Ta proga, kad Ryanair’as iš Vilniaus skraido į Brėmeną, o ir žiemos sezonu lėktuvų bilietų kainos būna geros, nusprendžiau čia visai neseniai nulėkti iki Vokietijos (o dar ir skrydžių laikas geras – išskrendi penktadienį, o grįžti pirmadienį ryte ir gali iš karto keliauti į ofisą). Norėjosi prieš šventes pasisemti tos vokiškos kalėdinės dvasios (gal teisingiau būtų sakyti šventės), ko Lietuvoje nė su žiburiu nerasi.
Jau leidžiantis lėktuvui Brėmenas pasitinka “vokiška tvarka” – tvarkingai išrikiuotais nameliais. Iš aukštai vaizdas buvo ne klaidingas – Brėmenas tikrai tvarkingas miestas, netgi per daug sterilus. Nerasi ant žemės numestos nė vienos šiukšlės, šaligatviai ir gatvės švarios, namai tvarkingi, o automobiliai nuplauti.
Dar vasarą aplankiau Taliną, bet vis tingėjau aprašyti savo įspūdžius iš šio miesto. Estija man iki tol buvo visiškai nepažįstama šalis. Nors visi sako, kad estai – mūsų kaimynai, bet, manau, išskyrus bendrą istoriją, mūsų daugiau niekas bendro nesieja. Na galbūt bendra Baltijos jūra.
Talinas man pasirodė labiau „europietiškas“ miestas nei Vilnius. Tikriausiai dėl euro. Įvedus eurą kainos lyginant su Vilniumi taip pat priartėjo prie senosios Europos: autobuso ar tramvajaus bilietas kainuoja 1 eurą (perkant iš vairuotojo – 1,60 euro), maistas nuo 4 eurų (McDonalds) iki 10-15 eurų normalesniame restorane, alus kavinėse nuo 3 iki 5 eurų. Jau nekalbu apie taksi kainas, kurios prasideda nuo 1,5 euro už kilometrą centre. Bent jau centre visi užmatyti taksi automobiliai buvo nauji, vairuotojai tvarkingi, kalbantys angliškai. Prekybos centruose kainos panašios į lietuviškąsias. Apskritai Talinas man pasirodė kaip gana brangus miestas, kai kurios kainos labai panašios į kitų Vakarų Europos sostinių.
15 377 – tiek nepriklausomos Lietuvos metais keliuose žuvo žmonių. Šiandien pagerbiant žuvusiuosius Katedros aikštėje buvo uždegta daugiau nei 15 tūkst. žvakių. Daugiau nuotraukų čia.
Būdamas Londone gali pajūsti tą tikrąją tautų, žmonių maišalynę, tikrąjį hustle and bustle. Nuo pakistaniečių, gatvėse pardavinėjančių Lebara korteles, iki gatvėmis einančių krišnaistų, skelbiančių savosios deivės dievo Krišnos žodį. Gali pajusti kažką tokio, ko niekada nepajustum Lietuvoje.
Antra diena Londone vėl buvo skirta pasivaikščioti po žymiausias šio miesto vietas. Tik jau nebe pėsčiomis, nes atstumai gana nemaži, o autobusu. Nusipirkau bilietą į Hop On/Hop Off autobusą. Įlipi į autobusą ir keliauji po Londoną išlipdamas kur nori, o dar ir pasiklausydamas gidų pasakojimų. Toks visai neblogas pensininko variantas. Iš tikrųjų Londone pirmą kartą išbandžiau šiuos autobusus ir visai patiko. Tik ne pats didžiausias malonumas sėdėti autobuso viršuje po atviru stogu, kai pradeda lyti.
Liverpulį palieku traukiniu. Nepaisant to, kad vienas traukinys buvo atidėtas, kitu per porą valandų pasiekiu London Euston stotį. Man asmeniškai buvo kažkas naujo, kai daugiau nei 200 mylių traukiniu galima įveikti per 2 valandas. Tiesa, keliauti Anglijoje traukiniais gana brangu – įveikti 200 mylių atstumą tarp Londono ir Liverpulio kainuoja nuo 25 iki 100 svarų.
Išlipęs iš traukinio atsiduriu tikroje tautų masėje, kažkur skubančioje, svetimoje, nedraugiškoje. Labiausiai į akis krentantis dalykas – tvarka toje žmonių masėje. Jeigu keliaujama link metro stotelės, tai visi žmonės ant eskalatoriaus stovės dešinėje pusėje, kairiąją palikdami labiau skubantiems. Tas pats visose eilėse prie kasų – labiau skubantys nebandys užlįsti į priekį…
The Beatles ir Liverpool futbolo klubas – praktiškai du dalykai, kuriuos žinojau išsiruošęs į Liverpulį. Taip pat žinojau, kad šis miestas bus mano pažinties su Anglija pradžia.
Lėktuvas praskrodžia kiaurai lietaus debesis ir Anglija mane pasitinka lietumi – tokia, kokią kažkodėl įsivaizdavau šią šalį. Lietuvišką vasarą su +25 laipsniais iškeičiau į lietingą šaltą anglišką lapkritį su +15 laipsnių. John Lennon oro uostas irgi pasitinka nelabai draugiškai. Reikia pastovėti nemažoje eilėje prie pasų kontrolės. Oro uosto darbuotoja, tikrinusi dokumentus, nelabai miela – prieš mane stovėjusiems italams palinkėjo „Have a nice day“, o man, pamačiusi pase įrašą „lietuvis“, tik piktai pakelia akis.
1991 metais skulptoriaus Gintaro Karoso įkurtas Europos parkas, muziejus meno kalba įprasminantis Europos geografinį centrą, visai neseniai atšventė savo dvidešimtmetį. Gėda prisipažinti, bet tik visai neseniai teko apsilankyti šiame muziejuje, nors nuo Vilniaus jis nutolęs tik 20 minučių kelio. Trumpi įspūdžiai ir nuotraukos iš Europos parko.
Visų pirma Europos parkas pasitinka malonia bilietų kasininke, nurodančia įdomiausius objektus, ir ne itin miela bilietų kaina – automobilio stovėjimas 7 litai, o bilietas į parką – 25 litai. Paprastai čia keliaujama su visa šeima tad bilietų kaina gali lengvai pasiekti 100 litų. O tai mano nuomone yra šiek tiek per daug už pasivaikščiojimą miške, nes realiai ten pamatysi ne kažką.
Europos parkas – standartinis lietuviškas muziejus, kai sustatai eksponatus, pritaikai juos konkrečioje erdvėje ir tikiesi, kad lankytojai plūs į jį. Muziejus lankytojų skaičiumi skųstis negali, bet man ten nelabai patiko. Pasigedau „interaktyvumo“, kai gali pajudinti, paliesti, kurti. Tik viena skulptūra įdomesnė – namelis su judančiomis grindimis. Visos kitos tiesiog stovi miške ir bent jau man nekuria jokios istorijos, tarpusavyje neturi jokių sąsajų. Prieini, pasižiūri, nueini ir užmiršti. Tik nuotraukos kažką primena.
Šeštadienį buvau Europos parke ir tuo pačiu aplankiau Liubavo dvarą. Iš tiesų apie šią vietą nėra daug ko pasakoti. Nei pats pastatas, stūksantis vidury kemsynų, prie kažkokios fermos ar sandėlio, nei muziejus, įrengtas jo viduje didelio susidomėjimo man nesukėlė. Kas įstrigo labiausiai – prastas kelias iki Liubavo. Yra du pasirinkimai – važiuoti žvyrkeliu arba duobėtu asfaltu per sodus nuo Europos parko. Kas dar labiau įstrigo – protu nesuvokiama kaina už bilietą į muziejų – 15 litų. 15 litų už 10 minučių, praleistų muziejuje, nes realiai daugiau ten nelabai ir yra ką veikti. Eksponatų ne per daugiausiai, visokios girnos ir kitos malūno dalys, kurios sunku suprasti ką daro. Jei ne interaktyvus ekranas viršuje, rodantis kaip veikia malūnas, nelabai ir suprastum kam ten viskas naudojama. Žodžiu, esu matęs toje pačioje Lietuvoje ir įdomesnių malūnų (kad ir tas pats Užvenčio malūnas), už kurių aplankymą neprašo 15 litų.
Kadangi ten jau apsilankiau, tai padariau ir keletą kadrų:
Panoramoje vyko tarptautinė kačių paroda. Buvau ir aš ten šiandien pasižiūrėti į kates. Vakare buvo ne tiek daug žmonių, todėl buvo galima ramiai apžiūrėti kates ir jas pafotografuoti. Dauguma ramiai snaudė, bet keletas buvo dar „gyvos“. Keletas nuotraukų Flickr’o albume žemiau:
