų pajamų. Tačiau, žinoma, ne visi pinigai atitenka rašytojui. Realu, kad jis uždirbs ketvirtadalį visų pajamų – 150 tūkst. lt per metus arba 12,5 tūkst. lt per mėnesį. Žinoma, uždarbis nemažas. Tačiau tuo pačiu ir gana didelė knygos kaina galutiniam vartotojui. Todėl kyla klausimas, ar ne per daug pinigų uždirba autorius ir leidykla? Ar būtų parduota knygų daugiau, jeigu ji kainuotų 10 litų? Tai klausimas, į kurį vienareikšmiškai atsakyti tikriausiai neįmanoma. Viena vertus, kiekvienas autorius už savo kūrinį nori uždirbti kiek įmanoma daugiau ir to pakeisti neįmanoma. Tiesiog pinigai šiuolaikiniam žmogui labai svarbūs. Kita vertus, autorius nori būti dar ir populiarus. Todėl galėtų jis visiškai atsisakyti leidėjo paslaugų ir savarankiškai knygą pardavinėti internete tarkime po 10 lt. tokiu būdu parduodamas daugiau knygos egzempliorių. Bet šioje situacijoje susiduriama su kitomis problemomis – knygos reklamavimu, vartotojų švietimu (kad skaitytojai sumokėtų už knygą, o ne tiesiog parsisiųstų ir ją skaitytų nemokamai). Rašytojas šiuo atveju savo noru užsikrautų papildomų problemų, kainuojančių nemažai laiko ir pinigų. Ir kažin, ar jis uždirbtų užsibrėžtą pinigų sumą. O dar labiau abejonių kelia tai, ar apskritai autorius, savarankiškai pardavinėdamas knygas, jas galėtų parduoti.

Su kompiuterinėmis programomis situacija yra sudėtingesnė. Visų pirma tuo, kad jas kuria ne vienas žmogus. Visų antra, programų kūrimas yra labai sudėtingas procesas, kuriam galioja atskiri programų sistemų inžinerijos principai. O programų sistemų inžinerija, kaip rodo praktika, neturi nieko bendro su klasikine inžinerija. Pavyzdžiui, statybų inžinerijoje viskas paprasta. Nori pastatyti namą – atlieki skaičiavimus, nupieši brėžinius, pasirenki medžiagas, pasamdai statybininkus ir po nustatyto laiko matai stovintį namą.

Didelių programų kūrime dalyvauja tūkstančiai darbuotojų. Nors neradau tikslių skaičių, bet manau, kad prie Windows 7 išleidimo galėjo dalyvauti apie 10 tūkst. Microsoft darbuotojų (įvertinant tai, kad Microsoft dirba apie 90 tūkst. darbuotojų). Kažkada “My Digital Life” bandė apskaičiuoti, kiek galėjo kainuoti Windows Vista operacinės sistemos sukūrimas. Ir gavo įspūdingą skaičių – 10 mrld. dolerių arba 25 mlrd. litų (palyginimui 2009 metų Lietuvos BVP sudarė 92 mlrd. litų). Nors tikslius šios operacinės sistemos sukūrimo skaičius žino tik ponas S.Ballmer ir jam artimi žmonės, bet jeigu tie 10 mlrd. dolerių bent kiek artimi tikrai sumai, tai sukurti Windows operacinę sistemą kainuoja tiek, kiek Bendrojo vidaus produkto sukuria ketvirtadalis Lietuvos gyventojų ir įmonių. Žinoma, vartotojas, naudodamasis naujausia Windows operacine sistema to negali suprasti. Kaip ir negali suprasti to, kad Microsoft yra pelno siekianti įmonė ir naujos sistemos kūrimui skirtus pinigus ji turi atgauti su pelnu. Ir šioje situacijoje negali būti kalbų apie operacinės sistemos pardavimus už 100 ar mažiau litų. Šią kainą nustato pats programų kūrėjas, nes tik jis gali geriausiai įvertinti, kiek vartotojų nusipirks naują operacinę sistemą, gali objektyviai nustatyti tikrąją jos vertę ir tai, ar ji atsipirks.

