Archyvas

Kategorijos ‘Savaitės tema’ archyvas

Nuolaidų kortelės ir lojalumo programos

2010-03-05 17:04 Komentarų: 15

Nuolaidų kortelės

Antradienį per LTV žiūrėjau laidą “Pinigų karta” (tikriausiai vienintelė LT laida, dėl kurios verta įsijungti televiziją), kurioje kalbėjo apie neseniai susiformavusią akcinių pirkėjų kartą Lietuvos prekybos centruose (laidos įrašą galite peržiūrėti čia). Nutariau ir aš parašyti apie įvairias prekybos centruose vykdomas akcijas ir jų siūlomas nuolaidų programas.

Tikras nuolaidų kortelių ir įvairių akcinių programų bumas Lietuvoje prasidėjo prieš keletą metų, kada vienas po kito didieji prekybos tinklai, degalinės, kavinės, teatrai ir kitos įmonės klientams pradėjo siūlyti įsigyti nuolaidų korteles. Nors Lietuvoje lojalumo programos dar ganėtinai naujas reiškinys, pasaulyje tai jau seniai naudojama. Pirmąją didelę lojalumo programą paskelbė Amerikos avialinijos (American Airlines) 1981 metais. Ši nuolaidų programa nuolatiniams klientams leido kaupti nuskristas mylias ir jas vėliau iškeisti į nemokamus skrydžius. Apskritai, JAV susiformavusios lojalumo programų tradicijos, dėl gerų sąlygų verčiančios klientus rinktis vienos įmonės produktus ar paslaugas.

Lietuvoje viskas kiek kitaip. Tikriausiai dažnas turite ne vieną nuolaidų kortelę, o galbūt net atskirą dėklą joms (man į piniginę jos visos jau nebetelpa). Lietuvoje praktiškai kiekviena didesnė įmonė klientams siūlo dalyvauti nuolaidų programoje (rinkti taškus, gauti nuolaidą, kaupti litus ir pan.). Ir visos šios lojalumo programos kažkuo panašios: jeigu Maxima pasiūlys 1 proc. nuo pirkinių sumos, tai tokią pačią nuolaidą tikėtina pasiūlys ir Iki su Norfa. Pastebiu, kad šiuo metu vykstančios nuolaidų programos Lietuvoje neskatina rinktis vienos įmonės produktus ar paslaugas. Galiu pateikti ir pavyzdį. Ilgą laiką naudojausi Neste degalinių nuolaidų programa ir gaudavau 7 centų nuolaidą už kiekvieną litrą degalų. Tačiau įsigijęs Swedbank kreditinę kortelę, su ja pradėjau gauti didesnę nuolaidą (10 centų už litrą) kitame pigių degalinių tinkle – Alexela. Taigi Neste nuolaidų kortelė dabar guli nenaudojama, nes abejose degalinėse kuro kainos panašios, o nuolaida didesnė Alexela degalinėse.

Žinoma, konkurencinėje kovoje tarp įmonių laimi vartotojas. Tačiau dažnai pirkėjas nežino, kad įvairiomis akcijomis būna apgautas prekybininkų. Šiuo metu prekybos centruose labai populiarios lipdukų akcijos – perki už tam tikrą pinigų sumą ir gauni akcijos lipduką. Pavyzdžiui, prekybos tinklas Rimi vykdo lojalumo programą “JUMS”. Jos esmė tokia: už išleistus 20 litų gaunamas vienas akcijos lipdukas, o surinkus reikiamą jų kiekį galima pigiau įsigyti vieno gamintojo indus. Pavyzdžiui, už 50 akcijos lipdukų ir dar iš savo piniginės pridėjus 30 lt, galima įsigyti Pyrex troškintuvą, kurio kaip tikrą kainą Rimi nurodo 129 litus. Toks pats troškintuvas Amazon.com kainuoja apie 7 dolerius (~18 litų).

Amazon Pyrex troškintuvas

Taigi žmogus, išleidęs prekybos centre 1000 litų (gavęs 50 akcijos lipdukų) ir dar sumokėjęs 30 litų, įsigyja daiktą, kurio tikra vertė – 18 litų.

Iš kitos pusės, aprašytas atvejis galėtų būti naudojamas kaip geros lojalumo programos, naudingos pardavėjui, pavyzdys. Žmogus, nors ir supranta, kad galbūt tie indai jam nelabai reikalingi, bet vedamas vieno tikslo (kuo greičiau surinkti 50 lipdukų ir už juos nemokamai gauti mažavertį prizą), verčiamas apsipirkti viename prekybos tinkle.

Tačiau kalbant apie nuolaidų korteles aš pasigendu lankstumo. Pavyzdžiui, su Ačiū nuolaidu kortele išleidęs 1000 lt, aš gaučiau 10 lt premiją, kurią galėčiau išleisti pirkiniams. Sakyčiau labai juokinga pinigų suma, be to, tokią pačią premiją man pasiūlytų Iki ir tikriausiai Norfa. Todėl Maxima savo nuolaidų programa nesiūlo man pirkti būtent jų prekybos centruose.

Apskritai situacija panaši su beveik visomis nuolaidų programomis. Manau, prekybininkai turėtų neapsiriboti vien tik nuolaidų ar premijų kaupimo siūlymu, o galėtų pamąstyti apie tokias lojalumo programas, kurios verstų pirkti viename prekybos tinkle ar naudotis vienos įmonės paslaugomis. Turėtų pamąstyti apie nuolaidų programas, pirkėjui sukuriančias kokią nors pridėtinę vertę. Kad ir nemokami maišeliai prekybos centruose lojaliems pirkėjams (aš vis dar nesuprantu, kaip prekybos tinklai vis dar drįsta už juos rinkti 15-30 centų rinkliavą). Arba asistentas, padedantis apsipirkti. Pavyzdžiui, visai malonu būtų tokiam asistentui pateikti pirkinių sąrašą, o pačiam ramioje prekybos centro aplinkoje išsidrėbti ant sofos. Tai aš suprasčiau kaip tikrą prekybininkų požiūrį į lojalų klientą, nes dabar prekybininkams pirkėjas yra žmogus, iš kurio stengiamasi išspausti kiek įmanoma daugiau pinigų.

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Internetinio bendravimo ypatumai (komentatoriai)

2010-02-24 20:13 Komentarų: 11

Katė ir šuo

(Sephiroty Fiesta nuotrauka)

Atsimenate tą garsųjį A.Račo įrašą apie dundukus, apie kuriuos vėliau rašė ir Pipedija. Prisipažinsiu, kad perskaitęs šį įrašą pradžioje nesutikau su ten išsakyta nuomone. Tačiau lankydamasis naujienų portaluose ar forumuose ir skaitydamas kitų žmonių komentarus vis dažniau prisimenu šį A.Račo įrašą. Praeitą savaitę, besilankant vienos foto bendruomenės puslapyje už akių užkliuvo viena nuotrauka. Po ja vyko autoriaus ir vieno žmogaus diskusija, kurioje autorius teigė, kad nuotrauka graži, o kitas – kad nuotrauka prasta ir nekokybiška. Skaitydamas tokias diskusijas visada susimąstau apie jų beprasmybę. Todėl šiame įraše norėčiau išsakyti savo nuomonę apie interneto komentatorius.

Skaityti toliau

Kategorijos: Savaitės tema Žymos: ,

Apie kūrinius, pinigus ir autorių bei vartotojų požiūrių skirtumus

2010-01-30 14:02 Komentarų: 10

Microsoft CDs and Money

Pastarosiomis dienomis tinklaraščiuose po plačiai nuskambėjusių įvykių apie į teismą perduotą bylą dėl parsisiųstos Windows 7 operacinės sistemos ir Microsoft kompanijos pateikto ieškinio tai pačiai Linkomanijai, netyla diskusijos apie šiuos įvykius ir bandoma nagrinėti priežastis, kodėl nesutampa vartotojų bei autorių požiūriai į jų kūrinius. Pavyzdžiui, Džiugas pateikia keletą argumentą, kodėl apskritai tokia byla dėl parsisiųstos Windows operacinės sistemos yra nepagrįsta. O štai Paulius rašo, kad jis mielai nusipirktų naują Windows operacinę sistemą, jeigu tik ji kainuotų pigiau. Nesu teisininkas ir nenagrinėsiu, ar šiuo metu galiojantys autorių teisių apsaugos įstatymai atitinka realybę, tuo labiau, ar iškeltos bylos yra bent kiek pagrįstos. Manau, tai turi išsiaiškinti teisėsaugos institucijos. Tačiau šiandien norėčiau išsakyti savo nuomonę apie tai, kodėl išsiskiria komercinius produktus kuriančių autorių ir vartotojų požiūriai į kūrinius bei jiems nustatytą kainą.

Vartotojas

Vartotojas – tai žmogus, savo kompiuteryje norintis naudotis naujausiomis programomis, klausytis mėgstamų atlikėjų kūrinių, per namų kino sistemą žiūrėti filmus, skaityti knygas. Labai žmogiškas noras. Bet tuo pačiu vartotojas – tai žmogus, turintis ribotą pinigų kiekį, dažniausiai nepakankamą patenkinti visiems poreikiams (nusipirkti naujausias programas, knygas ar filmus). Todėl vartotojas ieško būdų, kaip patenkinti savo poreikius išleisdamas mažiausiai pinigų arba jų iš viso neišleisdamas.

Autorius

Autorius – tai žmogus arba žmonių grupė (įmonė), kurianti meno, mokslo, intelektualinius ar kitus kūrinius. Dažniausiai autoriaus pagrindinis pajamų šaltinis yra pajamos, gaunamos iš jo kūrinių. Autorius, kurdamas vieną kūrinį, dažniausiai ilgą laiką gyvena iš pajamų, gautų pardavus ankstesnį kūrinį. Pavyzdžiui, rašytojas vienerius metus rašo knygą ir visus tuos metus jis ir jo šeima gyvena iš pajamų, gautų už prieš tai parduotas knygas. Ir jeigu nekalbėsime apie didžiausias kompanijas, kurios daugiau ar mažiau gauna pastovias pajamas iš sukurtų kūrinių, autorius honorarą gauną tik vieną kartą. Jeigu pasiseka, tai dar gauna tam tikrą procentą nuo uždirbto pelno. Autorius, būdamas toks pats žmogus kaip ir mes vartotojai, nori valgyti, išlaikyti savo būstą ir automobilį, apsirengti, nusipirkti naujų daiktų. Todėl siekia, kad už jo sukurtą kūrinį būtų mokama.

Vartotojų ir autorių požiūrių skirtumai

Taigi vartotojas nori naudotis autoriaus sukurtu kūriniu už kiek įmanoma mažesnę kainą. Tačiau autorius būna užsibrėžęs mažiausią kainą, kurią jis norėtų gauti už parduotą kūrinį. Dažnai ta kaina net padalinus lygiomis dalimis kūrinio kopiją nusipirkusiems vartotojams pastariesiems būna per didelė. Laisvos rinkos sąlygomis ir esant konkurencijai kainas koreguoja vartotojai. Taip rašo visi ekonomikos vadovėliai. Tačiau praktikoje viskas yra kiek kitaip. Net jei įmonė pardavinėja tarkime pieną ir kaina bei kokybe konkuruoja su kitais pieno gamintojais, dažnai kainas koreguoja ne pieno vartotojai, o įvairūs barteriniai susitarimai tarp skirtingų gamintojų.

Tačiau autorių kūriniams, mano nuomone, laisvos rinkos ekonomikos dėsnių pritaikyti neįmanoma. Kiekvienas autorius stengiasi sukurti kažkuo unikalų kūrinį, todėl konkurencija čia neegzistuoja. Taip, vartotojas vietoje brangios, pavyzdžiui, naujausios “Hario Poterio” knygos, gali pasirinkti skaityti pigesnę arba nemokamą lietuviškų pasakų rinktinę. Arba vietoje naujausios Windows operacinės sistemos, gali pasirinkti naudoti nemokamą Linux OS. Tačiau tai nebus tas pats kūrinys, kurį jis norėtų naudoti. Ir nors vartotojai viešai deklaruoja, koks blogas ar brangus konkretus komercinis produktas yra, bet faktai rodo ką kitą. Kaip pavyzdį galima paimti Windows operacines sistemas. Vos tik išleidus naują šios operacinės sistemos versiją pasigirsta vartotojų nusiskundimų apie šios versijos trūkumus bei per didelę jos kainą. Tačiau atrodytų vartotojas galėtų rinktis vieną iš nemokamų Linux versijų, geriausiai atitinkančią jo poreikius. Tačiau statistika kalba pati už save. Remiantis paskutiniais Gemius Ranking duomenimis, Lietuvoje 99 proc. visų interneto vartotojų naudoja Windows operacines sistemas. Nors jau praėjo 20 metų nuo pirmos Windows OS išleidimo 1985 metais, bet taip ir neatsirado nė vienas rimtas konkurentas šiai operacinei sistemai. Taigi tai, ką viešai deklaruoja vartotojai, dažnai neatitinka realybės.

Kūrinių kaina

Vis dėlto pagrindinis klausimas išlieka – tai kūrinių kainos pagrįstumas. Nors šiuo metu kūrinio kainą nustato pats autorius (dėl tos pačios mano minėtos konkurencijos nebuvimo), tačiau kaip pasakė vienas klasikas “laikai keičiasi”. Autorių kūriniuose pastebima vis mažiau unikalumo, nes labai sunku sukurti kažką naujo. Bet diskutuodami apie kūrinius, vartotojai dažnai pamiršta, kad tie kūriniai neatsiranda kompiuteryje paspaudus vieną mygtuką. Jiems sukurti autoriai skiria savo laiko, įdeda daug pastangų ir intelektinės veiklos.

Kuo kūrinys mažesnis, tuo jo kainą apskaičiuoti paprasčiau. Pavyzdžiui, tas pats vienerius metus rašančiojo lietuvių prozininko pavyzdys. Įsivaizduokime autorius per metus parašo vieną knyga, kurią leidykla išleidžia 20 tūkst. egzempliorių tiražu ir pardavinėja po 30 lt už vienetą. Leidykla, pardavusi visas knygas, gauna 600 tūkst. litų pajamų. Tačiau, žinoma, ne visi pinigai atitenka rašytojui. Realu, kad jis uždirbs ketvirtadalį visų pajamų – 150 tūkst. lt per metus arba 12,5 tūkst. lt per mėnesį. Žinoma, uždarbis nemažas. Tačiau tuo pačiu ir gana didelė knygos kaina galutiniam vartotojui. Todėl kyla klausimas, ar ne per daug pinigų uždirba autorius ir leidykla? Ar būtų parduota knygų daugiau, jeigu ji kainuotų 10 litų? Tai klausimas, į kurį vienareikšmiškai atsakyti tikriausiai neįmanoma. Viena vertus, kiekvienas autorius už savo kūrinį nori uždirbti kiek įmanoma daugiau ir to pakeisti neįmanoma. Tiesiog pinigai šiuolaikiniam žmogui labai svarbūs. Kita vertus, autorius nori būti dar ir populiarus. Todėl galėtų jis visiškai atsisakyti leidėjo paslaugų ir savarankiškai knygą pardavinėti internete tarkime po 10 lt. tokiu būdu parduodamas daugiau knygos egzempliorių. Bet šioje situacijoje susiduriama su kitomis problemomis – knygos reklamavimu, vartotojų švietimu (kad skaitytojai sumokėtų už knygą, o ne tiesiog parsisiųstų ir ją skaitytų nemokamai). Rašytojas šiuo atveju savo noru užsikrautų papildomų problemų, kainuojančių nemažai laiko ir pinigų. Ir kažin, ar jis uždirbtų užsibrėžtą pinigų sumą. O dar labiau abejonių kelia tai, ar apskritai autorius, savarankiškai pardavinėdamas knygas, jas galėtų parduoti.

Su kompiuterinėmis programomis situacija yra sudėtingesnė. Visų pirma tuo, kad jas kuria ne vienas žmogus. Visų antra, programų kūrimas yra labai sudėtingas procesas, kuriam galioja atskiri programų sistemų inžinerijos principai. O programų sistemų inžinerija, kaip rodo praktika, neturi nieko bendro su klasikine inžinerija. Pavyzdžiui, statybų inžinerijoje viskas paprasta. Nori pastatyti namą – atlieki skaičiavimus, nupieši brėžinius, pasirenki medžiagas, pasamdai statybininkus ir po nustatyto laiko matai stovintį namą.

Didelių programų kūrime dalyvauja tūkstančiai darbuotojų. Nors neradau tikslių skaičių, bet manau, kad prie Windows 7 išleidimo galėjo dalyvauti apie 10 tūkst. Microsoft darbuotojų (įvertinant tai, kad Microsoft dirba apie 90 tūkst. darbuotojų). Kažkada “My Digital Life” bandė apskaičiuoti, kiek galėjo kainuoti Windows Vista operacinės sistemos sukūrimas. Ir gavo įspūdingą skaičių – 10 mrld. dolerių arba 25 mlrd. litų (palyginimui 2009 metų Lietuvos BVP sudarė 92 mlrd. litų). Nors tikslius šios operacinės sistemos sukūrimo skaičius žino tik ponas S.Ballmer ir jam artimi žmonės, bet jeigu tie 10 mlrd. dolerių bent kiek artimi tikrai sumai, tai sukurti Windows operacinę sistemą kainuoja tiek, kiek Bendrojo vidaus produkto sukuria ketvirtadalis Lietuvos gyventojų ir įmonių. Žinoma, vartotojas, naudodamasis naujausia Windows operacine sistema to negali suprasti. Kaip ir negali suprasti to, kad Microsoft yra pelno siekianti įmonė ir naujos sistemos kūrimui skirtus pinigus ji turi atgauti su pelnu. Ir šioje situacijoje negali būti kalbų apie operacinės sistemos pardavimus už 100 ar mažiau litų. Šią kainą nustato pats programų kūrėjas, nes tik jis gali geriausiai įvertinti, kiek vartotojų nusipirks naują operacinę sistemą, gali objektyviai nustatyti tikrąją jos vertę ir tai, ar ji atsipirks.

Išvados

Skaitydamas įvairių vartotojų straipsnius apie kūrinius, autorius ir pinigus, susidariau tokią nuomonę:

  • Autoriai (ypač didžiosios kompanijos) bet kokia kaina stengiasi ginti savo interesus. Netgi Microsoft iškelti ieškiniai Linkomanijai ir jos vartotojams žvelgiant iš autorių pusės yra teisingi.
  • Vartotojai nori naudotis naujausiomis programomis, žaisti naujausius žaidimus, skaityti naujausiais knygas. Tačiau visi nauji produktai jiems paprastai yra per brangūs. Be to, reikia įvertinti ir tai, kad aktyviausi interneto vartotojai, garsiausiai reiškiantys savo nuomonę, yra jaunimas, neturintis pastovių pajamų.
  • Ar kūrinių, jeigu jie būtų pardavinėjami už daugeliui vartotojui priimtiną kainą, būtų tikrai nuperkama daugiau? O galbūt niekas nepasikeistų ir daugelis vartotojų toliau ieškotų būdų, kaip tuos kūrinius gauti nemokamai?
  • Absoliuti dauguma vartotojų nepabando pažvelgti į autorius iš jų pusės ir nebando suprasti, kad bet kurį filmą, muzikos kūrinį ar programą sukurti kainuoja didelius pinigus.
  • Visi komerciniai kūriniai yra kuriami su tikslu gauti maksimalų pelną. Todėl autoriai vangiai renkasi naujas pardavimo formas (supaprastintas pardavimas, mažesnė kaina, “įsigijimas, jeigu patiko”).

Mano asmenine nuomone artimiausiu laiku “mažieji” autoriai pabandys įsiklausyti į šiuos vartotojų norus. Tuo tarpu didžiosios kino kompanijos, leidyklos ar programų kūrėjai ieškos naujų būdų kaip apsaugoti savo kūrinius. Manau, nebe už kalnų tie laikai, kai naujausiomis programomis ar žaidimais bus galima naudotis tik prisijungus prie interneto, kad būtų galima patikrinti, ar vartotojas naudojasi legaliais kūriniais. Jeigu kompanijos pasuktų šiuo keliu, piratavimui galėtų būti užkirstas kelias. Bet ar taip atsitiks, parodys laikas.

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Autorių teisės internete | 1 dalis

2010-01-20 20:33 Komentarų: 7

license-types

Nors nesu teisininkas ir apie įstatymus mažai ką išmanau, bet nusprendžiau šiek tiek giliau pasidomėti apie autorių teises internete ir tų teisių pažeidimus. Tikriausiai visi sutiks su tuo, kad internetas yra ta vieta, kurioje labiausiai pažeidžiamos autorių teisės. Pradedant nuo mažo tinklaraščio autoriaus straipsnių platinimo be jo sutikimo, baigiant didžiosiomis kino studijomis ir išplatintais naujausiais jų sukurtais filmais. Nors didžiosios kompanijos savo teises labai atkakliai gina, tačiau kol kas tai yra tik “kova su vėjo malūnais”. Tačiau šie įrašai (jų tikriausiai bus 3) bus ne apie komercinių autorių kūrinių teises, o apie tai, ką mes patys sukuriame kasdien (parašome straipsnį tinklaraštyje, nufotografuojame kažką, sukuriame pasakojimą ir pan.) ir kaip patys naudojamės kitų autorių kūriniais. Pirmoje įrašų ciklo apie autorių teises internete dalyje apžvelgsiu autorių teisių rūšis.

Skaityti toliau

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Audio knygos – alternatyva įprastinėms ir elektroninėms knygoms

2009-12-10 18:55 Komentarų: 14

Audio book

(PlayfulLibrarian nuotrauka)

Nors Seimo paskelbti Skaitymo metai baigėsi praeitais metais, tačiau apie skaitymą, knygas ir su jomis susijusias problemas intensyviai diskutuoti pradėta šias metais. Ypač didelis dėmesys skiriamas elektroninėms knygoms. Tikriausiai nesuklysiu 2009-uosius metus pavadindamas elektroninių knygų renesansu, kai pasaulyje elektronikos gigantai vienas po kito stengiasi kuo greičiau rinkai pasiūlyti naujų elektroninių knygų skaityklių, taip sau atsirėždami šios sparčiai augančios rinkos dalį. Apie elektronines knygas taip pat daug kalbama ir lietuviškuose tinklaraščiuose (pvz., eknyga.blogas.lt). Tačiau užmirštama apie audio (garso) knygas kaip alternatyvą įprastinėms ir elektroninėms knygoms.

Audio knygos ypatingos tuo, kad jų nereikia pačiam skaityti – tiesiog reikia klausytis skaitomo teksto. Todėl jos idealios skubantiems žmonėms, negalintiems skirti laiko knygų skaitymui. Taigi išvardinsiu pagrindinius tokių knygų privalumus lyginant su elektroninėmis knygomis:

  • Knygų galima klausyti tada, kai įprastinių skaityti būtų neįmanoma. Audio knygos idealios važiuojantiems automobiliu ar viešuoju transportu. Tiesiog įsijungiamas automobilio grotuvas ar turimas ausinukas ir galima klausyti knygos teksto. Pavyzdžiui, jeigu per dieną važiuojant į darbą ir atgal sugaištama po vieną valandą spūstyse, tai per savaitę susidarys 5 valandos. Per šį laiką galima išklausyti vienos vidutinės knygos (priklausomai nuo skaitymo tempo, susidarytų apie 100-200 puslapių spausdintos knygos).
  • Galima geriau įsijausti į knygos siužetą. Paprastai įgarsinant knygas yra pasitelkiami gerą dikciją turinčių žmonių (pavyzdžiui, aktorių) balsai, naudojami įvairūs garsai ir muzika. Be to, skirtingus personažus gali įgarsinti keli skaitovai.  Dėl to yra žymiai geriau perteikiamas siužetas, paprasčiau į jį įsijaučiama.
  • Klausyti galima net nemokant skaityti. Kadangi knygų klausyti galima net nemokant skaityti, todėl jos yra idealios vaikams arba neregiams, norintiems išgirsti konkretaus autoriaus tekstą.
  • Galima keisti skaitymo tempą. Knygas paprastai skaitome įprastu tempu ir jeigu stengiamės jį pagreitinti, tai dažnai dalies informacijos neįsisaviname. Tuo tarpu naudojant įvairias programas, audio knygų tekstą galima “pagreitinti” ir taip tą pačią knygą išklausyti daug greičiau.
  • Audio knyga išklausoma greičiau nei ji būtų perskaityta. Žinoma, šis teiginys yra sąlyginis ir priklauso nuo konkretaus žmogaus skaitymo tempo, bet bent jau man audio knygas sekasi greičiau išklausyti nei perskaityti. Pavyzdžiui, 438 puslapių Jurgos Ivanauskaitės romano “Miegančių drugelių tvirtovė” tekstas lėtu tempu skaitomas apie 15 valandų, o greitu – apie 10 valandų. Per tiek laiko tikriausiai šios knygos pats neperskaityčiau. Be to, knygą skaitant pačiam greitai pavargsta akys ir nebesugebama sutelkti dėmesio į skaitomą tekstą. Tuo tarpu, jeigu knygos yra klausoma, tai dėmesys į skaitomą tekstą sukoncentruojamas žymiai ilgesniam laikui.
  • Audio knygų Lietuvoje galima nusipirkti. Šiuo metu Lietuvoje neįmanoma įsigyti elektroninių knygų, o lietuvių autorių kūriniai elektroniniame formate, manau, pasirodys dar negreitai. O audio knygomis jau gana seniai prekiauja daugelis knygynų. Pavyzdžiui, knygynas internete patogupirkti.lt siūlo 62 audio knygas. Žinoma, tai nėra daug, bet Lietuvos mastu šioje srityje padarytas didelis žingsnis pirmyn. Be to, internete galima parsisiųsti nemažai iš Lietuvos Aklųjų bibliotekos nukopijuotų knygų. Jeigu visos šios knygos atsirastų parduotuvėse, tai būtų galima nusipirkti daug įgarsintų lietuvių ir užsienio rašytojų kūrinių.

Tačiau pagrindinis klausimas, ar audio knygos galėtų pakeisti įprastas ir elektronines, išlieka? Asmeniškai nemanau, kad audio knygos galėtų jas pakeisti. Visų pirma dėl sparčiai besivystančios elektroninių knygų rinkos. Manau, per artimiausius keletą metų elektroninių knygų skaityklės atpigs ir taps prieinamos daugeliui. Visų antra, knygą įgarsinti kainuoja žymiai brangiau nei tą pačią knygą paversti elektroniniu formatu. Todėl mažai tikėtina, kad audio knygos kada nors bus pigesnės nei elektroninės. Tačiau manau, kad audio knygos galėtų sėkmingai gyvuoti kaip alternatyva elektroninėms knygoms, ypač tiems žmonėms, kurie negali skirti laiko skaitymui.

p.s. Jeigu neteko klausytis audio knygos, tai galite parsisiųsti Jono Biliūno apsakymą “Kliudžiau” iš patogupirkti.lt (mp3 formatu). Taip pat keletą ištraukų iš lietuvių autorių knygų galite išklausyti aplankę šią nuorodą.

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

e-Medicina Lietuvoje – ar įmanoma?

2009-12-02 19:52 Komentarų: 13

e-Medicina Lietuvoje

(The Doctr nuotrauka)

Tikriausiai visiems yra tekę apsilankyti pas gydytoją ir patirti ką reiškia standartinė apsilankymo gydymo įstaigoje schema. Visų pirma norint patekti pas gydytoją būtina registracija. Paprastai registruotis reikia telefonu. Ne kartą pačiam teko sugaišti kokį pusvalandį (nes paprastai telefonas būna užimtas arba jo niekas nekelia), kol pavykdavo paskambinti į gydymo įstaigą ir susitarti dėl vizito. Atėjus vizito dienai dažnai tenka stovėti eilėje, o paskui dar laukti registratūroje, kol būna užpildomi reikalingi dokumentai. Daugelyje gydymo įstaigų jau taikoma praktika, kad paskiriamas konkretus laikas, kuriuo turėtum patekti pas gydytoją. Tačiau praktika rodo, kad nors ir tau paskirtas konkretus vizito laikas, dar tenka laukti prie kabineto durų, kol gydytojas baigs užtrukusias pacientų apžiūras. Jeigu pasisekė, po pusvalandžio gydytojas tave priims, apžiūrės, kažką greitai suraitys paciento knygelėje ir išrašys receptą. Išėjęs iš gydytojo kabineto dažnai negalėsi perskaityti, kokią ligos diagnozę jis parašė, nes paciento kortelė lieka pas jį. Tiesa, visai neseniai po gydytojo parašyta ligos diagnoze pradėta reikalauti pasirašyti. Tačiau labai dažnai gydytojo raštą sunku įskaityti, o ir nebūna laiko gilintis, kas parašyta paciento kortelėje. Galiausiai gavęs receptą jau gali skubėti į vaistinę nusipirkti išrašytų vaistų ir pavargęs grįžti į namus gydytis.

Skaityti toliau

Kategorijos: Savaitės tema, Technologijos Žymos:

Apie kiaulių gripą, farmacijos kompanijas ir pinigus

2009-11-14 19:50 Komentarų: 7

Vaistai

(Rodrigo Senna nuotrauka)

Kaip pastarąsias keletą savaičių Lietuvos tinklaraščiuose daug kalbama apie LANVA sukeltą skandalą, taip didžioji Lietuvos žiniasklaida, atitrūkusi nuo Drąsiaus Kedžio istorijos, didelį dėmesį skiria pandeminiui gripui ir jo protrūkiui Lietuvoje. Taigi šiandien ir aš norėčiau pakalbėti apie vaistus, farmacijos kompanijas ir pinigus.

Šių metų pradžioje vadinamasis kiaulių gripas (H1N1 virusas), prasidėjęs Meksikoje ir vėliau išplitęs po visą pasaulį, pasėjo paniką visame pasaulyje ir iškėlė nemažai klausimų. Kodėl kilo šis virusas? Kaip jį gydyti? Ar iš tiesų ši gripo atmaina yra tokia pavojinga, kaip skelbiama? Galima prisiminti ir kelerių metų senumo paukščių gripo istoriją, kai kovai su juo buvo išleista šimtai milijonų dolerių. Šiandien tikriausiai daugelis yra užmiršę šią istoriją, bet nagrinėjant paukščių ir kiaulių gripus galima rasti įvairių panašumų. Paukščių gripo pandemijos metu buvo labai daug kalbama apie ligos grėsmes, bet praėjus pandemijai paaiškėjo, kad jos mastai nebuvo tokie dideli, kaip buvo bandoma įteigti.

Skaityti toliau

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Tikroji daiktų kaina

2009-10-22 19:17 Komentarų: 4

Tikroji daiktų kaina

(ma.co. nuotrauka)

Ar kada susimąstėte, kodėl perkate vieną arba kitą daiktą. O kiek esate nusipirkę daiktų, kurių nenaudojate? Ar yra tekę parduoti naudotą daiktą ir gauti už jį kelis kartus mažiau nei buvo mokėta? Tačiau ar kada pagalvojote, kokia yra tikroji daiktų kaina ir už ką mokate jį nusipirkę?

Skaityti toliau

Kategorijos: Savaitės tema Žymos:

Slaptažodžių ir prisijungimo duomenų saugojimo būdai

2009-10-05 19:11 Komentarų: 3

Login

(Riccardo di Virgilio nuotrauka)

Kiek kartų teko susidurti su problema, kai užmiršote prisijungimo prie rečiau naudojamos interneto tarnybos slaptažodį? O dar blogiau, kiek kartų esate užmiršę prisijungimo vardą ar slapatažodį ir interneto tarnyba negalėjo jums į pašto dėžutę atsiųsti naujo slaptažodžio nustatymo nuorodos? Man teko, ir ne vieną kartą. Kažkada norėjau įdėti skelbimą populiariausiame Lietuvoje skelbimų portale, bet neatsiminiau nei prisijungimo vardo, nei tuo labiau slaptažodžio. Žinoma, galėjau sukurti naują vartotoją, bet žinojau, kad senojo vartotojo sąskaitoje buvo likę pinigų ir todėl nereikėtų mokėti už skelbimo patalpinimą. Čia man pagelbėjo vartotojų duomenų ir slpatažodžių saugojimo įrankiai, leidę greitai prisiminti prisijungimo duomenis. Todėl norėčiau pasidalinti su jumis, kokias programas galima naudoti prisijungimo duomenų saugojimui.

Skaityti toliau

Elektroninio parašo taikymai Lietuvoje

2009-09-27 10:56 Komentarų: 15

Digital signature

(Juli Shannon nuotrauka)

Vystantis elektroninei komercijai ir atsiradus didesniam poreikiui sudaryti sutartis elektroniniu būdu, tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims svarbūs tapo siunčiamų duomenų autentiškumo užtikrinimo klausimai. Perduodant duomenis elektroniniais kanalais duomenų siuntėjas negali užtikrinti, kad duomenys, keliaudami nesaugiu elektroniniu kanalu (dažniausiai internetu), gavėją pasieks nepakeisti trečiųjų šalių. Be to, gavėjas turi būti tikras, kad gauti duomenys buvo iš tiesų sukurti to asmens, kuris nurodytas kaip autorius. Todėl tai buvo svarbiausios priežastys, paskatinusios siunčiamus svarbius duomenis pasirašyti elektroniniu parašu.

Šiame straipsnyje apžvelgsiu elektroninį parašą, jo infrastruktūrą, taikymus ir su kokiomis elektroninio parašo taikymo problemomis susiduriama Lietuvoje. Šia tema rašiau darbą baigdamas universitetą, todėl remsiuos tame darbe atliktu elektroninio parašo taikymo Lietuvoje tyrimu.

Skaityti toliau