Archyvas

Kategorijos ‘Savaitės tema’ archyvas

Ar tikrai Kaunas – kaimas?

2012-04-16 18:50 Komentarų: 42

Kaunas. Laisvės alėja

Žmonės kalba, kad š*das – ne sviestas, o Kaunas – ne miestas. Dar kiti sako, kad ten gyvenimas ir šioks toks judėjimas vyksta tik prie didesnių kebabinių, Akropolyje ar Megoje. Pasakojama ir tai, kad Kaune gatvėse tokios duobės, kad jose skardžiai skradžiai gali pradingti 5 automobiliai. O dar jei prie visų šitų legendų įpintume Žalgirį, treningus (aišku su kuo daugiau juostelių) su smailianosėm lakierkom, skraidančias kregždes, tai vaizdas normaliam žmogui būtų ne koks. Ypač tokiam, kuriam dėl susikurtų stereotipų Kaunas – stotelė tarp Vilniaus ir Klaipėdos.

Kauną dažnai pravažiuodavau keliaudamas iš Vilniaus. Kartais sustodavau prie Kauno marių ar trumpam pasivaikščiodavau po miestą. Bet Laisvės alėjoje, miesto širdyje, esu buvęs tik vieną kartą kažkada labai seniai. Praeitą savaitę nusprendžiau galutinai padėti tašką visiems skaitytiems interneto rašinėliams bei komentarams ir pats pasižvalgyti po Kauną. Norėjau įsitikinti, ar tikrai kaip kiti sako – Kaunas ne miestas ir palyginti su Vilniumi.

Skaityti toliau

Kategorijos: Reportažas, Savaitės tema Žymos: ,

Kaip tapti geresniu fotografu. Atmintinė

2011-02-08 18:37 Komentarų: 42

Fotografija jau senokai tapo neatsiejama daugelio žmonių kasdienybe. Savo gyvenimo akimirkas įamžiname telefonais, muilinėmis ar veidrodiniais fotoaparatais. Fotografija netgi tapo mados dalimi – miestų gatvėse apstu žmonių, tiesiog besitampančių brangius fotoaparatus ir didžiules kuprines, pilnas foto technikos, bet taip nieko ir nenufotografuojančių. Taigi nutariau parengti atmintinę, kuri padės tapti profesionaliu fotografu: naudojantis šia atmintine nuotraukos taps neregėto gražumo ir bus vertos kabėti meno galerijose.

Gero fotografo atmintinė:

Skaityti toliau

Kategorijos: Fotografija, Savaitės tema Žymos: ,

Kodėl aš nepirkau plytos „Laisvės kelyje“?

2010-10-24 15:44 Komentarų: 22

Laisvės kelias

Kaip jau daugelis tikriausiai girdėjo, penktadienį Vilniuje pagaliau buvo atidengta Tado Gutausko skulptūra “Laisvės kelias”. Skulptūros esmė – paminint Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį pakviesti visus šalies gyventojus už 25 arba 50 litų įsigyti simbolinę plytą, kurioje būtų įspaustas įsigijusiojo vardas ir pavardė, ir ją įmūryti į pastatytą skulptūrą. Kaip skelbia patys projekto “Laisvės kelias” iniciatoriai:

Projekto idėja gimė matant šiandieninę apatiją, pesimizmą ir susipriešinimą. „Laisvės kelias“ – tai kovos už nepriklausomybę atminimas ir laisvės bei vienybės simbolis ateities kartoms. Tai – raginimas nepamiršti vienybės idėjų, padėjusių Lietuvai išsikovoti laisvę.

Skulptūra simbolizuoja gyvą žmonių grandinę, daugiau kaip prieš 20 metų sujungusią tris nepriklausomybės siekusias Baltijos valstybes, nusidriekusią 600 kilometrų ir tapusią analogų pasaulyje neturinčia vienybės išraiška.

Citatos šaltinis

Nuo pat pradžių ilgai dvejojau, ar pirkti tą plytą, ar ne. Esmė, žinoma, buvo ne 25 ar 50 litų. Nuo pat pradžių, prasidėjus visam PR vajui, daug dalykų “Laisvės kelio” idėjoje man nepatiko. Dabar stebėdamas jau stovinčią skulptūrą dar labiau įsitikinau savo teisumu. Tebūnie tai asmeninis protestas prieš šią idėją. Taigi kodėl aš nepirkau plytos “Laisvės kelyje”?

Viena pagrindinių skulptūros idėjų buvo visiems priminti tą gyvą šimtų tūkstančių susikibusių žmonių masę, prieš 20 metų stovėjusią Baltijos kelyje. Tada Baltijos kelias buvo 3 Baltijos valstybių žmonių (tame tarpe ir tremtinių ar partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę ir kurių galbūt nebėra gyvųjų tarpe) laisvės troškimo akcija, į kurią jie jungėsi nieko neraginami, savo noru. Dabar atsirado kažkoks Tadas Gutauskas, kuris sugalvojo, kad Laisvės kelias (suprask ir Baltijos kelio paminėjimas) yra tik tų žmonių, kurie dar sugeba sukrapštyti tuos 25 ar 50 litų, kad į šią sieną įmūrytų savo plytą. Tų žmonių, kurie galbūt net nestovėjo Baltijos kelyje ir net nesuvokia, kas jis toks. Tų žmonių, kuriems plyta šioje sienoje tolygu Like mygtuko paspaudimui. Kai daugiau nei prieš 20 metų Baltijos kelias sujungė Lietuvą, šiandien Laisvės kelias ją dar labiau suskaldė – į tuos, kurie gali susimokėti, ir tuos tikruosius Baltijos kelio dalyvius, kurie galbūt dabar atsideda paskutinius litus iš savo varganos pensijos, kad tik kitą mėnesį turėtų už ką susimokėti už šildymą. Ši siena šiandien tapo materializuota išraiška to, kas vyko prieš 20 metų. O žmonės, nusipirkę plytas, tapo šios sienos bendrasavininkiais, nes jie sumokėjo už jos pastatymą.

Laisvės kelias

Geriausias sprendimas šioje situacijoje būtų buvęs finansuoti “Laisvės kelio” skulptūros statybą iš visų mūsų pinigų – iš valstybės biudžeto. Ir sienoje surašyti Lietuvos istorijai tikrai reikšmingus žmones – partizanus, kurie miškuose kovojo prieš sovietų valdžią, tremtyje žuvusius žmones, sausio 13-ą po tankais žuvusiuosius ar kitus, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, o ne ją bandė pirkti.