Išvados

Skaitydamas įvairių vartotojų straipsnius apie kūrinius, autorius ir pinigus, susidariau tokią nuomonę:

  • Autoriai (ypač didžiosios kompanijos) bet kokia kaina stengiasi ginti savo interesus. Netgi Microsoft iškelti ieškiniai Linkomanijai ir jos vartotojams žvelgiant iš autorių pusės yra teisingi.
  • Vartotojai nori naudotis naujausiomis programomis, žaisti naujausius žaidimus, skaityti naujausiais knygas. Tačiau visi nauji produktai jiems paprastai yra per brangūs. Be to, reikia įvertinti ir tai, kad aktyviausi interneto vartotojai, garsiausiai reiškiantys savo nuomonę, yra jaunimas, neturintis pastovių pajamų.
  • Ar kūrinių, jeigu jie būtų pardavinėjami už daugeliui vartotojui priimtiną kainą, būtų tikrai nuperkama daugiau? O galbūt niekas nepasikeistų ir daugelis vartotojų toliau ieškotų būdų, kaip tuos kūrinius gauti nemokamai?
  • Absoliuti dauguma vartotojų nepabando pažvelgti į autorius iš jų pusės ir nebando suprasti, kad bet kurį filmą, muzikos kūrinį ar programą sukurti kainuoja didelius pinigus.
  • Visi komerciniai kūriniai yra kuriami su tikslu gauti maksimalų pelną. Todėl autoriai vangiai renkasi naujas pardavimo formas (supaprastintas pardavimas, mažesnė kaina, “įsigijimas, jeigu patiko”).

Mano asmenine nuomone artimiausiu laiku “mažieji” autoriai pabandys įsiklausyti į šiuos vartotojų norus. Tuo tarpu didžiosios kino kompanijos, leidyklos ar programų kūrėjai ieškos naujų būdų kaip apsaugoti savo kūrinius. Manau, nebe už kalnų tie laikai, kai naujausiomis programomis ar žaidimais bus galima naudotis tik prisijungus prie interneto, kad būtų galima patikrinti, ar vartotojas naudojasi legaliais kūriniais. Jeigu kompanijos pasuktų šiuo keliu, piratavimui galėtų būti užkirstas kelias. Bet ar taip atsitiks, parodys laikas.

Panašūs įrašai:

  1. Autorių teisės internete | 1 dalis
  2. Apie kiaulių gripą, farmacijos kompanijas ir pinigus
  3. Apie bendruomenių internete kuriamą turinį
  4. Kaip žmonės supranta nuotraukų autorių teises
  5. Kodėl verta būti išankstinių mobiliojo ryšio paslaugų vartotoju?
Kategorijos: Savaitės tema Žymos:
  1. 2010.01.30 14:36 | #1

    Katik primečiau, kad už tris Win 7 licenzijas mielai duočiau 70-80 litų. Kadangi jos kainuoja daugiau… tai ir sėdžiu su 3 skirtingom OS 3 skirtinguose kompiuteriuose. Kad ir kiek kainavo sukurti Win 7.. bet tų mano pinigų jie negaus dėl iškreiptos kainodaros.

    Beje, pereti tuo win tpie linux labai sunku jei dirbi su daug skirtingu žmonių..

  2. 2010.01.30 16:43 | #2

    Aš irgi, jeigu turėčiau pinigų, pirkčiau kokį naują Subaru, bet dėl jų kainodaros važinėju su sena Audi :) O jei rimtai, tai gal daugumai vartotojų ir nereikia pačių naujausių programų – juk įprastinėms užduotims tinka ir Win XP, ir Vista.

  3. 2010.01.30 22:39 | #3

    Win7 man negaila pinigu, bat dabar stabdo nuo pirkimo tingejimas perinstaliuoti 😀 Tad kolei kas naudoju piratinius 😀

    Daugiau nieko kito nepiratauju :) Nei zaidimu, nei filmu…netgi antivirusines :)

    Siaip tikrai linkeciau linkomanijai pralosti byla… Kazkaip jau koktu pastaruoju metu stebeti paauglius kurie nepirataujanti zmogu laiko absoliuciu besmegeniu vien del to, kad jis PERKA, o ne siunciasi t.y. vagia….

    • 2010.01.31 9:02 | #4

      Dėl Linkomanijos, tai jeigu gerai pamenu, prieš kokius 4 metus jau jiems buvo iškelta byla, bet buvo nutraukta.

