1991 metais skulptoriaus Gintaro Karoso įkurtas Europos parkas, muziejus meno kalba įprasminantis Europos geografinį centrą, visai neseniai atšventė savo dvidešimtmetį. Gėda prisipažinti, bet tik visai neseniai teko apsilankyti šiame muziejuje, nors nuo Vilniaus jis nutolęs tik 20 minučių kelio. Trumpi įspūdžiai ir nuotraukos iš Europos parko.
Visų pirma Europos parkas pasitinka malonia bilietų kasininke, nurodančia įdomiausius objektus, ir ne itin miela bilietų kaina – automobilio stovėjimas 7 litai, o bilietas į parką – 25 litai. Paprastai čia keliaujama su visa šeima tad bilietų kaina gali lengvai pasiekti 100 litų. O tai mano nuomone yra šiek tiek per daug už pasivaikščiojimą miške, nes realiai ten pamatysi ne kažką.
Europos parkas – standartinis lietuviškas muziejus, kai sustatai eksponatus, pritaikai juos konkrečioje erdvėje ir tikiesi, kad lankytojai plūs į jį. Muziejus lankytojų skaičiumi skųstis negali, bet man ten nelabai patiko. Pasigedau „interaktyvumo“, kai gali pajudinti, paliesti, kurti. Tik viena skulptūra įdomesnė – namelis su judančiomis grindimis. Visos kitos tiesiog stovi miške ir bent jau man nekuria jokios istorijos, tarpusavyje neturi jokių sąsajų. Prieini, pasižiūri, nueini ir užmiršti. Tik nuotraukos kažką primena.
Šeštadienį buvau Europos parke ir tuo pačiu aplankiau Liubavo dvarą. Iš tiesų apie šią vietą nėra daug ko pasakoti. Nei pats pastatas, stūksantis vidury kemsynų, prie kažkokios fermos ar sandėlio, nei muziejus, įrengtas jo viduje didelio susidomėjimo man nesukėlė. Kas įstrigo labiausiai – prastas kelias iki Liubavo. Yra du pasirinkimai – važiuoti žvyrkeliu arba duobėtu asfaltu per sodus nuo Europos parko. Kas dar labiau įstrigo – protu nesuvokiama kaina už bilietą į muziejų – 15 litų. 15 litų už 10 minučių, praleistų muziejuje, nes realiai daugiau ten nelabai ir yra ką veikti. Eksponatų ne per daugiausiai, visokios girnos ir kitos malūno dalys, kurios sunku suprasti ką daro. Jei ne interaktyvus ekranas viršuje, rodantis kaip veikia malūnas, nelabai ir suprastum kam ten viskas naudojama. Žodžiu, esu matęs toje pačioje Lietuvoje ir įdomesnių malūnų (kad ir tas pats Užvenčio malūnas), už kurių aplankymą neprašo 15 litų.
Kadangi ten jau apsilankiau, tai padariau ir keletą kadrų:
Panoramoje vyko tarptautinė kačių paroda. Buvau ir aš ten šiandien pasižiūrėti į kates. Vakare buvo ne tiek daug žmonių, todėl buvo galima ramiai apžiūrėti kates ir jas pafotografuoti. Dauguma ramiai snaudė, bet keletas buvo dar „gyvos“. Keletas nuotraukų Flickr’o albume žemiau:
Konteineris siūbavo kranui jį keliant laivo link. Tartum plūduriuodamas ore, mechanizmas, jungiantis konteinerį su kranu, negalėjo sustoti nei sekundei. Judant atsivėrė blogai uždaryto konteinerio durelės ir iš jo pabiro dešimtys kūnų. […] Tai buvo kinai, kurie niekada nemiršta. […] Kūnai, kuriuos drąsiausiose fantazijose galima būtų įsivaizduoti patiektus restoranuose, užkastus daržuose šalia fabrikų, įmestus į Vezuvijaus ertmę. […] Jie visi buvo atsidėję pinigų laidotuvėms gimtajame mieste Kinijoje. Atiduodavo dalį uždarbio mainais už pažadėtą kelionę atgalios, po mirties. Už šiek tiek vietos konteineryje ir mažą gabalėlį Kinijos žemės. […] Viskas, kas tik yra, praeina pro čia. Čia, pro Neapolio uostą.