Nemažiau svarbus dalykas, atbaidęs nuo noro prisidėti prie šios akcijos, buvo vieta, kurioje ketinta statyti skulptūrą. Skulptūra stovi šalia vienos judriausių Vilniaus sankryžų – “Pedagoginio žiedo”. Manau, kad vieta, kurioje per valandą pralekia tūkstančiai mašinų, yra visiškai netinkama tam. Apskritai, mane jau nervina tas faktas, kad visokios tautiškumo akcijos vyksta tik Vilniuje, kuriame tegyvena ketvirtadalis visos Lietuvos. O pats Baltijos kelias, nors ir prasidėjo nuo Gedimino bokšto Vilniuje, bet tęsėsi per kitus Lietuvos miestus – Ukmergę, Panevėžį ar Pasvalį. Kita vertus, projekto autoriai tikriausiai viską gerai buvo apgalvoję iš anksto – kas pirktų plytą, jeigu skulptūra būtų statoma kokiame nors Pasvalyje.

Laisvės kelias

Na, ir galiausiai nebūčiau tikras lietuvis, jeigu visko nepaskaičiuočiau. Skulptūroje buvo sunaudota apie 20 tūkst. plytų. Kai kurios buvo su vieno žmogaus vardu ir pavarde (kaina 25 lt), kitos – šeimos plytos (50 litų). Neradau tikslių skaičių, kiek buvo nupirkta kiekvienos rūšies plytų, bet tarkime, kad jų buvo įsigyta po lygiai. Taigi gaunama 750 tūkst. litų pajamų. Vienos plytos pagaminimas netikiu, kad kainuotų daugiau kaip 10 lt (200 tūkst. lt už visas), pridėkime dar kokius 100 tūkst. lt už pastatymą, dar kokius 150 tūkst. litų reklamai. Grubiai paskaičiavus gaunamos išlaidos 450 tūkst. litų (bet mano asmenine nuomone jos turėtų būti daug mažesnės). Lieka, kad Tadas Gutauskas užsidirbo kokius 300 tūkst. litų. Visai neblogas komercinis projektas? Aišku, tikiu, kad tikroji sąmata bus pateikta su žymiai mažesniu Gutausko uždarbiu… Pabaigoje iškelsiu klausimą, ar tikrai šioje komercinėje skulptūroje yra dar bent kiek likusios tikrosios Baltijos kelio idėjos?

Kategorijos: Dienos aktualijos, Savaitės tema Žymos:

Reklamos neišvengiamybė šiuolaikiniame gyvenime

2010-10-05 17:53 Komentarų: 3

Vakar teko šiek tiek panaršyti auto.plius.lt portale. Internete visada naršau naudodamas AdBlock, nes dabartiniuose lietuviškuose portaluose be jo galima paklysti tarp tikro turinio ir reklaminių antraščių. Tačiau auto.plius.lt portalo programuotojai tokiems kaip aš buvo parengę “staigmeną” – pasirodo naudojant reklamas blokuojantį įskiepį negalima atlikti pagrindinės portalo funkcijos – susirasti dominantį automobilį ar detalę jam, nes įskiepis paieškos langelius laiko reklama (bandyta su Firefox naršykle). Susimąsčiau, kad ir kiek stengtumeisi pabėgti nuo tave visur persekiojančios reklamos, ji vis tiek bus vienu žingsniu priekyje. Tad šiandien ir norėčiau pakalbėti apie reklamos neišvengiamybę šiuolaikiniame gyvenime.

Šiandien reklama žmogų persekioja visur nuo pat ryto iki nakties, nuo gimimo (renkantis sauskelnes) iki pat mirties (renkantis katafalką ir gėles prie paminklo). Aš net stebiuosi kaip reklamščikai dar nesugalvojo būdo kaip pasiekti žmogų, kai jis miega (įsivaizduojate, statistinis žmogus net 7-8 valandas praleidžia be reklamos!!!). Bet manau tai tik laiko klausimas, kol reklama pasieks miegantį žmogų.

Reklama bet kokia forma stengiasi užhipnotizuoti žmogų, kad tik tas nupirktų ją. Jau nieko nebestebina, kad žmogus dažniausiai perka ne prekę, o jos reklamą. Nes reklama viską nusprendžia už patį žmogų, pasakydama, kad kuri nors bandelė yra pati skaniausia ar televizorius pats ryškiausias. Arba koks nors telefonų apžvalgininkas kiekvieną kartą pasirodžius naujam telefono modeliui pasako, kad tik tas smartfonas yra pats geriausias.

Reklama pradeda persekioti tave nuo pat ankstyvo ryto vos tik nuskambus telefonui, kuris buvo geriausias prieš metus. O šįryt tik išpila šaltas prakaitas, nes vakar apžvalgininkas Antanas pasakė, kad tas telefonas visai nebe geriausias, nes atsirado dar vienas geresnis, daug geriau rytais žadinantis. Vėliau per radijo programą pasakoja, kodėl vaistai X yra patys geriausi nuo peršalimo, ir jau žinai, kokius reikės rinktis šalto prakaito gydymui. Beklausydamas radijo imtuvo, pasigamini dribsnių, o juos bevalgydamas perskaitai ant dribsnių pakuotės išspausdintą reklamą. Man tik keista, kodėl reklama neatėjo dar į tą vietą, kur žmogui kyla genealiausios idėjos. Nemokamų dienraščių leidėjai (dar kartais vadinami žaliąja žiniasklaida, kuriai perskaityti nereikia nė 15 minučių), o tikriausiai ir tie, už kuriuos moka po kelis litus, visas šiurkštaus popieriaus intencijas galėtų spausdinti ant minkšto ir švelnaus popieriaus ritinėlių ir juos nemokamai dalinti gatvėje – stovi sau ryte automobilių spūstyje prie šviesoforo, o čia pribėga besišypsanti mergina ir paduoda tau balto popieriaus ritinėlį. Būtų neregėtas nematytas pasisekimas.

Su popierine žiniasklaida atrodo viskas paprasta, tuo tarpu su žiniasklaida internete visai kiti dalykai. Internete skaito kiek kita publika, kuri dažnai moka užblokuoti visokius šviečiančius skraidančius dainuojančius bannerius. O tai reiškia, kad moka užsukti tą čiaupą, iš kurio kapsi internetinės žiniasklaidos pinigai. Tokiems kaip Lietuvos Rytas tai galbūt ne tiek aktualu – visgi dalį pajamų gauna iš atspausdinto laikraščio. O tuo tarpu kokiai nors alfa.lt riesta – nebus, kas spaudo ant reklaminio bannerio, lauk bankroto. Nes daugiau nelabai iš ko ir uždirbsi kai neturi atspausdinto mokamo laikraščio. Tas pats su delfiais, 15min ar balsais. Aišku, galima rašyti reklaminius straipsnius, bet ar labai toli su jais eisi. Visgi skaitytojai yra daug protingesni nei žurnalistai apie juos mano. Kita vertus, keista, kad visi šie portalai dar gyvuoja – reiškia yra dar nemažai žmonių, spaudančių tuos reklaminius skydelius. O galbūt juos išlaiko tokie Europos žiniasklaidos gigantai kaip Schibsted, Lietuvoje valdantis plius.lt, 15 min.lt ir kitus portalus. Aš tai nesuprantu, kaip be reklaminius skydelius blokuojančių įskiepių galima skaityti pvz. 15min.lt. Taigi ten be AdBlock ar kito naršyklės įskiepio sunku atskirti kur reklama, o kur straipsnis. Įdomiausia būna, kai parašomas kelių pastraipų “straipsnis”, o prie jo įdedamas reklaminis skydelis per pusę ekrano ilgio. Pabandykite – įjunkite pvz. AdBlock ir pamatysite, kad dings kokie du trečdaliai 15min.lt portalo “turinio”.

Aišku, reklama persekioja žmogų ne tik internete, bet ir beveik kiekviename jo žingsnyje. Važiuojant greitkeliu – kas keli šimtai metrų sustatyti reklaminiai skydai. Reklaminių lankstinukų šūsniai pašto dėžutėse. Už automobilio valytuvų užkišti reklaminiai lankstinukai. Visokie kosminiai rutuliukai, lipdukai, nuolaidų kortelės. Vaistų pakuotės gydytojo darbo stalo stalčiuje – juk reikia parodytų pacientui, kokius vaistus nusipirkti. Užrašai ant autobusų, reklaminės priekabos. Reklaminiai užrašai tualetuose virš pisuarų, ant degalinių kuro pistoletų ir taip toliau ir panašiai. Sunku net sumąstyti, kurioje gyvenimo srityje galima pabėgti nuo reklamos.

O kiekvienas žmogus stengiasi bent kažkiek ją ignoruoti, apeiti ar pabėgti nuo jos. Tačiau kad ir kiek besistengtum reklamą ignoruoti, ji vis tiek tave suranda ir save “įsiūlo”. Tikriausiai reklama tapo neatsiejama šiuolaikinio žmogaus dalimi. Dalimi, kurios ne taip lengva atsikratyti. Tačiau panašu, kad atsiranda vis daugiau būdų, kaip reklamą ignoruoti (kad ir patys paprasčiausi būdai – reklamos blokavimas portaluose ar reklaminių lankstinukų išmetimas į šiukšliadėžę). Įtariu, kad šiandien jau stebime dabartinės formos reklamos saulėlydį. O aš net nenoriu pagalvoti, kokie nauji būdai ateityje bus pradėti naudoti reklamos tikslams…

Kategorijos: Savaitės tema Žymos: , ,

Kelionės po Lietuvą, įdomūs maršrutai ir lankytinos vietos Lietuvoje

2010-06-22 17:57 Komentarų: 23

Autostrada Klaipėda - Vilnius

Prasidėjus vasarai laisvu nuo darbo ar mokslų metu nebesinori sėdėti namuose prie kompiuterio ar televizoriaus. Bent jau aš laisvu laiku stengiuosi ištrūkti iš miesto ir aplankyti dar nematytas Lietuvos vietas. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad atrodytų turi nemažai laisvo laiko, bet nesugalvoji, kokias įdomias Lietuvos vietas būtų galima aplankyti. Taigi šiame įraše surinkau įvairių nuorodų į puslapius, kuriuose daug informacijos apie lankytinas Lietuvos vietas, įdomūs kelionių maršrutai, kitų keliautojų atsiliepimai. Deja, bet daugumai turistinių ar kelionių maršrutų Lietuvoje reikalingas savas transportas, nors internete teko matyti ir keletą kelionių agentūrų, organizuojančių tokias išvykas po Lietuvą.

Kelionių maršrutai tingintiems planuoti

Pirma maršrutų grupė – tai jau suplanuoti maršrutai. Reikia išsirinkti tašką A, nuo kurio pradėsi kelionę, ir tašką B – galutinį kelionės tašką, o tarpinius sustojimus jau bus suplanavę maršruto rengėjai. Tokie maršrutai yra geri tuo, kad nereikia nieko pačiam galvoti – maršrutą suplanavę žmonės gerai žino tas vietas, per kurias keliaujama, todėl žemėlapyje sužymi įdomiausius kelionės taškus. Tiesa, visų maršrutų šaltinių čia neišvardinsiu, nes jų yra tikrai nemažai (kiekvienas miestelis, turizmo informacijos centras ar regioninis parkas siūlo tokius), bet pagrindinius paminėsiu:

  • lietuvosmarsrutai.eu – neseniai atrasta svetainė, siūlanti 19 maršrutų po Lietuvą. Labai geras gausiai iliustruotas kelionių po Lietuvą planavimo šaltinis, nes visuose maršrutuose sužymėtos lankytinos vietos (dvarai, muziejai, kempingai, bažnyčios ir pan.), pateikti jų adresai, nuotraukos. Tiesa, neseniai buvau pasirinkęs Neries-Nemuno maršrutą, tai pačiam teko įsitikinti, kad lietuvosmarsrutai.eu
    svetainėje pateikti maršrutai nėra išsamūs – nors pažymėtos pagrindinės lankytinos vietos, bet ne tokių žinomų vietų trūksta. Todėl pasirinkus maršrutą iš čia dar siūlyčiau internete pasidomėti apie lankomas vietoves – galima atrasti įdomių kelionės taškų.

Žinoma, visų šaltinių, kuriuose pateikti kelionių po Lietuvą maršrutai, čia neišvardinsiu, bet, manau, pagrindinius surašiau. Jeigu praleidau kokią naudingą svetainę, parašykite komentaruose.