  4. VanBuren
    2010.02.06 11:18 | #5

    Autorius matau nesupranta esminio dalyko. Kad tas pats rasytojas paraso knyga 1 karta. Ne kiekvienam skaitytojui atskirai. O VIENA. Ir tada jau pardavinejamos kopijos. Jis nekepa simtu ir tukstanciu batonu. Jis paraso 1 karta. Ir lygint tai su materialiu daiktu gamyba, svelniai tariant yra nesuvokiama. Jis ta knyga gali isleisti 10000 tirazu po 30lt. Paskui ta pacia knyga(butent ta pacia) gali leiste vel ir vel ir vel… Ir taip iki begalybes. Aisku jei bus pirkeju. Po 10 metu gali vel perleist naujai. Demesio, nerasydamas jos! O tik leisdamas.

    • 2010.02.06 12:17 | #6

      Taip, gali jis knygą išleisti daug kartų. Čia pateikiau labai supaprastintą pavyzdį. Be to, paprastai knygas pardavinėjas ne pats autorius, o leidykla.

  5. 2010.02.15 15:48 | #7

    Tokius argumentus „prieš“ ir „už“ labai norisi pateikti diskusijai, bet jie toli gražu neatspindi viso situacijos sudėtingumo. Imkime autorius: kodėl mes laikome, kad autorius turi gyventi vien tik iš parašytos knygos? Gal jis dirba žurnalo redakcijoje, skaito paskaitas, rašo recenzijas ir t.t.? (Užuomina – darbą turi didžioji dauguma rašytojų). Kai pateikiame kontrastą tarp idealaus rašytojo gyvenimo ir realybės, tai jis atrodo labai didelis, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Kita problema – absoliučios sėkmės prielaida. Kai skaičiuojame „piratavimo“ nuostolius, laikome, kad kiekvienas autorius yra absoliutus genijus, kurio 100% knygų yra be galo geidžiamos. Realybėje taip retai būna. Pagalvokim, kas nutiktų, jei autorius norėtų gyventi tik iš rašymo, bet rašytų mėšlą? Teisingai – mirtų iš bado arba imtųsi ko nors kito. Galime laikyti, kad visuomenė grynai iš rašymo gali (bet kuriomis sąlygomis, netgi be skaitmeninių kopijų) išlaikyti tik kelis „vadovėlinio lygio“ autorius. Visi kiti gali rašyti, tačiau tai kažin ar bus jų pagrindinis darbas ir pajamos. Tas pats, beje, galioja ir muzikai, ir netgi kinui – DJai ir muzikantai dirba radijuje ar reklamos įgarsinimo studijose, režisieriai ir aktoriai filmuoja reklamą, veda TV laidas ar sėdi Seimo salėje. Taigi dėl to „vajezau, žudom autorius“ yra daug abejonių.

    Programų kūrėjus irgi smarkiai idealizuojame. Windows ar Office kuriama daugiau kaip 20 metų. Milijonai eilučių kodo egzistuoja dar prieš sėdant rašyti naują versiją. Iš tiesų jos daro daugiau žalos, nei naudos, nes itin sudėtingi projektai pasiekia tokia fazę, kai niekas nebesugeba aprėpti jų sudėtingumo, o seno kodo modifikacijos nuolat gresia naujomis problemomis. Vista kainavo 10 milijardų? Gal, bet tik dėl to, kad Microsoft taip nusprendė. Nė viena Linux versija tiek nekainavo, nes jos kuriamos kitaip. Jei OS būtų taip beprotiškai brangu kurti, tai ar būtų jų tiek atsiradę vien per pastaruosius kelis metus? Paskaičiuokime, kiek turime OS mobiliesiems įrenginiams – apie dar dvi naujas šiandien paskelbta (Win Phone 7 S ir MeeGo). Kaip galėtų OS kurti smulkesnės firmos (tarkime, Palm), jei be 10 milijardų nepajudėtum iš vietos?

    Va su kuo sutikčiau, tai su pastabomis apie konkurenciją – kūriniai retai konkuruoja vienas su kitu tiesiogiai. Tačiau tai galioja tik tuo atveju, kai mes esame nutarę pirkti bent vieną iš tų kūrinių. Galimas ir kitas variantas: Grupės A CD kainuoja 50 litų, grupės B – 60 litų, bet gal grupė B mums šiek tiek labiau patinka. Kurį pirksim, jei neturėsime galimybės gauti kopijos nemokamai? Gal A, gal B, bet nepamirškime, kad variantas C yra nepirkti nė vienos, o pinigus atidėti vasaros kelionei į festivalį tuo kartu pasitenkinant interneto radiju (per kurį kartais grojama A ir B) arba nepriklausomomis grupėmis, kurios groja panašią muziką.

    Nežinau, ar geras pavyzdys, bet man taip buvo su programomis. Kai pradėjau jas masiškai pirkti, maniau, kad pasirinkimas gali būti tarp A ir B, tačiau labai dažnai, jei kaina netenkina, galima apsieiti be abiejų.

    Aš vis mėgstu kartoti tokią citatą: „Dėl pačių įvairiausių priežasčių visada atsiras žmonių, kurie panašų dalyką pasiūlys nemokamai“. Nesvarbu, tai OS, programa, muzikos albumas, knyga, naujienų svetainė ar net kino filmas. O Gemius Ranking rodo ne alternatyvų stoką, o nesugebančių pasirinkti skaičių. Jų problemos. :)

    • 2010.02.15 17:25 | #8

      Labas. Čia beveik visą straipsnį parašei :) Pagrindinė šio įrašo idėja buvo pažvelgti į šias pastarųjų dienų diskusijaas autorių akimis (beje, visai įdomu būtų padiskutuoti arba išgirsti nuomonę šiais klausimais iš pačių autorių, nes dabar diskusijos vyksta tik iš vienos pusės – iš vartotojų). Taip, galbūt situaciją aš labai supaprastinau – autorius tik kuria kūrinį ir iš to tegyvena. Neteigiu, kad dabartinė situacija yra gera, kai autorius už savo kūrinius nori galimai per didelės kainos. Savo tinklaraštyje pats esi pateikęs nemažai pavyzdžių, kai autorius pardavinėdamas kūrinius mažesne kaina taip pat "gerai uždirba". Bet tai labiau taikytina mažiesiems autoriams. Didiesiems (kompanijoms) sukurti kūrinius kainuoja labai daug. Galima paimti ir Avatar pavyzdį. Kažin, ar šis filmas būtų uždirbęs 1,5 mlrd. USD, jeigu žmonės reklama ir kitomis priemonėmis nebūtų verčiami eiti į kino teatrą, o būtų suteikta galimybė nusipirkti DVD diską už kokius 5 USD. Klausimas atviras, nes dar nė viena kino kompanija "brangaus" filmo nėra "pigiai" dalinusi ir atsakymo tikriausiai niekas nežino. Beje, Avataro atvejis labai geras kontrargumentas – vis dėlto šiomis mass media sąlygomis taikant klasikinę rinkodarą filmą įmanoma labai gerai parduoti ir iš jo gauti daugiau pajamų nei iš Titaniko.

      Kitas aspektas – programos. Mano nuomone, negalima lyginti Linux ar konkrečiam įrenginiui pritaikytos programos kūrimo su visiems galimiems įrenginiams, visoms lokalėms skirtos programos kūrimo. Jeigu kalbėtume grynai apie pinigus, tai pagrindinės išlaidos tai ne pakartotinis kodo panaudojimas, o būtent kaip pats sakai pačio kūrimo proceso sudėtingumas (kiekvieno darbuotojo sukurtos dalies apjungimas į vieną produktą). Pavyzdžiui, darbe turime vienos Windows OS kokius 100 skirtingų diskų. Microsoft turi užtikrinti, kad konkreti operacinė sistema su įvairiais niuansais taip pat gerai veiktų ir Amerikoje, ir Kinijoje, ir nešiojamuose kompiuteriuse, ir staliniuose ir pan. Mano nuomone, tai kainuoja labai daug.

      Apibendrinant, noriu pasakyti, kad autorius nėra kažkos altruistas. Dauguma autorių yra verslininkai, norintys uždirbti. Kažin, ar šiuo metu vykstančios diskusijos pasieks didžiųjų autorių ausis. Galima paimti programų pavyzdį – jau šiuo metu randasi įvairių naujų programų apsaugos nuo piratavimo būdų. Darbe patys savo programoms taikome pririšimo prie konkretaus hardware ar interneto ryšo būtinumo apsaugą. Nenustebsiu, kad artimiausiu metu didieji gamintojai, kuriantys brangias programas (grafikos apdorojimo, įvairius ofiso paketus ir pan.) pasuks panašiu licencijavimo keliu.

      • 2010.02.16 10:50 | #9

        Dėl suvaržymų ir interneto ryšio būtinumo. Tai nėra naujiena. Nemaža dalis programinės įrangos aktyvuojama ir nuolat tikrinama per internetą. Tai sudaro daug keblumų legaliai įsigijusiam programą vartotojui (galėčiau papasakoti kelias paties patirtas „siaubo istorijas“), tačiau nė kiek nevaržo pirato, mat jis gali parsisiųsti versiją, kurioje autentiškumo tikrinimas internete yra išjungtas. Atsiranda ir juokingų skylių. Pavyzdžiui, kai kurių žaidimų kūrėjai taip pasitiki interneto patikros efektyvumu, kad jau įdiegus programą jos legalumo nebetikrina. Todėl žmonės keičiasi žaidimais paprasčiausiai „suzipavę“ jo aplanką ir išsiuntę draugams – ir tai veikia!

        Jei gerai suprantu kriptografijos ir duomenų saugumo principus, visiškai saugūs gali būti tik tie duomenys, kuriais niekas, absoliučiai niekas negali pasinaudoti. Visais kitais atvejais jie bus atrakinti.
        Bet čia jau techniniai dalykai.

        O dėl Avataro – tai išties labai geras pavyzdys. Gudriai padarytas filmas. Paskleistas gandas, neva 3D versija yra įspūdingesnė ir taip sukurtas ribotas resurso kiekis (vietos kino teatre). Už jas galima gauti gerus pinigus, net jei už skaitmeninę versiją niekas nesumokės nė cento. Tokia linkme dirbti yra daug geriau, nei skųstis dėl skaitmeninių kopijų sklaidos.

        Jei autoriai nori gauti didesnį atlygį už 0 (arba vartotojo nustatytą sumą), tai turi pasirinkti formatą, kurio negalima dalinti iš begalybės. Avatar tai atrado. Po truputį atras ir kiti. Bet kol atras, tai dar daug ginčysimės dėl neįveikiamų dalykų…

  6. Kęstutis
    2010.02.15 19:03 | #10

    Nelabai sutinku su prielaidomis.

    Pirmiausia vartotojas – tai žmogus norintis naudotis kompiuteriu. Jei imsime vartotojus kurie nori naudotis naujausiomis programomis, tai tik viena iš daugelio vartotojų grupių. (programų bandytojai). Taigi vartotojas nori naudotis kompiuteriu kažkokiem veiksmam atlikti, pavyzdžiui: muzikos klausimas, internetas, filmuotos medžiagos tvarkymas, nuotraukų redagavimas, braižymas, bendravimas ir t.t. Ir visa tai su mažiausiomis sąnaudomis – tiek piniginėmis, tiek laiko.

    O autorius – tai įvairūs kūrėjai. Jie taip pat žmonės ir nori su mažiausiomis sąnaudomis – tiek piniginėmis, tiek laiko, gauti didžiausią atlygį.

    Ir dar yra erdvė kurioje vartotojai santykiauja su autoriais, o tie santykiai yra reguliuojami įstatymais, o įstatymai šiuo metu yra autorių pusėje. Taip drįstu teigti todėl, kad šiuo metu pagal įstatymus aš, be apribojimų, savo prietaisais legaliai negaliu naudotis. Paimkime primityvų pavyzdį: Nusiperku knygą, kopijavimo aparatą ir popieriaus. Nukopijuoti knygos ir perduoti kopijos draugui legaliai… aš negaliu.

    Dėl to, kad įstatymai yra vienoje pusėje kalbėti apie kurinio savikainą vienareikšmiškai negalima, nes jei rinka būtų liberalesnė, gal ir kūrybos efektyvumas būtu kitoks. O jei nagalima kalbėti apie savikaina, tai ir apie pardavimo kainos surišimą su savikaina. Be to, jei kalbame apie begalinius produktus, tai kuo daugiau parduodama produktų vienetų tuo didesnė pelno marža. (T.y. pats nuostolingiausias/brangiausias yra pirmas vienetas).

    Kūrinio kaina yra (ar turėtu būti) tokia kiek už jį yra pasiryžęs sumokėti vartotojas. Tačiau ir čia reikėtu nepamiršti suteikti galimybę vartotojui kūrinį lengvai gauti ir susimokėti.

    Ir pabaigai, jei taip atsitiks, kad programomis bus galima naudotis tik prisijungus prie interneto, tai tokiu atveju nugalės Google su savo Chrome OS. Juokauju. O jei rimtai tai tokiu atveju piratavimas tik dar labiau įsigalės, nes kuo daugiau suvaržymų vartotojams, tuo didenis noras tuos suvaržymus panaikinti. Bet ar taip atsitiks, porodys laikas.

  1. Atsekčių dar nėra.