Roberto Saviano “Gomora”
Tokiais niūriais žodžiais Roberto Saviano, italų rašytojas ir žurnalistas, pradeda savo bestseleriu tapusią knygą “Gomora”, kurioje aprašo italų mafijos kamoros verslo ir nusikaltimų pasaulį. Knygoje autorius pasakoja apie jo gimtojo Neapolio situaciją: gyventi čia reiškia pasmerkti save bandymui išlikti, taikantis prie mafijos diktuojamų taisyklių.
Ilgai atidėliojau įrašą apie dar pavasarį aplankytą Neapolį. Norėjau perskaityti “Gomorą”, kad pavyktų susidaryti tikrąjį šio miesto vaizdą, tokį, kurio nepamatysi būdamas turistu Neapolyje. Visgi tik dabar pradėjau skaityti šią knygą. Bet nutariau parašyti įrašą, nes nieko panašaus, kas aprašoma knygoje, Neapolyje nepamačiau.
Vakar, po pusmečio laukimo ir visiems į smegenis brukamos didžiulės svarbos, pagaliau viskas prasidėjo. Buvo duotas startas Europos vyrų krepšinio čempionatui. O kad čempionato atidarymas būtų įdomesnis, žinoma, neapsieita be rekordų siekimo (juk koks renginys pas mus be rekordų siekimo:)). 5 Lietuvos miestuose buvo siekiama krepšinio kamuolio mušinėjimo vienu metu rekordo. Iš viso vienu metu skirtinguose miestuose kamuolius turėjo mušinėti apie 60 tūkst. žmonių. Vakar buvau prie Baltojo tilto pasižiūrėti ir, žinoma, nufotografuoti kaip viskas vyko.
Kadangi nepavyko atvykti anksčiau, o ir nusprendžiau važiuoti ne su dviračiu, o mašina, tai teko kurį laiką pastovėti spūstyse ir gerokai paieškoti vietos, kur palikti automobilį. Atrodė, kad pusė Vilniaus skuba stebėti krepšinio čempionato atidarymo ceremonijos, mušinėti kamuolių ir pasižiūrėti TV3 sezono atidarymo koncerto.
Praeitą savaitgalį buvau Rygoje. Norėjosi šiek tiek pasižvalgyti po šį miestą. O ir prieš gerą mėnesį paskelbta akcija autobusų bilietams į šį miestą sakė, kad reikia ten ištrūkti savaitgaliui. Kaip tik tuo metu Rygoje vyko įvairūs renginiai, skirti paminėti 810 metų miesto jubiliejų.
Iš tiesų apie Rygą nėra daug ko pasakoti, man ji labai primena Vilnių, tik Dauguvos upė platesnė už Nerį. Renginiai taip pat panašūs į tuos, kurie vyksta pas mus – gatvės muzikantai, dainos, folkloro ansambliai, mugės ir pan. Gal tik keletas pastebėjimų apie Latviją:
Latvijoje gana prasti ir duobėti keliai už miesto ir labai geri mieste (Rygoje). Lietuvoje viskas priešingai.
Važiuojant per Latvijos kaimus atrodo, kad iš ten visi žmonės buvo evakuoti: namai apleisti, žemė nedirbama (daug kur kabo stendai apie parduodamą žemę). Važiuojant per Panevėžio, Ukmergės ir Pasvalio rajonus, po to įvažiavus į Latviją vaizdas kardinaliai pasikeičia. Lietuvoje žmonės dirba, pluša kiemuose, pjauna javus, o Latvijoje ramu, daug žemės nedirbamos.
Visada maniau, kad tik Vilnius yra toks rusakalbis miestas. Pasirodo klydau – Rygoje tikriausiai kas antras žmogus kalba rusiškai. Kadangi nebendrauju rusiškai, tai Rygoje lengvai galima susikalbėti angliškai (bent jau kavinėse, baruose, suvenyrų parduotuvėse).
Rygos centre labai gražus parkas (nebeatsimenu jo pavadinimo). Viskas tvarkinga, gražu, nėra šiukšlių. Nepalyginsi su Sereikiškių parku, Vilniaus gėda.
Rygoje priešingai nei Vilniuje, galima lengvai išsinuomoti dviratį (nusiunti SMS žinutę, gauni mieste stovinčio dviračio spynos kodą, atsirakini ir važinėji kiek reikia. Baigęs važinėti vėl nusiunti SMS žinutę ir gauni kitą kodą spynai užrakinti).
Per Rygą teka graži ir plati Dauguvos upė. Deja latviai jos neišnaudoja laivybai, praplaukia vos vienas kitas laivelis su turistais.
Atrodo, kad latviai nedaro jokio savo verslo. Tos pačios lietuviškos Maximos, Iki su lietuviškais produktais lentynose.
Kai reikia lyginti Vilnių, Rygą ir Taliną, pastarasis man yra gražiausias miestas.
Sunkiai sekasi į blogą perkelti kelionių įspūdžius. O nuo pavasario (tuo labiau per vasarą) jų susikaupė gana nemažai. Šiandien noriu pabaigti pasakojimą iš pavasario kelionės į Romą. Pirmame įraše kalbėjau apie istorinę šio miesto pusę, antrame – apie Vatikaną, o šiame norėčiau papasakoti apie gyvenimą Romoje – minias turistų aikštėse, gatvės prekeivius, žymių dizainerių drabužių ir aksesuarų klastotes.
Po kelių dienų besilankant Romoje ji pasirodė dvejopa. Visų pirma kaip labai gražus istorinis miestas, kuriame kiekvienas ras ką pamatyti. Miestas turintis daugybę aikščių, pilnas turistų. Piazza Navona, Piazza Venezia, Piazza della Rotonda, Spanish Steps… Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tačiau Roma turi ir kitą ne tokią gražią pusę. Daug šiukšlių, ypač pasukus iš turistų lankomų vietų. Daugybę imigrantų: čigonai, turkai, pakistaniečiai ir daug kitų.
Vakar važiavome pro Kėdainius. Daug kartų pro juos buvo važiuota anksčiau, bet niekada taip ir nesu užsukęs į patį miestą. Žinojau tik, kad ten labai gražus senamiestis. Turėjau kažkur 30 minučių tuo įsitikinti.
Per tas 30 minučių pasivaikščiojęs po Kėdainius, galiu pasakyti, kad šis miestas turi tikrai gražų senamiestį. Kaip jis atrodo, nuotraukos žemiau:
Tęsiu pasakojimą iš kelionės po Italijos sostinę – Romą. Tikriausiai klaidinga būtų sakyti, kad pažintis su Italija tęsiasi. Nes visgi Romoje kaip ir bet kurios šalies sostinėje nepamatysi tikrojo šalies veido. Kaip ir klaidinga būtų užsieniečiui aprodžius Vilnių sakyti, kad Vilnius – tai Lietuva.
Pagrindinis tikslas Romoje buvo susipažinti su istorine šio miesto dalimi, aplankyti žymiausius architektūrinius objektus. Antra diena tam ir buvo skirta. Keliamės anksti, papusryčiaujame. Šiandien planuose aplankyti Vatikaną. Einame į autobusų stotelę ir laukiame autobuso iki Vatikano. Šalia pilna turistų, stoviniuoja kažkokie uniformuoti italai. Nesulaukę autobuso ir kaip vėliau sužinoję, kad Romoje vyko transporto įmonių streikas, nutariame iki Vatikano keliauti pėstute.
Kelias gana tolimas, žemėlapis rankose. Bet visgi žemėlapis nelabai ten ir reikalingas – gatvės gana klaidžios, sunku orientuotis žemėlapyje, todėl geriausiai eiti ten, kur akys rodo ir kojos neša. Taip galima daugiau pamatyti, nuklysti į žemėlapyje neparodytas vietas.
Pirmas objektas, prie kurio ilgiau sustojame – Victor Emmanuel Monument. Sardinijos karaliaus garbei pastatytas ir pačių italų nelabai mėgstamas pastatas, neretai dar vadinamas vestuviniu tortu.
Savaitgalį planuose buvo kur nors išsidrėbti saulėje, pasikaitinti, pasimaudyti. Išvažiavus iš Vilniaus penktadienį termometras rodė +30 laipsnių. Po kelių valandų pajūris pasitiko lietumi ir daug mažesne temperatūra – +18 laipsnių. Ir toks buvo visas savaitgalis. Taigi įgyvendinti planus pasikaitinti saulėje nepavyko. Bet vis dėlto apsilankėme Harley Davidson baikerių suvažiavime Klaipėdos centre. Daugiau nuotraukų iš jo čia.
Vėliau nuvažiavome iki Klaipėdos molo – pasidairyti į Baltijos jūrą ir į išplaukiančius/atplaukiančius laivus.
