Evaldas Liutkus

Skambutis į duris. Balsas iš vidaus:

- Kas čia?

- Krizė.

- Dink iš čia. Mes dar po pirmos krizės neapsivalėme.

(Liaudies folkloras)

Taip jau atsitiko, kad metų pradžioje rimčiau susidomėjau investavimu į vertybinius popierius. Anksčiau nuo mokyklos laikų žaidęs virtualiais pinigais ir domėjęsis kaip vyksta investavimas, šiais metais nutariau į rinką ateiti su savo pinigais. Man pasirodė ir tinkamas metas ateiti – rinkose buvo jaučiamas atsigavimas po 2008-ųjų metų NT burbulo ir bankų krizės, įmonės rodė vis geresnius rezultatus, Baltijos šalių biržų indeksai rodė tendencijas judėti į viršų, įmonių akcijų kainos buvo daug mažesnės nei prieš krizę. Dėl viso šito tikėjausi gerų rezultatų ir šiek tiek uždirbti.

Bet įpusėjo vasara ir rinkose vėl prasidėjo neramūs laikai. Europoje vis netilo kalbos apie Graikijos bankrotą ir ES kuriamus gelbėjimo palnus. Kai buvo priimtas Graikijos „gelbėjimo planas“, po kelių savaičių vėl prasidėjo kalbos apie kitų Europos šalių skolinimosi limitų viršijimą (bankrotą) – Italijos, Ispanijos ir Airijos. Kad nepasirodytų maža, atkeliavo blogų naujienų ir iš stipriausios pasaulio ekonomikos – JAV. Visų pirma technine detalė – JAV skolos limito viršijimas ir vėliau sekę vyriausybės nutarimai, leidę padidintį jį. Antra, vienos reitingų agentūros sumažintas JAV skolinimosi reitingas. Visos šios žinios atitinkamai paveikė vertybinių popierių biržas, Vilniaus biržos indeksas vien per šiandien nukrito 5 proc. Ko pasekoje ir pats nusprendžiau nešti kailį iš biržų, parduoti turėtas akcijas (galiu pasidžiaugti nors tuo, kad pavyko fiksuoti šiokį tokį pelną).

Po viso šito jau susidariau šiokį tokį naujoko ne ekonomisto vaizdą apie investavimą:

• Investavimas – labai sunkus darbas, kai reikia sekti įmonių naujienas, žinias „iš šalies“ (centrinių bankų, reitingų agentūrų ir pan.) ir sekti kitų rinkos dalyvių (investuotojų) veiksmus. Gerai, kai rinkos kyla ir fiksuoji „popierinį“ pelną. Tačiau kai biržų indeksai krenta ir stebi mažėjančias įsigytų įmonių akcijų vertes, turi imtis atitinkamų veiksmų.
• Investuotojams pagelbėti sukurta daug techninių modelių. Visi jie remiasi statistika ir sukurtais matematiniais modeliais. Tačiau jie tampa beverčiais, kai paskelbiamos neigiamos naujienos ir rinkos dalyviai skuba parduoti turimas akcijas.
• Vertybinių popierių biržose priešingai nei virtualiuose žaidimuose cirkuliuoja tikri pinigai. Kiekvieno investuotojo tikslas uždirbti. Todėl krentant biržų indeksams ar esant blogiems įmonių rezultatams dauguma stengiasi „išnešti sveiką kailį“ – parduoda turimas akcijas. Prie parduodančiųjų prisijungia dar minia kitų žmonių – kurie parduoda todėl, kad visi parduoda. Viso to pasekoje akcijos kaina stipriai sumažėja.
• Europoje ir didžiojoje dalyje išsivysčiusio pasaulio ekonomine prasme nebeliko sienų tarp valstybių. Vienos valstybės, yapč stiprios pasauliniu mastu ekonomikos, problemos tampa ir kitų valstybių bėdomis. Graikijos, Italijos, Ispanijos įsiskolinimai tapo visos Europos bėda. Tolesnis skolos didėjimas šiose valstybėse reikštų bendros Europos Sąjungos valiutos – euro žlugimą. Kad šios valstybės nebankrutuotų, jos išleidžia obligacijas, kurias superka Europos centrinis bankas (ECB) (galimai pažeisdamas euro zonos steigimo sutartį). Ir kalba eina ne apie keletą milijardų, o visus 260 mlrd. eurų (vien Italijos ir Ispanijos obligacijos). Iš kur ECB gauna tokius pinigus? Ogi kitų ES šalių įsiskolinimus didžiąja dalimi dengia Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija.
• Pasaulyje per daug virtualių ir niekuo neparemtų pinigų. Ką reiškia JAV skolinimosi limito padidinimas? Labai paprasta – naujų dolerių prispausdinimą. Tačiau ar nauji doleriai nesukelia dar daugiau problemų. Juk nuo to, kad prispausdins naujų dolerių, JAV įmonės nepradės dirbti pelningiau, efektyviau ir dar visai kaip -iau. Pinigai jau seniai tapo ne valstybės sukuriamos vertės išraikša, o kažkoks neaiškus tvarinys, gulintis banko sąskaitose ir cirkuliuojantis virtualiu būdu.
• Įmonių rezultatai ir tų įmonių akcijos yra du skirtingi dalykai. Įmonė gali rodyti gerus rezultatus: didėjančius pardavimus, augantį darbo efektyvumą ir pelną. Tačiau visa tai nieko nereiškia, kai kokia nors reitingų agentūra sumažina JAV skolinimosi reitingą. Atrodytų, koks ryšys tarp JAV skolinimosi reitingo ir tokios pelningai dirbančios Lietuvos įmonės „Panevėžio statybos trestas“. Tačiau vien per šiandien šios įmonės akcijos vertė sumažėjo 7 procentais.

Taigi pirmas blynas investuojant neprisvilo. Turėtas akcijas pardaviau su šiokiu tokiu pelnu (deja, bet kitais metais reikės valstybei sumokėti 15 proc. mokestį). Stebint dabartinį rinkų kritimą, taip ir norisi kažką nusipirkti. Ypač dėl to, kad daugelis įmonių atsigauna po krizės ir rodo gerėjančius rezultatus. Tačiau tuo pačiu sulaiko bandos baimė, baimė dėl to, kad visi parduoda. Baimė prarasti investuotus pinigus. O juk ir ekonominės krizės atsiranda ne šiaip sau. Įtariu, kad laukia dar viena krizė. Pasaulis dar neišsivalė visų žaizdų po 2008 metų. Tikriausiai dar per daug cirkuliuoja virtualių, neaišku iš kur atsiradusių, pinigų. Todėl stebėsiu ir lauksiu…

Mūsų senoliai sakydavo:

Nuo varškės dantys išbyrės

Nuo varškės lūpos žydės

Nuo sūrio virsi kūlio

O nuo mėsos pilvas vėpsos

Kam ne tolimi socialiniai tinklai, tai jau tikriausiai girdėjo apie šiomis dienomis Facebook’e vykstantį sujudimą. Viena tokia žurnalistė nuėjo į Vasaros terasą pasiklausyti Anties koncerto, bet rankinėje turėjo grūdėtos varškės indelį. Tada prie jos prisistatė apsauginis ir liepė išmesti tą varškę, nes Anties klausytis turint grūdėtos varškės indelį griežtai draudžiama. Deja apsauginiai neįvertino, kad tai ne kokia 15min žurnalistė, rašanti apie automobilius neįgaliųjų vietose. Tai Zita Čepaitė, aplankiusi daugybę pasaulio šalių, buvusi net koncerte Trafalgaro aikštėje su vyno buteliu, kurį apsauginiai leido perpilti į plastikinį butelį ir gurkšnoti koncerto metu. Toji žurnalistė, dėl to, kad jai nebuvo leista į koncertą atsinešti varškės, sukėlė neregėto masto skandalą Lietuvoje, kuris susilaukė net žurnalistikos giganto Lietuvos ryto dėmesio. Straipsnis net atsidūrė šio melejonais spausdinamo dienraščio pirmajame puslapyje.

Socialinių tinklų fanai ir šiaip žmonės, neabejingi įmantriam grūdėtos varškės skoniui, liko didžiai sujaudinti tokiu Vasaros terasos kavinės (esančios Vilniaus mokytojų namų kiemelyje!) apsaugos darbuotojų elgesiu. Dar labiau visi nusivylė, kad kažkoks apsaugos darbuotojas pasikėsino į prigimtinę žmogaus laisvę valgyti grūdėtą varškę koncertų metu, vasaros terasose. Net sklando gandai, kad kababinės, palaikydamos žmonių norą valgyti varškę, nuo šiandien į savo meniu įtraukė naują patiekalą – grūdėtos varškės kebabą.

Paėmė tie žmonės ir įkūrė Nacionalinę varškės valgytojų gynimo asociaciją, kuri paskelbė štai tokį manifestą:

„Išties gi, mes, kaip normaliausi žmonės iš namų neinantys be pakelio varškės, negalime suprasti, kaip kas nors gali kėsintis į mūsų prigimtinę teisę neštis pakelį varškės į koncertus, restoranus bei kitus balius.

Tai yra baisi neteisybė bei tautos genocidas.

Mes pranešame, kad:
Mes be varškės nenurimsim.
Varškė – tai mūsų duona kasdieninė. Tai mūsų laisvės ginklas. Ją ginsime ir nešiosime kaip kovos randą.
Toliau imsimės šiųjų veiksmų:

Raginame tučtuojau liautis ir sustabdyti šią varškės valgytojų diskriminaciją.
Raginame atsiprašyti visų anti-varškistų už mūsų įsitikinimų pamynimą bei įžeidimą;
Nepaklusę šiems reikalavimams susilauks griežto ir negailestingo atsako:
Boikotuosim visas tas “terasas vasaras”, katros neleidžia įsinešti varškės. Raginame liaudį sukilti bei surengti mitingų, kuriais parodytumėm savo pasipiktinimą ir apgintumėm  savo laisves.“

Prie šio interneto trolių judėjimo (Facebook grupės) prisijungiau ir aš, nes:

• Seniai internete nebuvau patyręs tokios geros juoko dozės.
• Užkniso provinciali lietuviška žiniasklaida, su absurdiškais straipsniais ir skandalų ieškojimais ten, kur jų nėra. Dar labiau užkniso žurnalistai, su iš kišenės kyšančiomis plūgo rankenomis ir rašančiais/rodančiais išskirtinai runkeliams.
• Atsibodo emigrantai, kurie išvažiavę į anglijas grįžta į Lietuvą ir moko čia likusius kaip gyventi. Maždaug “aš buvau koncerte Trafalgaro aikštėje ir man leido įsinešti Tesco vyno butelaitį, o pas jus čia net varškės neleidžia atsinešti”.
• Pats mėgstu grūdėtą varškę, ypač su abrikosų džemu.

Nors daugelis šią situaciją suprato kaip gerą ironijos lietuviškos žiniasklaidos atžvilgiu ir visų mūsų provincialumui dozę, visgi ji įrodė, kad net Lietuvoje internetas gali būti išnaudotas vienybei. Ką gali žinoti, gal rytoj žmonės, susivieniję Facebook’e, kaip kokie graikai išeis į gatves protestuoti už varškę, prieš kubilius ar dar kažką. Džiaugiuosi dar ir tuo, kad yra žmonių, sugebančių pasijuokti iš šios absurdiškos situacijos, ne tik verkti apie tai, kaip viskas yra blogai.

Tad ir palinkėsiu, kad nuo tos grūdėtos varškės, visiems mums dantys neišbarškėtų! Ir toliau sekti dienraščių ir portalų vedamuosius straipsnius. Jau regiu rytojaus delfių straipsnių antraštes:

“Praūžęs viesulas pridarė daug žalos Panevėžio rajono ūkininkams (Papildyta: Stipriai apgadintas “Pieno žvaigždžių” cechas, gaminantis grūdėtą varškę)”

“Klaipėdos rajone apiplėšta parduotuvė – pavogta 50 grūdėtos varškės indelių”

“Fotopolicija: varškė neįgaliųjų vietoje prie Ukmergės Maximos”

“Dėl didėjančių pieno kainų kitais metais brangs grūdėta varškė”

“Apribojus iš Baltarusijos į Lietuvą įvežamų degalų kiekį, žmonės pradėjo vežti pigesnę varškę”

“Šok su manimi vakarėlyje – sveikinimai Evelinai Sašenko ir grūdėtos varškės kvapas”

“Andrius Šedžius ir jo išrinktoji per dieną suvalgo 4 grūdėtos varškės indelius”

“Varškė padeda numesti svorio, naikina raukšles ir padeda iš žarnyno pašalinti blogąsias bakterijas”

Savaitę pabuvojau UK, tai susidariau šiokį tokį vaizdą apie Must have things Lietuvoje ir UK (daugiausiai jaunimo tarpe).

Lietuvoje – kuo brangesnis veidrodinis fotoaparatas:

Anglijoje:

Ir Solo HD ausinės:

Gal ir stereotipinis vaizdas, bet kartais kvailai atrodo lietuviai, kai kokiame nors didesniame renginyje kas antras po kaklu būna pasikabinęs DSLR. Tampame nebe krepšinio, o fotografų šalimi?

Tiek metų praėjo nuo pirmojo įrašo (2009-07-22).

Ilgainiui tapau pasyviu blogeriu, beveik neberašančiu. Taip pat beveik nebeskaitančiu.

Per 2 metus supratau, apie ką noriu rašyti. Supratau, kad nenoriu būti Filadelfijumi, buriančiu apie Google+, Facebook’ą, internetą ar šiaip viskuo besiskundžiančiu. Supratau, kad nebūsiu geras įrašų generatorius – nematau prasmės tam eikvoti laiko. O ir nėra tikslo surinkti kuo daugiau skaitytojų (ko siekia visi blogeriai), kas atneša dar daugiau problemų.

Nuo šiol čia bus tik mano užrašai iš kelionių, nuotraukos, užsirašysiu savo mintis, kad jų vėliau nepamirščiau. Tam, kam ir turėtų būti vieta bloguose.

Du metai blogeriui dar tik vaikystė. Bet sveikinu save ir su tuo!!!

Taip jau atsitiko, kad Mezon’as paskelbė ne viešą akciją, kurios metu siūlo savo geriausią planą “Pramogauk” (iki 10 Mb/s sparta, neribojamas duomenų kiekis) įsigyti su 19 lt mėnesiniu mokesčiu (akcija be jokių “žvaigždučių”, sutartis 2 metams, plano kaina ne akcijos metu – 69 lt/mėn.). Tokia kaina – tai pigiau grybo, o poreikis greitesniam nei mobilusis ir neribotam internetui jau buvo seniai, tai ilgai nedvejojęs nusprendžiau pasinaudoti šiuo pasiūlymu.

p.s. Ši akcija nėra viešai skelbiama ar reklamuojama, bet jeigu domina šis pasiūlymas, galite juo pasinaudoti iki birželio 19 d. tik Mezon salonuose. Už 19 lt/mėn. gausite planą “Pramogauk” (24 mėn. sutartis). USB modemo kaina bus 99 litai (arba 5 lt/mėn.), Mezon YZI maršrutizatoriaus – 199 lt (arba 10 lt/mėn.). Jeigu salono vadybininkė prašys akcijos kodo – galite pasakyti vieną iš šių: MD_1650 arba MD_1045 (tai ne reklama, už panaudotus kodus nieko negausiu).

Mezon su savo planais siūlo įsigyti arba USB modemą, arba naujai pasirodžiusį bevielį 4G (WiMAX) maršrutizatorių Mezon YZI. Kadangi turiu kelis kompiuterius, telefoną, o jeigu dar kada atsirastų kokia planšetė ar televizorius su WiFi, tai USB modemas netiko iš esmės. O ir būti kompiuterį prisikaišiojus visokių priedėlių labai nepatogu – turi visada prisiminti pasiimti, nepalikti kur nors, o svarbiausia, kad gali internetu naudotis tik viename įrenginyje (kompiuteryje). Taigi pasirinkimas buvo vienintelis – Mezon YZI – bevielis 4G interneto maršrutizatorius (kalbainiai jį siūlo vadinti maršruto parinktuvu).

Mezon YZI – baterija maitinamas 4G (WiMAX) interneto maršrutizatorius, galintis WiFi būdu internetą vienu metu padalinti net 8 įrenginiams (kompiuteriams, telefonams, planšetėms, šiuolaikiniams televizoriams ir kitiems įrenginiams, kurie turi WiFi adapterį). Apie Mezon YZI viskas labai gerai ir aiškiai parodyta pačių Mezon sukurtame video:

Šiek tiek Mezon YZI techninių charakteristikų:

• Naudojamos ryšio technologijos – WiMAX ir WiFi
• Maksimalus duomenų atsisiuntimo greitis (download) – 29 Mb/s, maksimalus duomenų išsiuntimo (upload) greitis – 5 Mb/s
• WiFi – 2,4 GHz, palaikomi standartai – b/g (n standartas nepalaikomas!)
• Baterija (keičiama) – 3,7 V, 2700 mA talpos.

Mezon YZI pakuotės turinys: pats maršrutizatorius, įkroviklis, USB laidas ir vartotojo vadovas:

Pats maršrutizatorius yra nedidelis, aptakių formų, dydžiu prilygstantis šiuolaikiniams telefonams. Tik gal kiek sunkesnis už daugelį telefonų. Na, reikia pripažinti, kad Mezon YZI dar ir visai išvaizdus daiktas, kurį ne gėda išsitraukti iš kišenės ar krepšio ir visiems parodyti:

Naudotis prietaisu labai lengva – įdedi bateriją, paspaudi įjungimo mygtuką, palauki, kol prisijungs prie Mezon tinklo ir jau galima naudotis. Kompiuteriu ar telefonu prisijungiama kaip ir prie bet kurio kito WiFi tinklo. Pirmą kartą jungiantis nereikės net slaptažodžio įvesti. Tiesa, rekomenduojama pirmą kartą prisijungus pasikeisti saugumo nustatymus, kad būtų naudojamas WPA2 saugus prisijungimas ir kaimynas negalėtų skaityti jūsų pašto ar naudotis ta pačia banko sąskaita.

Ant prietaiso korpuso yra vienintelis įjungimo/išjungimo/perkrovimo mygtukas. Ant šio mygtuko taip pat įtaisyta LED lemputė, rodanti baterijos būseną. Ant paties korpuso yra dar viena didesnė LED lemputė, rodanti ryšio stiprumą: žalia – geras ryšys, geltona – vidutinis, raudona – prastas.

Visi nustatymai, kaip ir bet kuriame kitame WiFi maršrutizatoriuje, keičiami prisijungus prie valdymo skydo (naršyklėje surinkus http://192.168.1.1 adresą). Čia bus galima pakeisti kelis pagrindinius nustatymus – saugumo, slaptažodžius ir maršrutizatoriaus WiFi aprėpties zoną. Labiau patyrę vartotojai ras ir daugiau nustatymų, aptinkamų aukštesnio lygio maršrutizatoriuose: NAT, Access Restriction, MAC Filtering, Advanced Routing ir kitus.

Mezon YZI galima nustatyti Wi-Fi aprėpties zoną: Long (14 dBm), Medium (11 dBm) arba Short (8 dBm). Nuo WiFi aprėpties zonos priklausys kaip toli bus galima padėti maršrutizatorių nuo prietaisų. Taip pat nuo aprėpties zonos priklausys energijos suvartojimas ir kaip greitai išsikraus baterija. Long zoną rekomenduojama pasirinkti esant didelėje patalpoje, Short – kai maršrutizatorius padėtas šalia įrenginio. Tiesa, dar nebuvo laiko išbandyti kokiu didžiausiu atstumu WiFi gali pasiekti įrenginius. Kiek namuose bandžiau nusistatęs Long zoną, tai WiFi ryšys buvo geras net per kelias vidines kambarių sienas. Esant progai reikės išbandyti kokiu didžiausiu atstumu prietaisas gali veikti ir tada atnaujinsiu įrašą.

Standartiniame komplekte rasime 2700mAh talpos bateriją. Baterijos talpa daugiau nei 2 kartus didesnė už daugelio telefonų baterijas ir atrodytų Mezon YZI prietaisas turėtų ne trumpą laiko tarpą veikti su ja. Dar neturėjau progos įsitikinti kaip jis veikia esant skirtingoms sąlygoms – prie įvairių aprėpties zonų, esant skirtingoms tinklo apkrovoms (siunčiant didelius failus ir tik naršant). Bet keletą testų jau atlikau. Pirmas bandymas – nustatyti maksimalų darbo su baterija laiką: nustatyta Medium aprėpties zona ir prietaisas įjungtas, kad veiktų, bet prie jo per WiFi neprisijungęs joks kitas prietaisas. Veikimo laikas – beveik 6 valandos (iki visiško maršrutizatoriaus išsijungimo). Netgi šiek tiek daugiau nei deklaruoja pats gamintojas (5 valandos). Realiomis sąlygomis prijungus prie WiFi keletą prietaisų, maršrutizatorius su visiškai įkrauta baterija veikia apie 4 valandas. O tai tenkina mano lūkesčius. Manau, kad 4 valandos tokio dydžio prietaisui su 2700 mAh baterija yra pakankamai. Juolab, kad bet kada per USB jungtį maršrutizatorių galima prijungti prie kompiuterio ir taip reikiamą energiją jis gauna per USB.

Mezon su planu “Pramogauk” suteikia 10Mb/s interneto spartą. Žinoma, sparta labai priklauso nuo to, kurioje vietoje esi (nuo ryšio stiprumo, nuo aplinkos, oro sąlygų, aplinkinių pastatų ir panašių veiksnių). Esant vidutiniam ryšio stiprumui (degant geltonam ryšio indikatoriui ant maršrutizatoriaus), patalpose per WiFi pavyko išgauti 6 Mb/s atsisiuntimo (download) ir 2 Mb/s išsiuntimo (upload) spartą. Prijungus Mezon YZI per USB laidą atsisiuntimo sparta padidėjo iki 10 Mb/s – tiek, kiek deklaruoja Mezon. Čia tokia sparta Vilniuje, vietose, kurios patenka į gero ryšio zonas.

Po trumpo naudojimosi Mezon YZI įžvelgiau dar tik vieną trūkumą – maršrutizatorius po ilgesnio naudojimosi šiek tiek įkaista (bet mažiau, nei nešiojamas kompiuteris, padėtas ant kojų).

Taigi apibendrinant šį mano parašytą atsiliepimą apie Mezon YZI, galiu pasakyti, kad šis daiktas labai patogus turintiems keletą įrenginių, kuriems reikia interneto ryšio (nešiojamą kompiuterį, telefoną ar planšetę). Šiuo metu jis kainuoja 100 litų brangiau už paprastą USB modemą, bet sakyčiau mokant už vieną interneto planą keliems įrenginiams ši suma labai greitai atsipirks. Patogu dar ir tai, kad į kompiuterį nebereikia dėti USB modemo, kad galėtum naudotis internetu. Pagaliau mobilusis internetas tapo tikrai mobiliu.

Visai neseniai pasigyriau po ilgo nevažinėjimo vėl sėdęs ant dviračio. Jau kaip ir numyniau vieną kitą šimtą kilometrų Vilniaus dviračių takais, tai susidariau šiokią tokią nuomonę apie juos, pastebėjau pagrindines kliūtis, trukdančias normaliai važinėti. Iš tiesų nevažinėjant dviračiu, o būnant tik pėsčiuoju ir vairuotoju, buvau susidaręs šiek tiek geresnę nuomonę apie dviračių takus.

Taigi pagrindinės kliūtys, trukdančios važinėti dviračių takais:

• Aukšti šaligatvių bordiūrai. Turintiems MTB gal ir ne tokia didelė problema, bet važinėjant plentiniu dviračiu ar hibridu siauresnėmis padangomis dažnai gana sunku nuvažiuoti/užvažiuoti nuo šaligatvio/dviračių tako nenulipus nuo dviračio. Aukšti šaligatvių bortai stovi ir tuose šaligatviuose, kuriuose nubrėžtos dviračių tako linijos. Bent jau ten, kur yra dviračių takai, sovietiniai keliasdešimties centimetrų bordiūrai turėtų būti pakeisti nuožulniais, kad nereikėtų kalnų dviračio jiems įveikti.
• Duobės šaligatviuose. Duobės ypač didelė problema dar sovietmečiu nutiestuose šaligatviuose. Ištrupėjusios plytelės, medžių šaknys tiesiog verčia pažeisti KET ir važiuoti gatve. Priešingu atveju turi visą laiką stabdyti prie duobių.
• Autobusų stotelės. Kai kuriose vietose jau sutvarkyta ir dviračio takas nutiestas taip, kad stotelė būtų apvažiuojama. Bet dauguma Vilniaus autobusų stotelių pastatytos tiesiai ant dviračių tako. O kad būtų sunkiau ją apvažiuoti dar stovi stulpas kelio ženklui ir pilna stotelė žmonių. Vėl reikia mažinti greitį, stabdyti arba net nulipti nuo dviračio, kad neįvažiuotum į kokią močiutę.
• Praeiviai ant dviračių takų. Jeigu šaligatvis padalintas į dvi dalis – dviratininkams ir pėstiesiems, pastarieji kažkodėl visada renkasi ėjimą dviračių tako dalimi. Absoliuti dauguma net negirdi atvažiuojančio dviračio ir nė neketina trauktis iš dviračio tako. O dažnai kai juos apvažiuoji, palydi piktu žvilgsniu. Kartą vienam vos neužvažiavau ant kojos. Norom nenorom turi prie dviračio montuoti sireną arba bent jau skambutį.
• Dviračių takai vedantys į niekur. Vienas toks yra leidžiantis Ozo gatve prie Akropolio. Kairėje pusėje nutiestas naujas gerai išasfaltuotas dviračių takas. Leidžiantis į pakalnę galima pasiekti visai neblogą greitį. Bet… Vos tik pravažiavus viaduką į Akropolį, dviračių takas baigiasi. Norėdamas tęsti kelionę, turi nuvažiuoti nuo aukšto bortelio arba išvažiuoti prieš judrios gatvės eismą.

Dėl visų šių problemų praktiškai neįmanoma normaliai įsivažiuoti ir pasiekti didesnį greitį. Taip pat turi laužyti dviratį, norėdamas nuvažiuoti nuo dviračio tako. Visos šios problemos lengvai išsprendžiamos, nereikia didelių investicijų, tik noro ir supratingumo. Galbūt jeigu savivaldybės darbuotojai bent savaitę pavažinėtų į darbą dviračiu, o ne automobiliu, patys pamatytų visas šias problemas. Aišku, išsprendus šiais problemas, Vilniaus dviračių takų infrastruktūra netaptų idealia, bet bent jau būtų galima normaliai važiuoti dviračiu.

Arba galima pasakyti paprasčiau – kelių eismo taisyklės vienodai galioja visiems eismo dalyviams ir visi vienodai jų turi laikytis. O situacija, nutikusi vakar, labai paprasta. Einu šaligatviu per Karaliaus Mindaugo tiltą, rankoje fotoaparatas, dairausi aplinkui, džiaugiuosi gražia pavakare. Karaliaus Mindaugo tiltas padalintas į dvi dalis – viena juosta skirta dviratininkams, kita – pėstiesiems. Einu ta, kuri skirta pėstiesiems – nesinori trukdyti dviratininkams. Kas vaikščioję šiuo tiltu, žino, kad ten yra šioks toks kalniukas ir važiuojant dviračiu galima įgauti neblogą pagreitį. Taip beinant matau kaip į mane pėstiesiems skirta šaligatvio dalimi didžiuliu greičiu (na gal ir ne tokiu dideliu, bet kokie 20-30 km/h tikrai) parskrieja dviratis su kažkokiu žmogėnu ant jo. Mano veide akimirka sumišimo, kai nežinai kaip elgtis – žiūri atvažiuojančiam žmogėnui į akis ir bandai nuspręsti kaip jis elgsis ir ką pačiam daryti. O ant dviračio sėdintis žmogėnas matyti, kad nė neketina trauktis į jam skirtą šaligatvio pusę. Panašu, kad užmiršęs ir apie stabdžius. Greita reakcija padiktuoja, kad reikia kuo greičiau trauktis į kitą pusę, kad neatsidurčiau skausmingai komiškoje situacijoje, patekęs po dviračio ratais. Džiaugiuosi spėjęs pasitraukti, nes tikrai mažas malonumas būtų susidurti su tuo dviračiu (ne automobilis, bet kaulų lūžiai galimi). Beje, teko skaityti, kad vienam žmogui, į kurį įvažiavo nuo kalno besileidžiantis dviratis, gyvenimas baigėsi tragiškai.

Po šaltos žiemos greitai atėjęs šiltas pavasaris daugeliui dviratininkų tikriausiai perkaitino galvas. Dar nesu matęs, kad jie taip neatsakingai važinėtų. Ne kartą šį pavasarį teko matyti juos važiuojančius Ukmergės gatve vidury eismo juostos (mašinų greitis +80 km/h), keletą kartų jau teko staigiai kirsti per automobilio stabdžius, kai priekyje manęs neaišku iš kur išniro dviratis. Nesuprantu, ar tikrai dviratininkams taip nerūpi pačių saugumas, kai važiuoja ne dviračių takais, o judriomis gatvėmis (ir dar kartais ne kelkraščiu, o užima visą eismo juostą, kai tuo tarpu šalia nutiesti nauji dviračių takai). Atidesnis vairuotojas juos tikriausiai apvažiuos ar bent jau pristabdys, bet nereikėtų atmesti ir to, kad kas nors išvažiuodamas iš kiemo įvažiuos į šoną. Ir dar kiek pastebėjau, patys neatsakingiausi dviratininkai – paaugliai su maksiminiais dviračiais. Turintys geresnius dviračius (trekai, cube ir panašūs) paprastai laikosi taisyklių, rodo posūkius, turi šalmus, atšvaitus.

Beje, prasidėjus dviračių sezonui pats laikas būtų prisiminti ir taisykles.

(wicho nuotrauka)

Ryanair lėktuvo bilietų pirkimas – tarsi loterijos bilieto įsigijimas. Planuodamas kelionę ir pirkdamas iš anksto niekada negali būti tikras, kad nusipirkus lėktuvo bilietą, jis po kelių valandų neatpigs kokiais 200 litų, o kitą dieną Ryanair nepaskelbs akcijos ir bilietai neatpigs dvigubai. Iš tiesų nervina Ryanair žaidimai kainomis – visgi šią oro bendrovę rankamės tik dėl kainos.

Neseniai pirkau 2 bilietus į Romą. Su visais mokesčiais į abi puses mokėjau 530 litų (su visais kortelių aptarnavimo mokesčiais). Kitą dieną kaina nukrito iki kažkur 440 litų. Dar po kokios savaitės Ryanair paskelbė eilinę bilietų akciją ir tie patys bilietai kainavo ~300 litų. Aišku, lėktuvo bilieto kaina dažniausiai sudaro tik dalį visos kelionės kainos, bet visgi būtų malonu, kad Ryanair kainos būtų aiškesnės ir nereikėtų gailėtis, jog bilietus pirkai keliomis dienomis anksčiau. O dabar susidaro toks įspūdis, kad Ryanair skrydžio sąnaudas padengia pirmųjų bilietus perkančiųjų sąskaita. O kai jau skrydis yra atsipirkęs, tada pradeda taikyti įvairias nuolaidas. Nes realiai ar tu mokėsi daugiau, ar mokėsi mažiau, galios tas pats įlipimo į troleibusą principas: jokio Priority boarding, jokių sužymėtų vietų lėktuve – pirmasis įlipęs renkasi vietas.

Dar kas nervina Ryanair – tai kreditinės kortelės mokestis bilietui (vienam skrydžiui – 21 litas, mano atveju – 84 litai į abi puses). Ryanair kreditinės kortelės mokestį vadina Administration Fee. Bet nemažai internete atsiskaitant kreditine kortele nė karto nebuvo tokio atvejo, kad kas nors imtų mokestį už tai, kad moki kreditine kortele. Nelabai suprantu, kuo jie grindžia tokį mokestį ir nelabai matau ryšio tarp bilietų bei skrydžių kiekio. Juk nepriklausomai nuo to, kiek pirkai bilietų, už juos moki vieną kartą ir Ryanair gauna vieną sumą už visus bilietus ir visus skrydžius. O tas jų Administration Fee man labai panašus į “mokestį už orą”, nes realiai jie ten tikriausiai nieko neadministruoja, nes tą nemokamai turėtų atlikti kokia nors vidinė sistema. Aišku, būtų galima iš užsienio banko užsisakyti Mastercard Prepaid kortelę, už kurią Ryanair neima mokesčio, bet su ja vėl atsiranda papildomų problemų. Galėtų Ryanair pasekti savo konkurentų Wizzair pavyzdžiu, atsidarytų Lietuvos banke sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti pinigus, ir dingtų visas kreditinių kortelių sukeltas galvos skausmas.

Norėjau skambia antrašte pradėti naują ilgą įrašą apie blogų saulėlydį. Deja, kai pagalvojau, kad įrašui reikėtų skirti kokias 4 valandas vakaro, nusprendžiau neberašyti. Gaila laiko, nesidėlioja mintys, geriau pažiūrėsiu BBC dokumentiką (Micheal Palins “New Europe” – rekomenduoju dokumentikos mėgėjams). Žinau, kokie žmonės perskaitys šį įrašą, nujaučiu kur pasisuks diskusija (jeigu ji apskritai įvyks). Žinau, kad vėl būsiu pavadintas kvailiu, o gal net ir sulauksiu piktų komentarų iš tų, kurių nuomonė nesutampa su manąja. Tikriausiai tai viena iš priežasčių, kodėl lietuviški blogai nutilo.

Apie mirštančius blogus jau rašiau prieš gerus metus. Per metus situacija nepasikeitė, iš blogerių liko tik blogų vardas. Vardas su viena po kita rašomomis deklaracijomis. Kovos su turinio vagimis. Reklamos (Skytech, telefonai, paslaugos). Apsižodžiavimai tarp A.Račo ir Užkalnio, purvų drabstymasis tarp vaikų, nepasidalinusių vieta smėlio dėžėje (“- Tu apie mane prirašei nesąmonių Rokiškio Pipedijoje. – Ne, čia tu apie mane prirašei”).  Įvairūs vienas po kito vykstantys blogerių susitikimai. Nešvarūs SEO žaidimai. SEO apklausos – kaip išnaudoti tuščią blogų plotą reklamoms. Skelbimai apie vykstančias konferencijas.

Iš dalies blogai mirė su paskutine Blogorama. Ne paslaptis, kad nemažai buvo tokių blogerių, kurie kažką prasmingo suregzdavo vien dėlto, kad patektų į kasdien Džiugo rengiamą tinklaraščių apžvalgą.

Blogai mirė ir dėl to, kad nesulaukė pakankamai dėmesio iš šalies, iš tų “paprastų” žmonių, kasdien skaitančių delfius. Lietuva per maža šalis, kad patys blogeriai sukurtų skaitančiųjų auditoriją kitiems blogams. Kita vertus, diskusija komentarais kiekvieną dieną su tais pačiais žmonėmis, mano nuomone, nėra tai, ką galima vadinti blogu. Nemažą dalį lankytojų atėmė ir Facebook.

Kas liko lietuviškuose bloguose? Atsakyčiau 2 žodžiais: politika ir technologijų naujienos. Temos, kurių pilni portalai. Temos, kuriomis blogai niekuo nesiskiria nuo portalų ir neturi jokių šansų privilioti naujų skaitytojų (iš Google ateinančių lankytojų nelaikau skaitytojais).

Atsirado naujų turinio agregatorių. Apskritai, manau, kad jiems priklauso blogų ateitis – žmonės nebeskaitys blogų tiesiogiai, o naudosis agregatoriais . Aš jau tapau vienu iš jų, nors dar ne iki galo atsisakiau RSS. RSS negaliu atsisakyti dėl to, kad dar nesukurtas toks agregatorius, kuris padėtų skaitančiajam atfiltruoti neįdomų turinį. O tokį sukurti būtų labai paprasta – iš įrašo nuskaitomos žymės ar specifiniai žodžiai, o vartotojas žodžiais nurodo, kokių tekstų jis nenori skaityti (priešingai nei Blogeriai.net, kur pasukta lengviausiu programavimo prasme keliu – visai užblokuoti autorių).

Kokia blogų ateitis? Manau tik kelerių metų klausimas, kol dabartiniai blogeriai ves/ištekės, susilauks vaikų, baigs studijas ir nuo interneto reikės pasinerti į rimtesnius darbus. Tada jau bus aktualūs kiti reikalai ir problemos. Išnyks ir ši maža saujelė blogų. O naujų blogų beveik neatsiranda. Pats beveik visus naujus blogus, kažkada pridėtus į RSS skaityklę, jau išmečiau. Liks tik tie asmeniniai blogai, nuo kurių ir prasidėjo blogų istorija. Blogai, kuriuose yra kažkiek žmogaus…

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais Panoramoje vėl narvuose miaukė katės. Vyko tarptautinė kačių paroda (beje, jeigu netingite pasistumdyti tarp žmonių, galite ten nueiti ir šiandien). Kaip ir kiekvienoje kačių parodoje, visos jos uždarytos narvuose, dar apdengtos visokiais audeklais, kad tik kuo sunkiau tas kates būtų pamatyti lankytojams (taip, tai vadinama kačių paroda). Nepaisant to, paroda visai patiko. Buvo nemažai sfinksų, ne vien tik čiaudulį sukeliantys pūkuoti Grindos katinai

Skaityti toliau