Žmonės kalba, kad š*das – ne sviestas, o Kaunas – ne miestas. Dar kiti sako, kad ten gyvenimas ir šioks toks judėjimas vyksta tik prie didesnių kebabinių, Akropolyje ar Megoje. Pasakojama ir tai, kad Kaune gatvėse tokios duobės, kad jose skardžiai skradžiai gali pradingti 5 automobiliai. O dar jei prie visų šitų legendų įpintume Žalgirį, treningus (aišku su kuo daugiau juostelių) su smailianosėm lakierkom, skraidančias kregždes, tai vaizdas normaliam žmogui būtų ne koks. Ypač tokiam, kuriam dėl susikurtų stereotipų Kaunas – stotelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos.
Kauną dažnai pravažiuodavau keliaudamas iš Vilniaus. Kartais sustodavau prie Kauno marių ar trumpam pasivaikščiodavau po miestą. Bet Laisvės alėjoje, miesto širdyje, esu buvęs tik vieną kartą kažkada labai seniai. Praeitą savaitę nusprendžiau galutinai padėti tašką visiems skaitytiems interneto rašinėliams bei komentarams ir pats pasižvalgyti po Kauną. Norėjau įsitikinti, ar tikrai kaip kiti sako – Kaunas ne miestas ir palyginti su Vilniumi.
Vos ne tradicija tampa, kad prieš Užgavėnes mano keliai pasuka link Rumšiškių. Šiais metais per pūgą vėl keliavau ten varyti lauk žiemos ir ragauti mielinių blynų. Pastebėjau gal tik vieną dalyką, kad kasmet ten atvyksta vis mažiau žmonių. Galbūt ne tik man pabodo kiekvienais metais matyti tą patį veiksmą, tas pačias kaukes. Organizatoriams vertėtų pasistengti sugalvojant naujų pramogų.
O visi šių metų Užgavėnių Rumšiškėse personažai nuotraukose žemiau:
Ta proga, kad Ryanair’as iš Vilniaus skraido į Brėmeną, o ir žiemos sezonu lėktuvų bilietų kainos būna geros, nusprendžiau čia visai neseniai nulėkti iki Vokietijos (o dar ir skrydžių laikas geras – išskrendi penktadienį, o grįžti pirmadienį ryte ir gali iš karto keliauti į ofisą). Norėjosi prieš šventes pasisemti tos vokiškos kalėdinės dvasios (gal teisingiau būtų sakyti šventės), ko Lietuvoje nė su žiburiu nerasi.
Jau leidžiantis lėktuvui Brėmenas pasitinka “vokiška tvarka” – tvarkingai išrikiuotais nameliais. Iš aukštai vaizdas buvo ne klaidingas – Brėmenas tikrai tvarkingas miestas, netgi per daug sterilus. Nerasi ant žemės numestos nė vienos šiukšlės, šaligatviai ir gatvės švarios, namai tvarkingi, o automobiliai nuplauti.
Dar vasarą aplankiau Taliną, bet vis tingėjau aprašyti savo įspūdžius iš šio miesto. Estija man iki tol buvo visiškai nepažįstama šalis. Nors visi sako, kad estai – mūsų kaimynai, bet, manau, išskyrus bendrą istoriją, mūsų daugiau niekas bendro nesieja. Na galbūt bendra Baltijos jūra.
Talinas man pasirodė labiau „europietiškas“ miestas nei Vilnius. Tikriausiai dėl euro. Įvedus eurą kainos lyginant su Vilniumi taip pat priartėjo prie senosios Europos: autobuso ar tramvajaus bilietas kainuoja 1 eurą (perkant iš vairuotojo – 1,60 euro), maistas nuo 4 eurų (McDonalds) iki 10-15 eurų normalesniame restorane, alus kavinėse nuo 3 iki 5 eurų. Jau nekalbu apie taksi kainas, kurios prasideda nuo 1,5 euro už kilometrą centre. Bent jau centre visi užmatyti taksi automobiliai buvo nauji, vairuotojai tvarkingi, kalbantys angliškai. Prekybos centruose kainos panašios į lietuviškąsias. Apskritai Talinas man pasirodė kaip gana brangus miestas, kai kurios kainos labai panašios į kitų Vakarų Europos sostinių.
15 377 – tiek nepriklausomos Lietuvos metais keliuose žuvo žmonių. Šiandien pagerbiant žuvusiuosius Katedros aikštėje buvo uždegta daugiau nei 15 tūkst. žvakių. Daugiau nuotraukų čia.
Būdamas Londone gali pajūsti tą tikrąją tautų, žmonių maišalynę, tikrąjį hustle and bustle. Nuo pakistaniečių, gatvėse pardavinėjančių Lebara korteles, iki gatvėmis einančių krišnaistų, skelbiančių savosios deivės dievo Krišnos žodį. Gali pajusti kažką tokio, ko niekada nepajustum Lietuvoje.
Antra diena Londone vėl buvo skirta pasivaikščioti po žymiausias šio miesto vietas. Tik jau nebe pėsčiomis, nes atstumai gana nemaži, o autobusu. Nusipirkau bilietą į Hop On/Hop Off autobusą. Įlipi į autobusą ir keliauji po Londoną išlipdamas kur nori, o dar ir pasiklausydamas gidų pasakojimų. Toks visai neblogas pensininko variantas. Iš tikrųjų Londone pirmą kartą išbandžiau šiuos autobusus ir visai patiko. Tik ne pats didžiausias malonumas sėdėti autobuso viršuje po atviru stogu, kai pradeda lyti.
Liverpulį palieku traukiniu. Nepaisant to, kad vienas traukinys buvo atidėtas, kitu per porą valandų pasiekiu London Euston stotį. Man asmeniškai buvo kažkas naujo, kai daugiau nei 200 mylių traukiniu galima įveikti per 2 valandas. Tiesa, keliauti Anglijoje traukiniais gana brangu – įveikti 200 mylių atstumą tarp Londono ir Liverpulio kainuoja nuo 25 iki 100 svarų.
Išlipęs iš traukinio atsiduriu tikroje tautų masėje, kažkur skubančioje, svetimoje, nedraugiškoje. Labiausiai į akis krentantis dalykas – tvarka toje žmonių masėje. Jeigu keliaujama link metro stotelės, tai visi žmonės ant eskalatoriaus stovės dešinėje pusėje, kairiąją palikdami labiau skubantiems. Tas pats visose eilėse prie kasų – labiau skubantys nebandys užlįsti į priekį…
The Beatles ir Liverpool futbolo klubas – praktiškai du dalykai, kuriuos žinojau išsiruošęs į Liverpulį. Taip pat žinojau, kad šis miestas bus mano pažinties su Anglija pradžia.
Lėktuvas praskrodžia kiaurai lietaus debesis ir Anglija mane pasitinka lietumi – tokia, kokią kažkodėl įsivaizdavau šią šalį. Lietuvišką vasarą su +25 laipsniais iškeičiau į lietingą šaltą anglišką lapkritį su +15 laipsnių. John Lennon oro uostas irgi pasitinka nelabai draugiškai. Reikia pastovėti nemažoje eilėje prie pasų kontrolės. Oro uosto darbuotoja, tikrinusi dokumentus, nelabai miela – prieš mane stovėjusiems italams palinkėjo „Have a nice day“, o man, pamačiusi pase įrašą „lietuvis“, tik piktai pakelia akis.