Mėgstantiems keliones planuoti patiems

Tie, kurie mėgsta keliones planuoti patys, tikriausiai jau žino, kur ieškoti informacijos. Bet vis tiek čia pateiksiu nuorodų į svetaines, kuriose galima rasti naudingos informacijos apie keliones po Lietuvą ar mažiau žinomas vietas:

  • Miestai.net forumas – mirusio portalo nemiręs foto forumas. Labai didžiulis naudingos informacijos šaltinis apie Lietuvos miestus, architektūrą, dvarus, bažnyčias ir daug daug kitų dalykų. Visada kur nors keliaudamas bandau bent akimis permesti nuotraukas ir kitų žmonių pasisakymus šiame forume apie vietą, kurią planuoju aplankyti. Tikriausiai jeigu nėra aprašyta kokia nors vieta šiame forume, jos apskritai nėra internete. Taip pat reikėtų išskirti keletą naudingų temų šiame forume: Kelionės po Lietuvą bei Dvarai ir pilys.
  • Musupaveldas.lt – lietuviškojo kultūros paveldo sąrašas: dvarai, piliakalniai, bažnyčios, kaimo turizmo sodybos ir kiti objektai.
  • Lietuvos dvarai ir pilys. Nemažai Lietuvos dvarų ir pilių taip pat yra dvarai.lt svetainėje ir dvarų duomenų bazėje.
  • Lankytinų Lietuvos vietų sąrašas: tpl.lt – nuotraukos ir informacija apie įdomiausias Lietuvos vietas; Lietuvos.net forumo tema – 40 lankytinų Lietuvos vietų sąrašas; supermama.com forumo tema – super mamos irgi surinkusios nemažai informacijos apie keliones ir lankytinas vietas Lietuvoje, bet pats šiuo šaltiniu nesinaudoju, nes didelio pasitikėjimo super mamos man nekelia :)

Jeigu žinote daugiau naudingų nuorodų apie keliones Lietuvoje, parašykite jas komentaruose. Taip pat pasistengsiu šį įrašą vis atnaujinti, kad pačiam neužsimirštų atrastos naujos nuorodos ir kitiems būtų naudinga.


Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Apie megapikselius, fotoaparatus ir telefonus bei marketingo triukus

2010-06-09 17:23 Komentarų: 5

Canon Ixus 40 sensor

(Brian Negin nuotrauka. Canon Ixus 40 fotoaparato matricos dydis palygintas su moneta)

Kiekvieną kartą pasirodžius naujam fotoaparato ar telefono modeliui, gamintojai paprastai vartotojus “pradžiugina” didesniu megapikselių skaičiumi nei prieš tai buvusiame modelyje. O patikliems vartotojams tai paprastai būna vienintelis kriterijus renkantis gaminį. Antai, kodėl rinktis gamintojo N fotoaparatą su 12 megapikselių, jeigu gamintojas C už tokią pačią kainą parduoda su dvigubai daugiau taškų – 24 milijonais. Arba, kam rinktis gamintojo I telefoną su 5 megapikselių kamera, jeigu gamintojas S siūlo 3 milijonais taškų daugiau. Pasirodžius naujam fotoaparatui ar telefonui su kamera internete paskaitęs komentarus suprantu, kad dar ne visi supranta, kas tai yra fotoaparato matrica, kodėl ji “ne guminė” ir kas nutinka toje pačioje matricoje padidinus šviesai jautrių taškų kiekį. Šiandien apie tai ir pakalbėsiu.

Skaityti toliau

Kategorijos: Savaitės tema, Technologijos Žymos:

Apie bendruomenių internete kuriamą turinį

2010-06-05 19:03 Komentarų: 3

Jau seniai nieko nebestebina tai, kad kiekvienas interneto vartotojas gali kurti ir viešai publikuoti savo turinį. Dar pačiame lietuviško interneto “saulėtekyje” niekas nė neįsivaizdavo, kad  galėtų atsirasti tokios svetainės kaip blogas.lt, leidusios kiekvienam vartotojui su kitais žmonėmis dalintis savo kasdienybės aprašymais, nuotraukomis, nufilmuota vaizdo medžiaga, laisvai ir nevaržomai išsakyti nuomonę. Mano galva, būtent blogas.lt atsiradimą lietuviškoje interneto padangėje galima laikyti Web 2.0 užuomazgomis mūsų šalyje. Kartu su Web 2.0 atsiradimu ir išaugusiu interneto vartotojų skaičiumi, žmonių kuriamas internete turinys užėmė labai svarią nišą – surinktos ar apdorotos įvairaus pobūdžio žinios tapo mielai skaitomos įdomaus bei dažnai subjektyvaus turinio išalkusios internetą naudojančios visuomenės. Socialiniuose tinkluose ar tinklaraščiuose žmonių kuriamas turinys dėl savo įdomumo tapo rimta atsvara didiesiems žiniasklaidos portalams.

Tačiau ilgą laiką internete kuriamas turinys apsiribojo vienu žmogumi, turinčiu tinklaraštį ir jame publikuojančiu informaciją. Viena vertus, toks turinio kūrimas buvo įdomus tuo, kad apsilankęs šio žmogaus tinklaraštyje gausi specifinių žinių – perskaitysi autoriaus nuomonę, peržiūrėsi kelionių ar išvykų aprašymus, iliustruotus nuotraukomis, komentaruose padiskutuosi įvairiais klausimais su jau virtualiai pažįstamu žmogumi. Kita vertus, kaip parodė didžiausio lietuviško tinklaraščio nežinau.lt atvejis, po kurio laiko vieno žmogaus tinklaraštis pradeda susidurti su rimtomis turinio parengimo problemomis – sunku atrasti naujų skaitytojus sudominančių temų ar pasikeičia asmeninis gyvenimas ir nebelieka laiko tinklaraščio rašymui. Iš dalies tinklaraščių turinio problemas išsprendė Facebook’as. Šis socialinis tinklas suteikė galimybę turinį kurti be įsipareigojimų skaitytojų auditorijai, nes pastarąją daugiausiai sudarė draugai, giminaičiai ar pažįstami, o ir pats turinys turėjo gana didelį ryšį su šiais žmonėmis.

Tačiau socialiniai tinklai pakeitė ir paties turinio sąvoką. Jeigu tinklaraščiuose skelbiamas turinys yra skirtas plačiai, rašančiojo daugiausiai nepažįstančiajai skaitytojų auditorijai, tuo tarpu socialiniuose tinkluose kuriamas turinys yra labiau koncentruotas konkrečiai žmonių grupei. Geriausias pavyzdys būtų Facebook grupės ir fanų puslapiai, vienijantys panašaus pomėgio ar taip pat mąstančius žmones. Šio socialinio tinklo grupėse žmonės diskutuoja, dalinasi nuorodomis, nuotraukomis ar vaizdo klipais. Tačiau Facebook arba Twitter apribojo tekstus – šiuose socialiniuose tinkluose neįmanoma rašyti ilgų straipsnių, kokius buvo galima rašyti tinklaraščiuose. Todėl socialiniuose tinkluose yra pateikiamas dažniausiai neišbaigtas turinys (pvz., pateikiamos nuotraukos ar filmuota vaizdo medžiaga be autoriaus komentaro) arba įdedama tik nuoroda į originalų turinio šaltinį.

Socialinių tinklų turinio neišbaigtumo ir vieno autoriaus tinklaraštyje kuriamo turinio problemos paskatino kurtis kitokias interneto bendruomenes, kuriose kiekvienas prisijungęs žmogus gali tapti autoriumi. Šios bendruomenės perėmė geriausiais savybes iš socialinių tinklų ir tinklaraščių – didelį autorių skaičių (išsprendžiama vieno tinklaraščio autoriaus problema) ir plačias turinio kūrimo galimybes (išsprendžiama socialinių tinklų “apkarpyto” turinio problema). Žinomiausias Lietuvoje žmonių kuriamo turinio pavyzdys – ikrauk.15min.lt. Šioje svetainėje kiekvienas prisiregistravęs interneto vartotojas gali pateikti savo turinį – nuotraukas iš eismo įvykio, reportažą iš renginio, straipsnį ar tiesiog išsakyti savo nuomonę. Kaip skelbia 15min, pagrindinė šio projekto idėja – visų žmonių kartu kuriamos naujienos. Pagrindiniai ikrauk.15min.lt privalumai:

  • Patogus turinio atvaizdavimas. Svetainėje pateikiamas turinys labai panašus į daugelio tinklaraščių turinio pateikimą, jokios nereikalingos informacijos pagrindiniame lange, naujienų skirstymas į kategorijas.
  • Įvairios naujienos. 15min žmonėms suteikė galimybę pateikti tokias naujienas, kurių neužfiksuoja tradicinė žiniasklaida (įvykiai iš mažesnių miestų, renginiai, kuriuose neapsilanko žurnalistai ir pan.).
  • Įdomiausių naujienų publikavimas. 15min bene vienintelė Lietuviškos žiniasklaidos atstovė, suteikusi galimybę vartotojų kuriamam turiniui būti pristatytam platesnei auditorijai – visiems 15min portalo lankytojams. Nebereikia būti žurnalistu, kad žmogaus sukurtas turinys patektų į spaudos ar portalo puslapius.
  • Pateikiamo turinio peržiūra. Nors į ikrauk.15min.lt kiekvienas žmogus gali pateikti bet kokias naujienas, bet prieš patekdamos į portalą, jos yra peržiūrimos redaktorių, užtikrinančių, kad nebūtų publikuojama kitus žeminanti ar informacija su necenzūriniais žodžiais.

Žinoma, šis portalas turi ir keletą trūkumų:

  • Įvairesnių naujienų trūkumas. Peržiūrėjus pirmus keletą puslapių aiškiai matyti, kad vyraujantis turinys – užfiksuoti eismo įvykiai ir “Fotopolicijos” nuotraukos (nuotraukos, automobilių, pastatytų pažeidžiant kelių eismo taisykles).
  • Vartotojų skatinimo sistemos nebuvimas. Vartotojai nėra skatinami kurti įvairesnio turinio – 15 min uždirba iš šiame puslapyje pateikiamo turinio (yra nemažai reklamos). Todėl dalį šio uždarbio galėtų pasidalinti su įdomiausių straipsnių autoriais – tai paskatintų ten rašyti įdomiausių lietuviškų tinklaraščių autorius.
  • Pateikiamų naujienų patvirtinimas. Esu šiame portale pats paskelbęs keletą naujienų ir galiu pasakyti, kad jų patvirtinimas užtrunka pakankamai ilgai – 15min turėtų užtikrinti spartesnį naujienų paskelbimą, ypač jeigu naujienos yra aktualios.

15min pavyzdys įrodo, kad žmonės (bendruomenės) internete gali kartu kurti turinį, kuris gali tapti atsvara tradicinei žiniasklaidai. Be to, šis naujienų portalas, suteikdamas skaitytojams galimybę patiems kurti naujienas, žengė labai teisingą žingsnį išsaugant mažėjančią tradicinės žiniasklaidos auditoriją. Manau, jeigu tik būtų įvesta skaitytojų motyvavimo sistema, ikrauk.15min.lt sulauktų nemažai profesionalių autorių, kurių dėka bendruomenių kuriamas turinys taptų labai populiarus visuomenėje.

Kategorijos: Savaitės tema, Technologijos Žymos:

Šiukšlės, atliekų rūšiavimas, perdirbimas ir Darom 2010

2010-04-14 17:15 Komentarų: 6

Šiukšlės

(Vermin Inc nuotrauka)

Pavasaris. Nutirpo sniegas. O po juo pasirodė nuo rudens sukauptos šiukšlės, lapai, šunų išmatos, naujametinės petardos ir kitas grožis. Sunkus darbas kiemsargiams, nemalonus vaizdas norintiems kur nors parkelyje pasivaikščioti. Kadangi šeštadienį vyks Darom 2010 – viso to nuo žiemos sukaupto gėrio (šiukšlių) išvalymo akcija, ta proga norėčiau pateikti įvairių pabirų apie šiukšles, jų rūšiavimą ir perdirbimą.

Sąvartynai (šiukšlynai)

Aiškinti kas yra sąvartynas tikriausiai nereikia. Šiukšlynai būna kelių tipų: pavojingų atliekų (tokie veikia Šiauliuose, prie Maišiagalos – radioaktyviųjų atliekų kapinynas, Šalčininkų rajone – pesticidų kapinynas), inertinių atliekų (ten turėtų būti pilamos visokios statybinės atliekos ir pan., bet tokie sąvartynai dažniausiai atskirai neįrengiami) ir buitinių atliekų. Pastarieji populiariausi, nes juose kaupiama tai, ką mes išmetame (komunalinės atliekos). O išmetame labai daug. Vien didžiausias Lietuvoje Kariotiškių sąvartynas per metus surinkdavo 200 000 t atliekų per metus. Buitinių atliekų sąvartynų Lietuvoje yra per 800, iš kurių daugiau nei 300 veikiantys (2006 metų duomenys). Kiti sąvartynai jau nebeveikiantys ir skaido sukauptas buitines atliekas. Besiskaidant joms išsiskiria dujos. Šiais metais Kariotiškių sąvartyne pradėti bandymai surinkti išsiskiriančias dujas. Šiukšlyne įrengta 20 gręžinių, kurie išgautas dujas sudegina specialiame fakele:

Dujų surinkimo gręžinys Kariotiškių sąvartyne

(Nuotrauka iš čia)

Jeigu bandymai bus sėkmingi, balandžio pabaigoje planuojama pradėti statyti sąvartyno dujų jėgainę, kurioje bus pajungti elektros generatoriai ir pūvančios šiukšlės gamins elektrą.

Šiukšlių išvežimas dabar labai paprastas – daugiabučių kiemuose stovi konteineriai buitinėms atliekoms, stiklui, popieriui. Ten sumeti atitinkamas šiukšles, atvažiuoja specialus transportas ir kelis kartus per savaitę išveža. Gyvenantys privačiose valdose neturi tokių didelių šiukšlių rūšiavimo galimybių, bet beveik visi turi įsigiję konteinerius buitinėms atliekoms. Jas taip pat išveža. Prieš kokius gerus 15 metų apie šiukšlių konteinerius buvo galima tik pasvajoti. Atsimenu, dar ir pačiam apie pusę septynių vakarais tekdavo laukti prie lango, kol į kiemą atvažiuos šiukšliavežė mašina, į kurią reikės greitai išnešti sumesti šiukšles.

Senoviška šiukšliavežė

(Nuotrauka iš čia)

Šiukšlės aplinkui

Nors šiandien didelių problemų su šiukšlių išvežimu nėra, tačiau jų apstu visur – daugiabučių kiemuose, vaikų žaidimų aikštelėse, mašinų stovėjimo aikštelėse, pamiškėse, parkuose. Galima skųstis, kad trūksta šiukšliadėžių, į kurias būtų galima išmesti šiukšles. Tačiau jų yra. Galbūt ne kiekviename žingsnyje, bet bent jau didesniuose miestuose šiukšlę galima nunešti kelis šimtus metrų ir išmesti. Vilniuje netgi mačiau šiukšliadėžių gyvūnų išmatoms išmesti.

Valdžia mano, kad didžiausia šiukšlių problema aplinkui – žmonių nesupratingumas. Vilniaus savivaldybė užsiima įvairiomis socialinėmis akcijomis ir bando įtikinti skambiomis frazėmis žmones, kad jie atsakingi už šiukšles aplinkui: “Iš automobilių išmetama tiek pat šiukšlių, kiek CO2”, “Privalai surinkti savo augintinių ekskrementus” ir panašiomis. Taip, lietuviams dar trūksta supratingumo, kad negalima šiukšlių išmesti kur papuola ar supilti jas kur nors pamiškėje. Tačiau kur dėti didesnes šiukšles, pavyzdžiui, padangas. Vežti į kažkokį surinkimo punktą, gaišti laiką, deginti automobilio kurą? Žinoma, dauguma to nedaro, o jas palieka kur papuola, nes nėra sudaryta patogių didesnių šiukšlių surinkimo sąlygų.

Tačiau Lietuvoje situacija su šiukšlėmis dar gana gera. O štai kai kurios pasaulio šalys labai vargsta su šiukšlių surinkimu ir saugojimu. 2008 metais Italijos miestą Neapolį buvo ištikusi šiukšlių krizė. Šio miesto sąvartynai buvo tiek perpildyti, kad nebesugebėjo priimti daugiau šiukšlių. Todėl gyventojai nebežinodami kaip elgtis su šiukšlėmis jas palikdavo bet kur – gatvėje, pievose už miesto, parkuose. Per keletą savaičių Neapolyje susikaupė tiek šiukšlių, kad kai kurios gatvės tapo nepraeinamos ir nepravažiuojamos, jau nekalbant apie didžiulį dvoką. Šiukšlių surinkimas ir saugojimas Italijoje yra didžiulis ir pelningas verslas. Ir labai nešvarus. Roberto Saviano savo knygoje “Camora” užsimena apie Italijos mafiją, turinčią savo pakalikų valdžioje ir valdančią šiukšlių verslą. Panaši situacija visame pasaulyje – didžiausiuose pasaulio miestuose šiukšlių verslą kontroliuoja mafija. O mafija prie šio verslo kiša savo nagus todėl, kad šiukšlių verslas dažniausiai būna monopolinis, dotuojamas iš valstybės, kainą nustato šiukšlių surinkėjas. Todėl sudarius “atitinkamas” sąlygas, dvokiančios šiukšlės tampa aukso gysla.

Šiukšlių verslas pelningas ir Lietuvoje. Tiesa, pas mus tuo užsiimančius žmones mafija niekas nevadina. Bet šiukšlių monopolijos Lietuvoje kuriasi gana sėkmingai – kai kuriose savivaldybėse priimami naudingi nutarimai šiukšlių surinkėjams, o ne gyventojams. Į atliekų verslą kažkada buvo nusitaikęs ir vienas garsiausių Lietuvos NT vystytojų – “Hanner” vadovas Arvydas Avulis. Tiesa, dabar nesidomėjau kaip jam sekasi su planuotomis atliekų deginimo įmonėmis.

Rūšiavimas ir perdirbimas

Kaip jau minėjau, Lietuvoje daugelio daugiabučių namų kiemuose stovi konteineriai, į kuriuos galima išmesti surūšiuotas atliekas. Rūšiuojant atliekas, mažinamas į sąvartynus patenkančių šiukšlių kiekis, tausojami gamtiniai resursai. Surūšiuotos atliekos perdirbamos. Pavyzdžiui, perdirbus 1000 kg aliuminių skardinių, sutaupoma 5000 kg iškasamo boksito, o į aplinką išskiriama 15,7 tonomis mažiau anglies dioksido.

Bet žinoma, su atliekų rūšiavimu nėra viskas taip gražu. Žmonės nemokama to tinkamai daryti – išmeta metalines skardines kartu su maisto likučiais ar plastikinius butelius su popierinėmis etiketėmis. Tokios atliekos prieš perdirbant turi būti papildomai perrūšiuotos.

Tačiau atliekų perdirbimas kainuoja. Gali kainuoti daugiau nei jas išpilti sąvartyne. Bet tikrąją ekonominę naudą dažnai labai sunku apskaičiuoti. Viena vertus, atliekas perdirbti kainuoja brangiau nei jas kur nors išpilti. Kita vertus, perdirbant atliekas, saugomi gamtiniai resursai, įdarbinami žmonės, kurie moka mokesčius valstybei ir t.t.

Dar šiek tiek statistikos apie atliekų perdirbimą:

  • Lietuvoje perdirbama tik 24 proc. visų popieriaus atliekų.
  • Kiekviena perdirbto popieriaus tona išsaugo 17 medžių, 26 000 litrų vandens ir tiek energijos, kiek sunaudoja šildymui per visą žiemą vidutinio dydžio namas.
  • Lietuvoje per metus surenkama apie 50 tūkst. tonų plastmasės atliekų. Perdirbant jos susmulkinamos į granules ir siunčiamos į užsienį tolimesniam perdirbimui.
  • Nuo 1980 iki 2005 metų JAV namų ūkių išmetamų atliekų kiekis padidėjo 60 proc.
  • Kiekvienais metais JAV perdirbama apie 80 milijonų tonų atliekų.

Darom 2010

Šį šeštadienį (balandžio 17 d.) visoje Lietuvoje nuo pat ryto vyks kasmetinė gamtos švarinimo akcija “Darom 2010”. Organizatoriai planuoja, kad iš viso aplinka bus tvarkoma 1000 skirtingų vietų ir prognozuoja, kad dalyvių skaičius gali viršyti 100 tūkst.

Svetainėje mesdarom.lt galima užsiregistruoti ir šeštadienį rinktis su kaimynais tvarkyti savo kiemo, parko ar sodo.

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Pinigų kaupimas senatvei (1): Lietuvos pensijų sistema

2010-03-29 18:09 Komentarų: 0

Eat money

(waɪ.tiː’s nuotrauka)

Skaitant pastarųjų kelių mėnesių naujienas apie SODROS biudžeto skolą, mažėjantį jaunų gyventojų skaičių Lietuvoje, ketinimus ilginti pensinį amžių, susimąsčiau, kad verta pradėti galvoti apie ateitį ir apie tai, kokios bus mano pajamos išėjus į pensiją. Ar po 40 metų valstybė bus pajėgi išlaikyti tikėtina labai didelę pensininkų “armiją”? O galbūt apskritai po tiek metų didelė dalis gyventojų bus emigravusi ir nebebus pakankamai darbingo amžiaus žmonių, kurie galėtų uždirbti pensiją senesniems. Todėl tikriausiai verta pradėti taupyti pinigus papildomai pensijai? Jeigu taip, tai kokia forma taupyti pinigus? Keliais įrašais pabandysiu apžvelgti tai, ką sužinosiu domėdamasis pinigų kaupimo senatvei būdais: pensijų fondais, gyvybės draudimu, kaupiamaisiais indėliais, investavimo galimybėmis. Šiandien šiame įraše apžvelgsiu Lietuvos pensijų sistemą.

Pensijų sistemos užuomazgomis Lietuvoje galima laikyti tarpukario laikus (po 1926 m. įsteigtos Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos), kai pensijos buvo pradėtos mokėti kariams. Tačiau iki pat karo Lietuva taip ir nesugebėjo sukurti pensijų sistemos visiems šalies gyventojams. Tokia sistema atsirado tik po 1964 metų, kai pensijos Sovietų Sąjungoje buvo pradėtos mokėti kolūkiečiams. “Sava” socialinio draudimo pensijų sistema pradėta kurti 1990 metais (tais pačiais metais įkurta ir SODRA). Per visą nepriklausomybės laikotarpį ši sistema įstatymų pavidalu buvo vis keičiama, kol 2003 metais buvo nuspręsta iš esmės keisti visą Lietuvos pensijų sistemą (pensijų reforma).

2003 metais pradėtos vykdyti pensijų reformos esmė – pereiti prie kelių pakopų sistemos, kuri remiasi kaupimu. Šios reformos esmė ta, kad kiekvienas dirbantis žmogus, kuris moka mokesčius valstybei, dalį pensijos savanoriškai gali kaupti asmeninėje sąskaitoje, kuri yra jo pasirinktame pensijų fonde. Todėl žmonėms, išėjusiems į pensiją, suteikiama galimybė ne tik gauti pensiją iš SODROS, bet dar gauti papildomų lėšų iš privačių pensijų fondų. Lietuvos pensijų sistemos schema:

Lietuvos pensijų sistemos schema

Kodėl tokia sistema pradėta kurti Lietuvoje? Kodėl reikėtų kaupti lėšas privačiuose fonduose? Atsakymas į šiuos klausimus būtų labai paprastas. Kaip žinia socialinis draudimas (SODRA) veikia solidarumo principu – mes mokame įmokas SODRAI, kuri iš gautų pajamų “išlaiko” mūsų tėvus ir senelius. Kai sulauksime senatvės mus lygiai taip pat išlaikys mūsų vaikai. Tačiau Lietuvos visuomenė sparčiai senėja (mažėja gimstamumas, dėl gerėjančių gyvenimo sąlygų ilgėja gyvenimo trukmė). Taip pat vis didesnė dalis jaunų (darbingo amžiaus) žmonių išvyksta į užsienį ir nebemoka įmokų SODRAI. Todėl sparčiai mažėja dirbančiųjų ir mokesčius SODRAI mokančiųjų žmonių skaičius. Dėl šių priežasčių jau šiandien SODRA susiduria su problemomis mokėdama socialines išmokas (tame tarpe ir pensijas).

Šiuo metu Lietuvoje vidutinė pensija yra 830 litų, o vidutinis atlyginimas 2009 m. III ketvirčio duomenimis – 2150 litų (neatskaičius mokesčių). Jau šiandien senatvės pensija yra kelis kartus mažesnė už vidutinį mėnesinį atlyginimą. Prognozuojama, kad 2030 metais Europoje vienas darbuotojas turės išlaikyti du pensininkus. Manau, kad panaši situacija gali ištikti ir Lietuvą. Galima tikėti prognozėmis, kad didės vidutinis mėnesinis atlyginimas (todėl ir SODROS pajamos), bet ar to pakaks, kad būtų išlaikytos didėjančios pensininkų gretos? Manau, kad po 30 ar 50 metų išmokos pensijai iš SODROS dar stipriai atsiliks nuo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Todėl kaupiant pinigus 2 ir 3 pakopos pensijų fonduose būtų užtikrintas papildomos pensijos mokėjimas. Kadangi šiuose fonduose kaupiamos pajamos yra investuojamos, todėl tikėtina, kad išmokos iš šių fondų viršys išmokas iš SODROS.

Apie skirtingus kaupimo pensijai būdus pakalbėsiu kituose įrašuose.

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Fotografija technologijų amžiuje

2010-03-21 13:12 Komentarų: 10

Camera

Bevaikščiojant internete eilinį kartą akys užkliūva už Adamo Anselio fotografijų. Visada su malonumu žiūriu šio amerikiečių fotografo gamtos nuotraukas. Visos nuotraukos juodai baltos, žinoma, fotografuotos juostoje, tinkamai išeksponuotos, skoningai kontrastingos su aiškiu ir giliu vaizdu. Tačiau žiūrėdamas Anselio nuotraukas suprantu, kad tai, kas buvo gražu ir sudėtinga atlikti prieš 50 metų, dabar padaryti galima praktiškai vieno mygtuko paspaudimu. Todėl žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, pradedi labiau vertini žmogų, kuris tas nuotraukas padarė nei pačias nuotraukas. Vertini to žmogaus indėlį į fotografijos istoriją, nuotraukoms sukurti įdėtą dvasią.

Technologijos šiandien viską keičia: požiūrį į fotografiją, nuotraukų apdorojimą, laiko sąnaudas. Prieš gerą šimtmetį lenkų fotografijos pradininkas Janas Bulhakas daug rašė apie to laikmečio fotografų kančias – prastas medžiagas, trukdžiusias nuotraukose tinkamai atspindėti spalvas, perteikti tai, ką mato žmogaus akys. Šiandien jau niekas nebemąsto apie medžiagas, nes tokių paprasčiausiai nebereikia – viskas skaitmeniniame formate. Net ir fotografuojantys juosta nuotraukas redaguoja skaitmeniniame formate – kompiuteryje. Šiuolaikinių fotoaparatų matricos tiek jautrios šviesai, kad jau nebe problema naktį nufotografuotas nuotraukas išsaugant detalumą paversti taip, kad atrodytų lyg būtų nufotografuotos dieną. Ne problema ir nusipirkti įvairiausio ilgio, storio ar išvaizdos objektyvų, blyksčių, filtrų ir kitų priedų.

Šiandien fotografuoti gali kiekvienas: nuo vaiko, dar nemokančio skaityti ir rašyti, iki pagyvenusių žmonių, nemokančių naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. O jomis paprasčiausiai ir nereikia mokėti naudotis – paspaudi fotoaparato įjungimo mygtuką ir fotografuoji. Visą kitą padarys tikslieji kameros nuotraukų apdorojimo algoritmai. Šiandien net nereikia turėti fotoaparato – mobilieji telefonai užfiksuoja vaizdą taip tiksliai, kad jo pavydėtų bet kuris tarpukario Lietuvos fotografas.

Maža to, tai, ką anksčiau fotografai valandų valandas darydavo tamsiuose kambariuose, šiandien per keletą minučių vieno mygtuko paspaudimu galima padaryti kompiuteryje. Photoshop ir kitos grafikos apdorojimo programos pakeitė požiūrį į fotografiją. Nebebūtina kadro tiksliai eksponuoti, nebereikia naudoti filtrų, nereikia reguliuoti spalvų balanso – viską lengvai galima ištaisyti kompiuteryje. Nebereikia fotografuoti juostele, įdėta į degtukų dėžutę (“Pinhole”), ar naudoti kameros plastikiniais lęšiais. Įvairūs filtrai grafikos apdorojimo programoms tai padaro taip gerai, kad neatskirsi, ar nuotrauka daryta su Holga, ar tik buvo konvertuotas skaitmeninis kadras. Šiandien jau nebebūtina keliauti į tolimus kraštus, kad draugams parodytum gražias nuotraukas – ilsėdamasis kaime prie ežero internete susirandi nuotraukas su Cheopso piramidėmis, į jas įklijuoji savo nuotrauką ir grįžęs po atostogų pasakoji draugams kaip įdomu ir gražu buvo Egipte. Neužilgo ir tie laikai, kai atsiras tokių programų, į kurias sukeli savo nuotraukas, nuspaudi mygtuką ir po kelių sekundžių nuotraukos atrodo kaip Joe Buissink, Dave Hill ar Henri Cartier-Bresson.

Šiandien fotografija tapo tokia prieinama, kad kiekvienas toks fotografijos entuziastas kaip aš vos tik nusipirkęs fotoaparatą gali save vadinti fotografu. Fotografu, be jokios abejonės darančiu geresnius kadrus nei prieš 100 metų. Kiekvienas savo padarytas nuotraukas gali talpinti fotografijos portaluose, vertinti kitų nuotraukas, diskutuoti. Kiekvienas gali kurti grupes socialiniuose tinkluose, juose publikuoti savo nuotraukas ir susikurti populiarumo iliuziją.

Tačiau žvelgiant į kiekvieną naujai patalpintą internete nuotrauką neapleidžia dvejonės, kad aš ją jau kažkur mačiau. Mačiau tas pačias spalvas, tą patį objektą, tą patį kompozicinį sprendimą, lygiai tokį patį apšvietimą. Fotografuodamas kiekvieną naują kadrą nesąmoningai jį padarau lygiai tokį patį, kokį pats jau šimtus kartų esu matęs. Ir nesvarbu ar esi profesionalas, fotografuojantis studijoje, apstatytoje 16 lempų, ar fotografuoji telefonu namuose, visų mūsų nuotraukos skiriasi tik jose pavaizduotu objektu. Fotografijoje nebeliko dvasios, asmeninių išgyvenimų, savito matymo. Viską užvaldė masės, tas pats matymas ir vykstančių reiškinių vertinimas. Visos nuotraukos tapo tarsi užprogramuotos – nuspaudi fotoaparato užrakto mygtuką, įkiši atminties kortelę į kompiuterį, programoje “Photoshop” paleidi parašytą skriptą ir gauni šimtus vienodų nuotraukų. Lygiai tokių pačių, kokių bet kuriame fotografijos portale jau yra patalpinę kiti žmonės.

Peržiūrėjęs Adamo Anselio nuotraukų galeriją persikeliu prie Irving Penn mados fotografijų. Žiūriu į skoningai pavaizduotas nuogas moteris, į krauju apsitaškiusius mėsininkus, į vyrą keistu veidu. Suprantu, kad tokios fotografijos yra unikalus žmonių emocijų fiksavimas, bandymas pavaizduoti tai, ko nesame matę. Lygiai taip pat suprantu, kad toks fotografijos žanras jau praeitas etapas (istorija). Ir niekaip nerandu atsakymo į tai, kas skaitmeniniame amžiuje skiria visų mūsų fotografijas. Kaip būtų galima iš 10 autorių nuotraukų atskirti kuri yra kurio? Manęs neapleidžia mintis, kad technologijų amžiui unikalumas nebūdingas. Kad visi mes turime būti vienodi…

Kategorijos: Fotografija, Savaitės tema Žymos: