Evaldas Liutkus

Prieš metus nusprendžiau pradėti daryti 365 nuotraukų projektą – kasdien nufotografuoti po nuotrauką. Metai baigėsi ir pats stebiuosi, kad užteko kantrybės jį užbaigti. Dabar manau, kad tai buvo truputį per didelis iššūkis, nes ne kasdien pavykdavo nufotografuoti kažką įdomaus. Bet vistiek įdomu buvo pačiam tai daryti. Čia visos nuotraukos vienoje vietoje.

Šiais metais nieko panašaus nebedarysiu. Bet kad neužmigčiau su fotografija ir bent kartais nufotografuočiau kažką įdomesnio, nusprendžiau daryti „52 savaitės, 52 nuotraukos“. Visos nuotraukos bus talpinamos Flickr’e ir tikriausiai bus matomos čia dešinėje.

2011-ieji eina į pabaigą, reikia apibendrinti ką gero nuveikiau. Per šiuos metus parašiau 73 įrašus. Mano blogas aplankytas 94 tūkst. kartų  (79 tūkst. unikalių lankytojų). Puslapiai atversti iš viso 134 tūkst. kartų. O čia 10 populiariausių 2011 metų įrašų (tiesa, ne visi parašyti šiais metais):

10. Visos kolektyvinės nuolaidos viename RSS sraute (grupinis apsipirkimas) (1490 peržiūros)

9. Kalėdiniai sveikinimai. Top 5 (1699 peržiūros)

8. Kalėdų eglės įžiebimas Vilniuje (2542 peržiūros)

7. Plungės dvaro parkas – Kunigaikščių Oginskių palikimas (3046 peržiūros)

6. Verkių dvaras ir parkas (3266 peržiūros)

5. Swedbank užkniso juodai, bet kito pasirinkimo nėra (3806 peržiūros)

4. Rundalės rūmai – Latvijos Versalis (3980 peržiūros)

3. Pixlr – nemokamas nuotraukų redagavimas naršyklėje (4771 peržiūros)

2. Tadas Blinda. Pradžia (4870 peržiūros)

1. Kelionės po Lietuvą, įdomūs maršrutai ir lankytinos vietos Lietuvoje (16972 peržiūros)

Aišku, didžiausias lankytojų srautas ateina iš paieškos sistemų, bet džiaugiuosi ir tuo. O labiausiai džiaugiuosi tuo, kad tai, ką čia rašau, vis dar nuolat skaito keli šimtai žmonių.

Visiems, kurie bent kartais čia užsuka paskaityti, ką parašau, ar pasižiūrėti, ką nufotografuoju, norėčiau palinkėti gražių ir šiltų ateinančių 2012-ųjų metų, atrasti tai, ko seniai ieškojo, naujų vaizdų ir neatrastų kraštų, naujų pažinčių. Ačiū, kad esate kartu. Be jūsų nebūtų ir to, ką čia darau.

Vis dar kartais aplanko noras čia ką nors parašyti. Taigi:

• Svogūnai. Negaliu pakęsti nei jų kvapo, nei skonio. Jei matau lėkštėje kažką panašaus į juos, greitai būna nustumiami prie nevalgomų dalykų. Bet jeigu nematau, tai suvalgau.
• Plojimai. Nusileidus lėktuvui, kad ir kokios idealios leidimosi sąlygos būtų, pusė sėdinčių lietuvių pradeda ploti. Ne tiek daug skraidau, bet pastebėjau, kad aplodismentai tiesiogiai proporcingi lėktuve sėdinčių lietuvių skaičiui. Dar nekenčiu, kai po filmo pradeda ploti ekranui ir jame surašytoms pavardėms.
• Rašyti blogą. Nemėgstu nei rašyti, nei skaityti. Gal tik porą kartų mėnesyje aplanko noras.
• Sniegas ir šaltis. Kažkada mėgdavau, dabar idealios sąlygos man ~0 laipsnių ir saulutė.
• Balsuoti. Tiesiog nemėgstu kažkam patikėti savo balsą, dar niekada nesu to daręs.
• Kai su manimi kalba rusiškai/lenkiškai. Ypač ta stotelių ir troleibusų žiedų kioskelių fauna, kuri per visą savo gyvenima išmoko tik kelis lietuviškus žodžius.
• Nesivalyti dantų. Jei papusryčiavęs ir prieš miegą neišsivalau dantų (prieš miegą dar ir su siūlu beigi skalavimo skysčiu), jaučiuosi nešvarus.
• Smarvė iš burnos. Negaliu pakęsti, kai bendrauji su žmogumi, kuriam dvokia iš burnos. Taip ir norisi pasakyti „Gal tau Dirolo duoti“.
• Telefonų. Šiaip labiau tų žmonių, kurie sukrapštę paskutinius litus nusiperka naujausią N colių telefoną ir paskui visur labai giriasi, kokie jie ypatingi.
• Susireikšminusių žmonių. Bet jų niekas nemėgsta, tik patys save.

Tikriausiai labiausiai lauktas šių metų lietuviškas filmas. Pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje sukurtas istorinis nuotykių filmas. Labiausiai išreklamuotas lietuviškas filmas. Milžiniškas mūsų mastais filmo biudžetas – 3 milijonai litų. Garsūs aktoriai. Ilgi filmavimo mėnesiai, dar ilgesni sėdėjimo prie kompiuterių. Daug daug visko, kas verstų laukti šio filmo premjeros. O ir tiek reklamos kuriam nors lietuviškam filmui dar niekada nebuvo. Visa tai privertė nueiti į kino salę pažiūrėti naujai atkurto svieto lygintojo Tado Blindos personažo.

1861 metai, carinė Lietuva, mažas Žemaitijos kaimas. Baudžiavos panaikinimo politinės intrigos virsta kautynėmis, kurioms vadovauja iš Sankt Peterburgo atsiųstas jaunas karininkas Janekas. Įsisukusi istorija įtraukia paprastus baudžiauninkus, dvarininką Bernardą Gruinių ir jo dukterį Kristiną (aktorė Agnė Ditkovskytė). Netikėtai į šių įvykių sūkurį patenka Tadas. Jaunuolis, turintis atsisveikinti su kasdienybe ir turintis prisiimti atsakomybę už mylimus žmones, suprasti savo vaidmenį žiaurioje kovoje, atrasti vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti. Taip gimsta legendinio Tado Blindos (aktorius Mantas Jankavičius) istorija.

Daugelis jau pažįstami su lietuviško kino klasika – 1974 metais sukurtu 4 serijų televizijos filmu “Tada Blinda”, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko “senosios teatrinės” kartos aktorius Vytautas Tomkus. Dabar Tado Blindos istorijai persikėlus į didžiuosius ekranus pagrindinį vaidmenį atlieka dainininkas Mantas Jankavičius. Beje, tarp šių aktorių galima įžvelgti analogiją – abu savo laiku būdami panašaus amžiaus įkūnijo Tadą Blindą. Tik pirmasis aktorius į kino ekranus nužengė iš teatro scenos, antrasis – iš koncertų salės. Todėl labai įdomu buvo pamatyti kaip Mantui Jankavičiui pavyks įsijausti į Tado Blindos vaidmenį. Ar kartu su kita jaunosios kartos aktore Agne Ditkovskyte pavyks atsiriboti nuo, mano nuomone, didžiausios lietuviško kino problemos – teatro aktorių, kurie nemoka atlikti kino vaidmenų (pradedant dirbtinėmis teatrinėmis kalbėjimo intonacijomis, baigiant netikra poza ir kalbėjimu teatre susirinkusiems žmonėms, o ne tiems, kurie sėdi kitapus ekrano). Kaip visa tai derės su vyresniais aktoriais – Antanu Šurna ar Donatu Banioniu? Ar į vieną kino juostą suplakus jaunosios ir senosios kartos aktorius nesigaus kičas?

Turėjau bene 2 valandas sau atsakyti į šiuos klausimus ir pasigėrėti tikrai geru ir kokybišku lietuvišku kinu.

Visų pirma, kas krenta į akis ir ateina į ausis – labai kokybiškas profesionalus vaizdas bei garsas. “Tadas Blinda. Pradžia” iš techninės pusės niekuo nenusileidžia Holivudo filmams, matosi, kad prie filmo buvo praleista nemažai laiko: tiek filmavimo aikštelėje, tiek vėliau montažinėje. Taip pat įtraukiantis siužetas. Aišku, čia nieko naujo neprigalvosi, kai Tado Blindos personažas pažįstamas kiekvienam nuo jauno iki seno.

Nepatikę dalykai – silpna Manto Jankavičiaus vaidyba. Mano nuoone, jam visiškai nepavyko atskleisti Tado Blindos personažo. Mantas ekrane neatrodė stiprus kaip aktorius, jautėsi, kad aktorystė jam neartima. Filmo kūrėjai tikriausiai tą patį supratę pasirinko kitą kelią – ekrane rodyti kuo mažiau Tado Blindos, mūšių scenose ne jis buvo pagrindinis veikėjas, o baudžiauninkai, patys nežinantys už ką ir dėl ko kovoja. Po velnių, taigi filmas apie Tadą Blindą, juostoje visas dėmesys ir veiksmas turi būti sutelkti apie jį, o ne į tokius bereikšmius dalykus, kaip antraplanių aktorių meilės sceną daržinėje ant  šieno!

Silpnai pavaizduota buvo ir Tado Blindos ir Gruiniaus dukters Kristinos meilės istorija. Galbūt kalti Holivudo filmai, kuriuose esant panašiai istorijai visada labai svarbią siužeto vietą užima pagrindinio herojaus ir jo mylimosios santykiai, išsiskyrimai, santykių idealizavimas, keletą minučių trunkantys bučiniai ir panašūs dalykai. Viso to šioje juostoje nebuvo. Kūrėjai stengėsi balansuoti tarp mužikiškos Tado Blindos prigimties ir jo jausmų, bet tai tik viską gadino, nustumiant Kristiną į antraplanį vaidmenį. O baisiausia kas galėjo įvykti šiuose santykiuose – silpnai, labai silpnai pavaizduota baigiamoji filmo meilės scena.

Jeigu ne superinė kitų aktorių vaidyba, baigiamoji filmo scena būtų palaidojusi šį filmą. Visą filmą nuo silpnos Manto vaidybos gelbėjo Antanas Šurna, sugebėjęs labai gerai su humoro doze atskleisti Snegiriovo, caro karuomenės generolo, personažą. Taip pat superinį blogiuko vaidmenį atliko Dainius Kazlauskas (Edmundas). Įdomus buvo ir Tatjanos Liutajevos (Konstancijos) personažas.

Prieš eidamas į šį filmą tikėjausi stipresnės Manto Jankavičiaus ir Agnės Ditkovskytės vaidybos. Deja, šie aktoriai nuvylė. Bet kuriuo atveju, net be stipraus pagrindinio veikėjo personažo, juosta net labai vykusi. Įtraukiantis siužetas atperka lengvai pastebimas klaidas: Nemuno kilpų vaizdus Žemaitijoje ar Rumšiškių trobų vaizdai, kai kalbama apie Žemaitijoje vykstantį sukilimą.

Baigdamas galiu tik pasakyti, kad dvi valandos, praleistos sausakimšoje kino salėje, neprailgo. Įdomu įsijausti į pasakojamą istoriją, sekti įvykius, išgyventi kartu su aktoriais. “Tadas Blinda. Pradžia” – vienas geriausių mano matytų lietuviškų filmų tiek kokybine, tiek siužeto prasme. Rekomenduoju visiems nelaukti, kol Linkomanijoje pasirodys DVD Rip’as, o tiesiog nukeliauti į kino teatrą ir patiems įvertinti šį filmą. Tai tas lietuviškas filmas, dėl kurio net didžiausiems interneto snobams verta nueiti į kiną. Šioje vietoje net neverta kalbėti apie “lietuviško kino rėmimą”. Manau, ši juosta apie Tadą Blindą pranoks kūrėjų lūkesčius. O ir pabaigoje duota užuomina apie antrą juostos dalį anksčiau ar vėliau virs realybe. Virs Tado Blindos trilogija…

Didžiąją dalį rungtynių žiūrėjau prie televizoriaus, keletą aikštėse ir baruose. Vakar stebėjau gyvai Siemens’e. Po visų nesąmonių su bilietų prekyba, kai jų nebuvo galima gauti, nes visokios Maximos juos išpirko, o ir kaina buvo per didelė Lietuvai, ketinau iš principo nepirkti bilietų į jokias rungtynes. Bet visgi emocijos sužaidė ir kai atsirado bilietų prekyboje nesusivaldžiau ir nusipirkau į sekmadienio grupės varžybas (Serbija – Turkija; Prancūzija – Ispanija; Lietuva – Vokietija).

Aišku, galėjau anksčiau pirkti iš perpardavinėtojų, bet nesinorėjo duoti uždirbti tiems, kurie prisiklausę pasakų apie tai, koks Europoje populiarus krepšinis ir kaip į Lietuvą suplūs minios krepšinio sirgalių, pirko bilietus už bet kokią kainą tikėdamiesi juos parduoti dvigubai ar trigubai brangiau. Taip pat nesinorėjo gaišti laiko dalyvaujant visuose žaidimuose, kur reikia kažką suvalgyti, išgerti, nutrinti, kad dalyvautum bilietų loterijoje. Taigi teko bilietą pirkti iš Tiketos, kuri pasirodo ne ką geresnė už “gatvės perpardavinėtojus”. Paprastai Tiketa parduodamiems bilietams taiko 3-5 litų administravimo mokestį. Bet bilietams į Europos krepšinio čempionatą jį padidino iki 25 litų (čia vien tik už tai, kad atspausdina bilietus).

Veiksmas krepšinio aikštelėje (įskaitant, kad visos 3 komandos, už kurias sirgau, laimėjo), labai patiko. Visų pirma gera reginio organizacija, mandagūs apsauginiai (taip, būna ir tokių Lietuvoje) ir kitas aptarnaujantis personalas. Tvarkinga Siemens arena. Suvaldytos spūstys – dieną atvažiuoti ir pasistatyti automobilį nebuvo jokių problemų. Išvažiuojant kokias 20 min. reikėjo judėti spūstyje. Gal šiek tiek blogai, kad apsauga į vidų neleido žmonėms įsinešti visokių barškalų. Bet aš tai žinojau prieš eidamas, todėl neturėjau tokių daiktų su savimi. Taip pat įspūdį paliko geras policijos darbas – jokių incidentų, viskas ramu ir tvarkinga. Tik raitoji policija galėtų surinkti žirgų paliktą gėrį, kad nereikėtų žmonėms į jį lipti.

Spaudoje buvo kalbama apie dideles gėrimų ir maisto kainas grupėse etapuose provincijoje – Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje. Vilniuje prie Siemens arenos įrengtoje fanų zonoje nieko panašaus nemačiau. Maisto ir gėrimų kainos panašios kaip ir visuose renginiuose: alus/sidras apie 6 litus, kepta duona – 5 litai, karšti patiekalai – nuo 5 iki 20 litų. Nors žmonių buvo nemažai, bet nepasakyčiau kad visi labai veržtųsi prie prekeivių palapinių pirkti alaus ar maisto. Nepirkau ir aš. Spaudoje buvo kaltinamos per aukštos kainos. Aš su tuo nevisiškai sutikčiau. Aišku, Lietuva užsieniui turėtų sudaryti mažų kainų šalies, į kurią tarkime galima savaitgalį atskristi išgerti pigaus alaus, įvaizdį. Todėl įvertinant tai reikėjo pardavėjams ir meniu pakoreguoti. Mane tiesiog jau vemti verčia nuo “tradicinio renginių maisto”: keptos duonos, dešrelių su raugintais kopūstais ar žirnių su spirgais. Norėtųsi įvairesnio meniu: tradicinių lietuviškų varškės gaminių, tikros giros, naminio vyno, kaimiško alaus (o ne atsibodusios ekstros), galėjo į meniu įtraukti ir kažko labiau įprasto europiečių skrandžiui. Bet kur tau, verslininko logika aiški – pasistatysiu palapinę, atsivešiu švyturio ekstros statinaičių, pakepsiu duonos bei kiaulių ausyčių ir nebus kur dėti uždirbtų pinigų. Bet būdamas vakar prie Siemens arenos įrengtoje fanų zonoje pamačiau, kad ne visi veržiasi pirkti tų jų “skanumynų”. Nemažai buvo tokių kaip aš, kurie nepirko ne dėl kainos. Su mielu noru būčiau suvalgęs itališko tiramisu ar išgėręs vyno. Deja, nieko panašaus nemačiau.

Užsienio sirgaliai. Iki Europos krepšinio čempionato apie juos buvo kalbama labai daug, per spaudą skalambijama, kiek čia pas mus jų daug suvažiuos, kiek jie pakels mūsų ekonomiką, kiek daug verslininkai užsidirbs. Tūlas verslininkas, užuot pasinaudojęs savo galva, patikėjo tuo, ką kiti sako. O jeigu jau atvažiuos tiek daug turistų, tai ir kainas reikėtų pakoreguoti atitinkamai: stoties rajono dviejų žvaigždučių hostelyje nakvynės kainą padaryti tokią pačią kaip 4 žvaigždučių viešbutyje kur nors Kanuose su vaizdu į Viduržemio jūrą. Alaus bokalą pardavinėti už didesnę kainą nei Romos centre. Taksi (kokiu nors prasmirdusiu senu passatu) už nuvažiuotą kilometrą prašyti tiek pat, kiek Londone. Mane kaip lietuvį žeidžia tokie verslininkų veiksmai, kuriantys prastą Lietuvos įvaizdį. Juk visi žinome, kad paslaugų kokybė neatitinka kainos. Kad ir tas pats atvejis su taksi: didelė tikimybė, kad važiuosi su 20 metų senumo mašina, vairuotojas be rusų kalbos kitos užsienio kalbos nemokės, klausysis Russkoje radio, iš oro uosto iki viešbučio važiuos tolimiausiais keliais ir t.t.

Tačiau svarbiausiai tai, jog visi neįvertino to, kad Europoje krepšinio šaka Nr. 1 – Futbolas. Galima paminėti vieno tokio vokiečio komentarą apie krepšinio čempionatą Lietuvoje: “No one in Germany is interested in basketball”. Taip pat kažkada žiūrėjau BBC sporto žinias (tuo metu, kai dar žaidė Anglijos rinktinė) ir nė žodžiu nebuvo užsiminta apie šį čempionatą. Todėl mano nuomonė nereikėjo dėti didelių vilčių, kad į Lietuvą suvažiuos labai daug užsieniečių. Vėlgi buvo kaltintos per aukštos kainos. Bet mano nuomone reikia pripažinti, kad krepšinis Europoje nepopuliarus ir nesurenka tokių sirgalių armijos kaip per futbolo varžybas. Lietuva galėjo bent jau pasižiūrėti į šį čempionatą ne trumparegiškai (kuo daugiau uždirbti per 3 savaites), o su perspektyva prisivilioti kuo daugiau užsieniečių, pristatyti jiems tokią šalį, į kurią jie sugrįžtu vėl ir vėl.

Deja, vaizdas vakar buvo apgailėtinas. Varžybos tarp Serbijos ir Turkijos – salė apytuštė ir saujelė šių šalių sirgalių (gal po kokį 50 iš kiekvienos šalies).

Fotografuota telefonu, kokybė ne per geriausia, bet apačioje kairėje galima matyti Serbijos sirgalius. Gal dar šiek tiek jų buvo salėje.

Varžybos tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Prancūzų vėl gal koks 50. Ispanų šiek tiek daugiau – nemažai buvo prisirinkusių Erasmus studentų. Žiūrovų šiek tiek daugiau, pradėjo rinktis lietuviai, nusipirkę visos dienos bilietus:

Kas dar buvo negražu iš čempionato rengėjų, kad labai mažai rodė kitų rinktinių sirgalius. Žaidžia kokie turkai su serbais, o visiems rodo kaip kažkoks lietuvis visą veidą išsitepęs trispalviais dažais krapšto nosį. O šalia aikštelės savo komandas karštai palaiko jų gerbėjai (nors ir nedidelis būrys).

Kalbant apie lietuvių varžybas, salė buvo sausakimša. Vokiečiai sirgaliai net nebandė įsiterpti. Labai gerai buvo šokėjos pertraukėlių metu. Norėtųsi ir daugiau rungtynių pamatyti gyvai. Deja, su bilietus ne taip paprasta gauti (už protingą kainą).

Poilsis nėra tinginiavimas. Vasarą gulėti žolėje besiklausant vandens čiurlenimo ar stebėti plaukiančius debesis visai nėra laiko švaistymas. (John Lubbock)

Visada besibaigiant vasarai aplanko niūresnės nuotaikos. Nuo pat vaikystės nepatikdavo ta paskutinė vasaros diena, gėlių pirkimas ir pėdinimas į mokyklą kitą dieną. Visada trūkdavo paskutinės vasaros dienos.

Ši vasara iš dalies buvo laiko švaistymas, kai apie tai jau pamąstysiu rudenį, kita vertus poilsis, kelionės, pramogos. Bet visada man vasara tokia ir būdavo, kai tiesiog nesinorėdavo kažko prasmingo dirbti. Kai norėjosi ilsėtis, pabėgti nuo pilkos kasdienybės, nors niekada nebuvau pavargęs. Ši vasara buvo kaip tai sraigei viršuje – slinko lėtai, bet viską įdėmiai stebint aplinkui.

Pastaruoju metu mintis (nors ir padrikas) geriausiai sekasi dėstyti papunkčiui, tai taip pasielgsiu ir apibendrindamas šią vasarą.

• 0 perskaitytų knygų. Mokyklos metais per vasarą mielai perskaitydavau visą literatūros sąrašą, įtraukdamas dar kelias įdomias knygas. Studijų metais skaitydavau knygas apie kompiuterius, programavimą ir panašius dalykus. Vienu metu labai buvo sudominusios verslo knygos (visokios „Žydrųjų vandenynų strategijos“, „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari“ ir pan.). Pastaruoju metu į rankas ar kompiuterio ekraną nebepaimu nė vienos knygos. Skaitymas prieš kelis metus užsibaigė su Parulskio „Miegas ir kitos moterys“. Skaitymas visiškai nebetraukia, nebesukelia emocijų.
• 0 peržiūrėtų filmų. Sakydamas nulis, turiu galvoje, kad nebuvo tokių, kurie įsimintų (nors apskritai per vasarą peržiūrėjau labai mažai filmų). Jei gerai prisimenu, tai buvo paskutinė Karibų piratų dalis, gal dar kokie keli. O vasarą ir nėra labai didelis pasirinkimas gerų filmų. Kai kartais norisi prastumti laiką, žiūriu „Breaking Bad“ (ne toks geras kaip „Lost“ ar „Prison Break“, bet žiūrėti galima).
• Nusipirkau dviratį. Po n metų pertraukos pagaliau vėl sėdau ant dviračio. Pirmi pasivažinėjimai buvo sunkūs, Narbuto ar Šeškinės kalnas atrodė neįveikiami. Vėliau juos įveikti tapo vienu juoku. Vasarą dviratis iš dalies pakeitė automobilį mieste, tik spynos nepirkau (ir nepirksiu dėl suprantamų priežasčių), dėl to vis dar nepilnavertė transporto priemonė. O nusipirkus dviratininko aprangą vienas malonumas važinėti, kai judesių nevaržo kiti drabužiai. Statistika iki šios dienos: 1 pradurta kamera, 750 kilometrų. Tikslas iki sezono pabaigos – 1000 km. Tiesa, hibridinį dviratį norėtųsi pakeisti į du atskirus – plentinį, greitam pasivažinėjimui, ir kalnų – pasivažinėjimams miško keliukais. Bet kol kas tenkinsiuosi tuo, ką turiu.
• Kelionės. Kelionių sezonas prasidėjo jau pavasarį, kai aplankiau Romą ir Neapolį. Vėliau Anglija (Liverpulis, Londonas), Estija (Talinas), Suomija (Helsinkis), Latvija (Ryga). Šiek tiek keliavau ir Lietuvoje, aplankiau vieną kitą dvarą, keletą dienų pasikaitinau Baltijos jūros saulėje. Per ateinantį mėnesį reikėtų surašyti kelionių įspūdžius, kad vėliau nepasimirštų. Taip pat norėtųsi dviračiu pakeliauti po Lietuvą, bet tam reikėtų įsigyti dviračių laikiklį automobiliui. Šią idėją atidėsiu kitam sezonui.
• Fotografija. Žinoma, neužmiršau fotografuoti. Tęsiu savo 365 nuotraukų projektą, kasdien naujausią nuotrauka matoma čia dešinėje. Tačiau pastebiu, kad fotografijoje grįžtu į tą pačią vietą, nuo kurios ir pradėjau – fotografuoju dažniausiai tai, kas aplinkui. Po 365 projekto norėtųsi padaryti pertrauką, pasisemti naujų idėjų.
• Windows iškeičiau į Mac OS. Ne taip seniai nutariau įsigyti naują kompiuterį ir juo tapo Macbook Pro. Visada sakiau, kad niekada nepirksiu ir nesinaudosiu „Mac’ais“, bet nusipirkęs nesigailiu. Savo įspūdžius apie „Mac’ą“ taip pat būtinai aprašysiu.
• Pradėjau nebepastebėti piktų arogantiškų viską išmanančių žmonių. Nebesukelia jie man jokių emocijų. Nei tie, kurie gatvėje vaikšto susiraukę, nei tie, kuriems gyvenime viskas blogai, nei tie, kurie prašo išmaldos, nei tie, kurie tave už nugaros apkalbinėja, nei tie, kurie nurodinėja kaip gyventi. Supratau, kad tokie žmonės ir dėmesio kreipimas į juos pačio gyvenimą daro negatyvų.
• Daug daug kitų dalykų, kuriems galbūt ne vieta šiame bloge.

Beje, sveikinu visus interneto dienoraščių autorius, jų skaitytojus su Blogų diena.

Pirk tris gauk keturis. Surink 16 kamštelių ir gauk kolekcinę taurę. Valgyk sūrį ir laimėk bilietą į Gruzijos ir Makedonijos rungtynes. Gerk švyturio m**alą ir gauk dvi kojines ant mašinos veidrodėlių. Pirk maksimose ir surink kolekcinių medalių, taurių, lipdukų kolekciją. Pirk už 30 litų, registruok kodą ir laimėk maikę. Džiaukis pergalėmis, maišyk visus su š*dais, kai pralaimi. Mokėk už bilietus 1000 litų, o užsieniečiams viešbučius išnuomok 4 kartus brangiau. Tikėk sinergijos galia. Bažnyčiose neturėk kitų dievų, tik oranžinį kamuolį. Varyk su visais už kamuolį…

Psichozė visgi. Visas PR’as taip atbukino smegenis, kad jau nebeįdomu laukti didžiausio renginio Lietuvoje. O ir per draugiškas ne kažką rodė. O kas jeigu paskui oranžinio kamuolio šalyje nebebus vietos oranžiniui kamuoliui?

Skambutis į duris. Balsas iš vidaus:

- Kas čia?

- Krizė.

- Dink iš čia. Mes dar po pirmos krizės neapsivalėme.

(Liaudies folkloras)

Taip jau atsitiko, kad metų pradžioje rimčiau susidomėjau investavimu į vertybinius popierius. Anksčiau nuo mokyklos laikų žaidęs virtualiais pinigais ir domėjęsis kaip vyksta investavimas, šiais metais nutariau į rinką ateiti su savo pinigais. Man pasirodė ir tinkamas metas ateiti – rinkose buvo jaučiamas atsigavimas po 2008-ųjų metų NT burbulo ir bankų krizės, įmonės rodė vis geresnius rezultatus, Baltijos šalių biržų indeksai rodė tendencijas judėti į viršų, įmonių akcijų kainos buvo daug mažesnės nei prieš krizę. Dėl viso šito tikėjausi gerų rezultatų ir šiek tiek uždirbti.

Bet įpusėjo vasara ir rinkose vėl prasidėjo neramūs laikai. Europoje vis netilo kalbos apie Graikijos bankrotą ir ES kuriamus gelbėjimo palnus. Kai buvo priimtas Graikijos „gelbėjimo planas“, po kelių savaičių vėl prasidėjo kalbos apie kitų Europos šalių skolinimosi limitų viršijimą (bankrotą) – Italijos, Ispanijos ir Airijos. Kad nepasirodytų maža, atkeliavo blogų naujienų ir iš stipriausios pasaulio ekonomikos – JAV. Visų pirma technine detalė – JAV skolos limito viršijimas ir vėliau sekę vyriausybės nutarimai, leidę padidintį jį. Antra, vienos reitingų agentūros sumažintas JAV skolinimosi reitingas. Visos šios žinios atitinkamai paveikė vertybinių popierių biržas, Vilniaus biržos indeksas vien per šiandien nukrito 5 proc. Ko pasekoje ir pats nusprendžiau nešti kailį iš biržų, parduoti turėtas akcijas (galiu pasidžiaugti nors tuo, kad pavyko fiksuoti šiokį tokį pelną).

Po viso šito jau susidariau šiokį tokį naujoko ne ekonomisto vaizdą apie investavimą:

• Investavimas – labai sunkus darbas, kai reikia sekti įmonių naujienas, žinias „iš šalies“ (centrinių bankų, reitingų agentūrų ir pan.) ir sekti kitų rinkos dalyvių (investuotojų) veiksmus. Gerai, kai rinkos kyla ir fiksuoji „popierinį“ pelną. Tačiau kai biržų indeksai krenta ir stebi mažėjančias įsigytų įmonių akcijų vertes, turi imtis atitinkamų veiksmų.
• Investuotojams pagelbėti sukurta daug techninių modelių. Visi jie remiasi statistika ir sukurtais matematiniais modeliais. Tačiau jie tampa beverčiais, kai paskelbiamos neigiamos naujienos ir rinkos dalyviai skuba parduoti turimas akcijas.
• Vertybinių popierių biržose priešingai nei virtualiuose žaidimuose cirkuliuoja tikri pinigai. Kiekvieno investuotojo tikslas uždirbti. Todėl krentant biržų indeksams ar esant blogiems įmonių rezultatams dauguma stengiasi „išnešti sveiką kailį“ – parduoda turimas akcijas. Prie parduodančiųjų prisijungia dar minia kitų žmonių – kurie parduoda todėl, kad visi parduoda. Viso to pasekoje akcijos kaina stipriai sumažėja.
• Europoje ir didžiojoje dalyje išsivysčiusio pasaulio ekonomine prasme nebeliko sienų tarp valstybių. Vienos valstybės, yapč stiprios pasauliniu mastu ekonomikos, problemos tampa ir kitų valstybių bėdomis. Graikijos, Italijos, Ispanijos įsiskolinimai tapo visos Europos bėda. Tolesnis skolos didėjimas šiose valstybėse reikštų bendros Europos Sąjungos valiutos – euro žlugimą. Kad šios valstybės nebankrutuotų, jos išleidžia obligacijas, kurias superka Europos centrinis bankas (ECB) (galimai pažeisdamas euro zonos steigimo sutartį). Ir kalba eina ne apie keletą milijardų, o visus 260 mlrd. eurų (vien Italijos ir Ispanijos obligacijos). Iš kur ECB gauna tokius pinigus? Ogi kitų ES šalių įsiskolinimus didžiąja dalimi dengia Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija.
• Pasaulyje per daug virtualių ir niekuo neparemtų pinigų. Ką reiškia JAV skolinimosi limito padidinimas? Labai paprasta – naujų dolerių prispausdinimą. Tačiau ar nauji doleriai nesukelia dar daugiau problemų. Juk nuo to, kad prispausdins naujų dolerių, JAV įmonės nepradės dirbti pelningiau, efektyviau ir dar visai kaip -iau. Pinigai jau seniai tapo ne valstybės sukuriamos vertės išraikša, o kažkoks neaiškus tvarinys, gulintis banko sąskaitose ir cirkuliuojantis virtualiu būdu.
• Įmonių rezultatai ir tų įmonių akcijos yra du skirtingi dalykai. Įmonė gali rodyti gerus rezultatus: didėjančius pardavimus, augantį darbo efektyvumą ir pelną. Tačiau visa tai nieko nereiškia, kai kokia nors reitingų agentūra sumažina JAV skolinimosi reitingą. Atrodytų, koks ryšys tarp JAV skolinimosi reitingo ir tokios pelningai dirbančios Lietuvos įmonės „Panevėžio statybos trestas“. Tačiau vien per šiandien šios įmonės akcijos vertė sumažėjo 7 procentais.

Taigi pirmas blynas investuojant neprisvilo. Turėtas akcijas pardaviau su šiokiu tokiu pelnu (deja, bet kitais metais reikės valstybei sumokėti 15 proc. mokestį). Stebint dabartinį rinkų kritimą, taip ir norisi kažką nusipirkti. Ypač dėl to, kad daugelis įmonių atsigauna po krizės ir rodo gerėjančius rezultatus. Tačiau tuo pačiu sulaiko bandos baimė, baimė dėl to, kad visi parduoda. Baimė prarasti investuotus pinigus. O juk ir ekonominės krizės atsiranda ne šiaip sau. Įtariu, kad laukia dar viena krizė. Pasaulis dar neišsivalė visų žaizdų po 2008 metų. Tikriausiai dar per daug cirkuliuoja virtualių, neaišku iš kur atsiradusių, pinigų. Todėl stebėsiu ir lauksiu…

Mūsų senoliai sakydavo:

Nuo varškės dantys išbyrės

Nuo varškės lūpos žydės

Nuo sūrio virsi kūlio

O nuo mėsos pilvas vėpsos

Kam ne tolimi socialiniai tinklai, tai jau tikriausiai girdėjo apie šiomis dienomis Facebook’e vykstantį sujudimą. Viena tokia žurnalistė nuėjo į Vasaros terasą pasiklausyti Anties koncerto, bet rankinėje turėjo grūdėtos varškės indelį. Tada prie jos prisistatė apsauginis ir liepė išmesti tą varškę, nes Anties klausytis turint grūdėtos varškės indelį griežtai draudžiama. Deja apsauginiai neįvertino, kad tai ne kokia 15min žurnalistė, rašanti apie automobilius neįgaliųjų vietose. Tai Zita Čepaitė, aplankiusi daugybę pasaulio šalių, buvusi net koncerte Trafalgaro aikštėje su vyno buteliu, kurį apsauginiai leido perpilti į plastikinį butelį ir gurkšnoti koncerto metu. Toji žurnalistė, dėl to, kad jai nebuvo leista į koncertą atsinešti varškės, sukėlė neregėto masto skandalą Lietuvoje, kuris susilaukė net žurnalistikos giganto Lietuvos ryto dėmesio. Straipsnis net atsidūrė šio melejonais spausdinamo dienraščio pirmajame puslapyje.

Socialinių tinklų fanai ir šiaip žmonės, neabejingi įmantriam grūdėtos varškės skoniui, liko didžiai sujaudinti tokiu Vasaros terasos kavinės (esančios Vilniaus mokytojų namų kiemelyje!) apsaugos darbuotojų elgesiu. Dar labiau visi nusivylė, kad kažkoks apsaugos darbuotojas pasikėsino į prigimtinę žmogaus laisvę valgyti grūdėtą varškę koncertų metu, vasaros terasose. Net sklando gandai, kad kababinės, palaikydamos žmonių norą valgyti varškę, nuo šiandien į savo meniu įtraukė naują patiekalą – grūdėtos varškės kebabą.

Paėmė tie žmonės ir įkūrė Nacionalinę varškės valgytojų gynimo asociaciją, kuri paskelbė štai tokį manifestą:

„Išties gi, mes, kaip normaliausi žmonės iš namų neinantys be pakelio varškės, negalime suprasti, kaip kas nors gali kėsintis į mūsų prigimtinę teisę neštis pakelį varškės į koncertus, restoranus bei kitus balius.

Tai yra baisi neteisybė bei tautos genocidas.

Mes pranešame, kad:
Mes be varškės nenurimsim.
Varškė – tai mūsų duona kasdieninė. Tai mūsų laisvės ginklas. Ją ginsime ir nešiosime kaip kovos randą.
Toliau imsimės šiųjų veiksmų:

Raginame tučtuojau liautis ir sustabdyti šią varškės valgytojų diskriminaciją.
Raginame atsiprašyti visų anti-varškistų už mūsų įsitikinimų pamynimą bei įžeidimą;
Nepaklusę šiems reikalavimams susilauks griežto ir negailestingo atsako:
Boikotuosim visas tas “terasas vasaras”, katros neleidžia įsinešti varškės. Raginame liaudį sukilti bei surengti mitingų, kuriais parodytumėm savo pasipiktinimą ir apgintumėm  savo laisves.“

Prie šio interneto trolių judėjimo (Facebook grupės) prisijungiau ir aš, nes:

• Seniai internete nebuvau patyręs tokios geros juoko dozės.
• Užkniso provinciali lietuviška žiniasklaida, su absurdiškais straipsniais ir skandalų ieškojimais ten, kur jų nėra. Dar labiau užkniso žurnalistai, su iš kišenės kyšančiomis plūgo rankenomis ir rašančiais/rodančiais išskirtinai runkeliams.
• Atsibodo emigrantai, kurie išvažiavę į anglijas grįžta į Lietuvą ir moko čia likusius kaip gyventi. Maždaug “aš buvau koncerte Trafalgaro aikštėje ir man leido įsinešti Tesco vyno butelaitį, o pas jus čia net varškės neleidžia atsinešti”.
• Pats mėgstu grūdėtą varškę, ypač su abrikosų džemu.

Nors daugelis šią situaciją suprato kaip gerą ironijos lietuviškos žiniasklaidos atžvilgiu ir visų mūsų provincialumui dozę, visgi ji įrodė, kad net Lietuvoje internetas gali būti išnaudotas vienybei. Ką gali žinoti, gal rytoj žmonės, susivieniję Facebook’e, kaip kokie graikai išeis į gatves protestuoti už varškę, prieš kubilius ar dar kažką. Džiaugiuosi dar ir tuo, kad yra žmonių, sugebančių pasijuokti iš šios absurdiškos situacijos, ne tik verkti apie tai, kaip viskas yra blogai.

Tad ir palinkėsiu, kad nuo tos grūdėtos varškės, visiems mums dantys neišbarškėtų! Ir toliau sekti dienraščių ir portalų vedamuosius straipsnius. Jau regiu rytojaus delfių straipsnių antraštes:

“Praūžęs viesulas pridarė daug žalos Panevėžio rajono ūkininkams (Papildyta: Stipriai apgadintas “Pieno žvaigždžių” cechas, gaminantis grūdėtą varškę)”

“Klaipėdos rajone apiplėšta parduotuvė – pavogta 50 grūdėtos varškės indelių”

“Fotopolicija: varškė neįgaliųjų vietoje prie Ukmergės Maximos”

“Dėl didėjančių pieno kainų kitais metais brangs grūdėta varškė”

“Apribojus iš Baltarusijos į Lietuvą įvežamų degalų kiekį, žmonės pradėjo vežti pigesnę varškę”

“Šok su manimi vakarėlyje – sveikinimai Evelinai Sašenko ir grūdėtos varškės kvapas”

“Andrius Šedžius ir jo išrinktoji per dieną suvalgo 4 grūdėtos varškės indelius”

“Varškė padeda numesti svorio, naikina raukšles ir padeda iš žarnyno pašalinti blogąsias bakterijas”

Savaitę pabuvojau UK, tai susidariau šiokį tokį vaizdą apie Must have things Lietuvoje ir UK (daugiausiai jaunimo tarpe).

Lietuvoje – kuo brangesnis veidrodinis fotoaparatas:

Anglijoje:

Ir Solo HD ausinės:

Gal ir stereotipinis vaizdas, bet kartais kvailai atrodo lietuviai, kai kokiame nors didesniame renginyje kas antras po kaklu būna pasikabinęs DSLR. Tampame nebe krepšinio, o fotografų šalimi?