Evaldas Liutkus

(Hey Christine nuotrauka)

Kažkur girdėta mintis, kad 90 proc. visos blogosferos yra visiškas šlamštas. Žinoma, daug kas priklauso nuo blogus skaitančio žmogaus – skirtingiems žmonėms įdomūs skirtingi dalykai. Todėl tai kas vienam visiškas šlamštas, kitam – pats nuostabiausias pasaulyje dalykas.

Jau nuo vasaros pradžios apleidau RSS srautų skaitymą, nes būtent 90 proc. manojo srauto sudarė visiškas šlamštas – tiesiog sunkiai rasdavau rašinių, kurie sudomintų mane. Vasarai einant į pabaigą nutariau pažiūrėti, ar kas nors pasikeitė. Deja, bet vėl teko nusivilti. Lietuviškos blogosferos padangėje vėl visiškas štilius. Taigi šiandien nutariau su visais pasidalinti minčių kratiniu apie tai, ką daryti, kai viso turinio neapžiosi ir jo akivaizdžiai tau yra per daug.

Magiška Shift+A klavišų kombinacija. Kad savo RSS skaityklėje esi užsiprenumeravęs per daug RSS srautų ir jie tau visiškai nebeįdomūs, įrodo vis dažniau spaudžiama Shift+A klavišų kombinacija (čia Google Reader), kuri pažymi visus įrašus kaip perskaitytus. Google Reader skaityklė turi tokią funkciją Trends, leidžiančią peržiūrėti, kurie RSS srautai yra patys aktyviausi (Items/Day) ir kiek procentų jų perskaitai:

Paprastai aktyviausi yra įvairūs kitų srautų agregatoriai (pvz., YouTube prenumeratų srautas), bet jie man patys įdomiausi, todėl šių srautų nesinorėtų atsisakyti. Bet vienas iš rodiklių, kad reikėtų atsisakyti blogo prenumeratos yra mažas perskaitytų įrašų procentas.

Įrašai apie technologijas nebeįdomūs. Populiariausi lietuviški blogai rašo apie technologijas. O man visą darbo dieną prasėdėjus prie kompiuterio laisvu laiku skaityti apie kompiuterius, telefonus, programas ir panašius dalykus visiškai neįdomu. Juolab, kad neturiu aš nei išmaniojo telefono, nei mobilaus interneto, nei planšetinio kompiuterio. Todėl kitų kuriamos problemos, susijusios su šiais dalykais, man neaktualios. Kita vertus daugelis apie technologijas rašančių blogų turinį kopijuoja iš tokių technologijos guru kaip Techcrunch, Engadget ir panašių.

Neverta gaišti laiko skaitant rašinius, kurie per ilgi arba nesupranti apie ką rašo. Yra galbūt tik keli blogeriai, kurių ilgesnius nei 3-5 minučių rašinius perskaitau, nes žinau, kad tai daryti verta. Dauguma kitų įrašų, kuriuos matau, kad perskaityti užtruks ilgiau nei 5 minutes, tiesiog praleidžiu. Žinoma, gera antraštė labai svarbi, todėl kartais net visiškai neįdomus rašinys dėl geros antraštės būna perskaitomas. Beje, kartais antraštė ir visas teksto turinys peržengia mano įsitikinimus, todėl iš karto atsisakau tokių blogų prenumeratos. Būna dar ir tokių blogerių, kurie pradeda rašyti apie visokias semiotikas, o man tai visiškai nesuprantami dalykai, todėl tokius įrašus irgi praleidžiu.

Blogus perskaityti užima nemažai laiko. Todėl reikia mažinti prenumeratų skaičių. Ypač liūdna dėl to, kad perskaitai įrašą, bet iš to negauni jokios naudos. Dauguma lietuviškų blogų yra apie viską, bet tuo pačiu apie nieką. Šiuo metu apsiribojau dienoraščio tipo blogais: kur buvau, ką mačiau, ką nufotografavau.

Ką nutariau? Palaipsniui atsisakyti visų lietuviškų blogų prenumeratų ir į savo RSS skaityklę juos įtraukti iš naujo, tik šįsyk pačius įdomiausius, atidžiai peržiūrint apie ką jie rašo ir ar tikrai tai man bus įdomu. Planuoju susidaryti tokį prenumeratų sąrašą, kad būtų ne daugiau kaip 20-30 įrašų per dieną, o juos perskaityti/peržiūrėti užtruktų ne ilgiau kaip valandą. Juk koks tikslas būti užsiprenumeravus kažkurio blogo RSS srautą, jeigu neskaitai to, kas rašoma, o tik akimis permeti.

Šiandien perskaitęs Ričardo įrašą apie adresynus ir įrašų-sąrašų problemas, susimąsčiau apie tai, kokia neįsivaizduojama galybė informacijos yra sukaupta paieškos sistemose ir kaip greitai tie informacijos kiekiai auga. Ričardas savo įraše iškėlė klausimą dėl to, ar visas internete skelbiamas turinys yra kokybiškas. Tačiau mano nuomone, pagrindinis klausimas yra tas, ar verta paieškos sistemoms indeksuoti visą internete aptinkamą turinį ir kokia nauda iš suindeksuoto menkaverčio turinio informacijos ieškančiam vartotojui? Apie tai ir norėčiau daugiau pakalbėti.

Kai kas sako, kad interneto pradžia reikėtų laikyti Google sukūrimą 1998 metais. Tikriausiai tada niekas nė neįsivaizdavo, kad po daugiau nei 10 metų turėsime internete tiek nesuskaičiuojamo turinio. O pradžioje tais 1998 metais turinio buvo nei daug, nei mažai – 26 milijonai puslapių (žinoma, realiai jų buvo daugiau, bet būtent tiek buvo suindeksavusi Google). Per du metus, 2000 metais, suindeksuotų puslapių skaičius išaugo 40 kartų (pasiekė 1 milijardą). Po to įvyko lūžis ir duomenų kiekiai tiek išaugo, kad Google nusprendė nebeskaičiuoti, o šiuo metu net pati nežino, kiek suindeksuotų puslapių turi.

Kažkada Rokiškis rašė, kad Google tobulumas – neišpasakytas ir tai, kaip ši sistema sugeba atskirti kokybišką turinį nuo niekalo. Tai lyg ir patvirtina vienas iš Google inžinierių, paprastai paaiškinančių, kaip veikia ši paieškos sistema:

Tačiau vis dėlto man kyla dvejonių, ar tikrai Google (tiek ir kitos paieškos sistemos) sugeba informacijos ieškančiam vartotojui atrinkti būtent tai, ko jis tikisi surasti tame prie begalybės artėjančiame suindeksuotų puslapių lobyne. Atsimenu, dar pačioje Google susikūrimo pradžioje užtekdavo vos kelių minučių, o dažnai ir dar mažiau, kai įvedus į paieškos laukelį keletą žodžių galėdavai greitai tarp Google pateiktų rezultatų surasti tai, ko nori. Dabar gi viskas daug sudėtingiau. Rašydamas šį įrašą norėjau surasti diagramą, iliustruojančią išaugusį paieškos sistemose suindeksuotų puslapių skaičių. Einu į lietuviškąjį Google Vaizdai, suvedu frazę growth of indexed pages. Praleidžiu keletą minučių naršydamas po Google pateiktų rezultatų puslapius. Ne kažin ką randu. Keletą kartų tikslinu paieškos frazę. Growth of Google indexed pages (nieko, o pirmuose paieškos rezultatų puslapiuose daug nereikšmingų iliustracijų – vėliavos, kavos puodeliai, abstraktūs logotipai). Bandau to paties ieškoti nebe vaizduose – ir vėl gaunu arba nesusijusios informacijos, arba pasenusius duomenis. Praleidęs kokias 10 minučių paieškoms taip ir neradau ko norėjau.

Pavyzdys paprastas, bet tokių realybėje kiekvienas galime atrasti labai daug. Man atrodo, kad per pastarąjį dešimtmetį išaugus duomenų kiekiui paieškos sistemų algoritmai tiek neištobulėjo, kad sugebėtų apdoroti tokius kiekius sukauptos informacijos. Panašu, kad nei Google, nei kitai paieškos sistemai per gerą dešimtmetį nepavyko sukurti tobulo dirbtinio intelekto savo paieškos robotui (pvz., Googlebot). Tokį dirbtinio intelekto robotą, kuris galėtų suprasti, ko nori kiekvienas interneto vartotojas ir pateiktų rezultatus, pritaikytus būtent jam. Tokį robotą, kuris neitų indeksuodamas per praktiškai visas iš eilės internete aptinkamas nuorodas į puslapius, o atrinktų turinį.

Pavyzdžiui, galima pažiūrėti blogeriai.net srauto turinį. Absoliučią daugumą jo indeksuoja Google paieškos sistema. Tačiau ar tikrai absoliuti dauguma jo yra naudinga? Pavyzdžiui, vienas žmogus, nusipirkęs iPad’ą, parašo išsamią jo apžvalgą, o kitas tik įdeda video nuorodą. Abiejų straipsniai atsiranda informacijos apie iPad ieškančiojo paieškos rezultatuose. Tik kuris naudingesnis?

Kita vertus, kontekstinė reklama tarp paieškos rezultatų buvo ištobulinta gana neprastai. Ir kuo ilgiau žmogus ieškos reikiamos informacijos tarp paieškos rezultatų, tuo didesnė tikimybė, kad jis paspaus ant reklaminės nuorodos ir uždirbs pinigus paieškos sistemai. Kuo daugiau suindeksuotų puslapių turi paieškos sistema, tuo didesnė tikimybė, kad ji galės patenkinti didesnį ratą informacijos ieškančių žmonių? Tačiau kas užtikrins, kad mes rasime būtent tai, ko ieškome? Kas turi užtikrinti ieškomos informacijos kokybę: atsirinkti turi pats vartotojas ar tai turi padaryti paieškos sistema?..

(Brian Negin nuotrauka. Canon Ixus 40 fotoaparato matricos dydis palygintas su moneta)

Kiekvieną kartą pasirodžius naujam fotoaparato ar telefono modeliui, gamintojai paprastai vartotojus “pradžiugina” didesniu megapikselių skaičiumi nei prieš tai buvusiame modelyje. O patikliems vartotojams tai paprastai būna vienintelis kriterijus renkantis gaminį. Antai, kodėl rinktis gamintojo N fotoaparatą su 12 megapikselių, jeigu gamintojas C už tokią pačią kainą parduoda su dvigubai daugiau taškų – 24 milijonais. Arba, kam rinktis gamintojo I telefoną su 5 megapikselių kamera, jeigu gamintojas S siūlo 3 milijonais taškų daugiau. Pasirodžius naujam fotoaparatui ar telefonui su kamera internete paskaitęs komentarus suprantu, kad dar ne visi supranta, kas tai yra fotoaparato matrica, kodėl ji “ne guminė” ir kas nutinka toje pačioje matricoje padidinus šviesai jautrių taškų kiekį. Šiandien apie tai ir pakalbėsiu.

Skaityti toliau

Jau seniai nieko nebestebina tai, kad kiekvienas interneto vartotojas gali kurti ir viešai publikuoti savo turinį. Dar pačiame lietuviško interneto “saulėtekyje” niekas nė neįsivaizdavo, kad  galėtų atsirasti tokios svetainės kaip blogas.lt, leidusios kiekvienam vartotojui su kitais žmonėmis dalintis savo kasdienybės aprašymais, nuotraukomis, nufilmuota vaizdo medžiaga, laisvai ir nevaržomai išsakyti nuomonę. Mano galva, būtent blogas.lt atsiradimą lietuviškoje interneto padangėje galima laikyti Web 2.0 užuomazgomis mūsų šalyje. Kartu su Web 2.0 atsiradimu ir išaugusiu interneto vartotojų skaičiumi, žmonių kuriamas internete turinys užėmė labai svarią nišą – surinktos ar apdorotos įvairaus pobūdžio žinios tapo mielai skaitomos įdomaus bei dažnai subjektyvaus turinio išalkusios internetą naudojančios visuomenės. Socialiniuose tinkluose ar tinklaraščiuose žmonių kuriamas turinys dėl savo įdomumo tapo rimta atsvara didiesiems žiniasklaidos portalams.

Tačiau ilgą laiką internete kuriamas turinys apsiribojo vienu žmogumi, turinčiu tinklaraštį ir jame publikuojančiu informaciją. Viena vertus, toks turinio kūrimas buvo įdomus tuo, kad apsilankęs šio žmogaus tinklaraštyje gausi specifinių žinių – perskaitysi autoriaus nuomonę, peržiūrėsi kelionių ar išvykų aprašymus, iliustruotus nuotraukomis, komentaruose padiskutuosi įvairiais klausimais su jau virtualiai pažįstamu žmogumi. Kita vertus, kaip parodė didžiausio lietuviško tinklaraščio nežinau.lt atvejis, po kurio laiko vieno žmogaus tinklaraštis pradeda susidurti su rimtomis turinio parengimo problemomis – sunku atrasti naujų skaitytojus sudominančių temų ar pasikeičia asmeninis gyvenimas ir nebelieka laiko tinklaraščio rašymui. Iš dalies tinklaraščių turinio problemas išsprendė Facebook’as. Šis socialinis tinklas suteikė galimybę turinį kurti be įsipareigojimų skaitytojų auditorijai, nes pastarąją daugiausiai sudarė draugai, giminaičiai ar pažįstami, o ir pats turinys turėjo gana didelį ryšį su šiais žmonėmis.

Tačiau socialiniai tinklai pakeitė ir paties turinio sąvoką. Jeigu tinklaraščiuose skelbiamas turinys yra skirtas plačiai, rašančiojo daugiausiai nepažįstančiajai skaitytojų auditorijai, tuo tarpu socialiniuose tinkluose kuriamas turinys yra labiau koncentruotas konkrečiai žmonių grupei. Geriausias pavyzdys būtų Facebook grupės ir fanų puslapiai, vienijantys panašaus pomėgio ar taip pat mąstančius žmones. Šio socialinio tinklo grupėse žmonės diskutuoja, dalinasi nuorodomis, nuotraukomis ar vaizdo klipais. Tačiau Facebook arba Twitter apribojo tekstus – šiuose socialiniuose tinkluose neįmanoma rašyti ilgų straipsnių, kokius buvo galima rašyti tinklaraščiuose. Todėl socialiniuose tinkluose yra pateikiamas dažniausiai neišbaigtas turinys (pvz., pateikiamos nuotraukos ar filmuota vaizdo medžiaga be autoriaus komentaro) arba įdedama tik nuoroda į originalų turinio šaltinį.

Socialinių tinklų turinio neišbaigtumo ir vieno autoriaus tinklaraštyje kuriamo turinio problemos paskatino kurtis kitokias interneto bendruomenes, kuriose kiekvienas prisijungęs žmogus gali tapti autoriumi. Šios bendruomenės perėmė geriausiais savybes iš socialinių tinklų ir tinklaraščių – didelį autorių skaičių (išsprendžiama vieno tinklaraščio autoriaus problema) ir plačias turinio kūrimo galimybes (išsprendžiama socialinių tinklų “apkarpyto” turinio problema). Žinomiausias Lietuvoje žmonių kuriamo turinio pavyzdys – ikrauk.15min.lt. Šioje svetainėje kiekvienas prisiregistravęs interneto vartotojas gali pateikti savo turinį – nuotraukas iš eismo įvykio, reportažą iš renginio, straipsnį ar tiesiog išsakyti savo nuomonę. Kaip skelbia 15min, pagrindinė šio projekto idėja – visų žmonių kartu kuriamos naujienos. Pagrindiniai ikrauk.15min.lt privalumai:

• Patogus turinio atvaizdavimas. Svetainėje pateikiamas turinys labai panašus į daugelio tinklaraščių turinio pateikimą, jokios nereikalingos informacijos pagrindiniame lange, naujienų skirstymas į kategorijas.
• Įvairios naujienos. 15min žmonėms suteikė galimybę pateikti tokias naujienas, kurių neužfiksuoja tradicinė žiniasklaida (įvykiai iš mažesnių miestų, renginiai, kuriuose neapsilanko žurnalistai ir pan.).
• Įdomiausių naujienų publikavimas. 15min bene vienintelė Lietuviškos žiniasklaidos atstovė, suteikusi galimybę vartotojų kuriamam turiniui būti pristatytam platesnei auditorijai – visiems 15min portalo lankytojams. Nebereikia būti žurnalistu, kad žmogaus sukurtas turinys patektų į spaudos ar portalo puslapius.
• Pateikiamo turinio peržiūra. Nors į ikrauk.15min.lt kiekvienas žmogus gali pateikti bet kokias naujienas, bet prieš patekdamos į portalą, jos yra peržiūrimos redaktorių, užtikrinančių, kad nebūtų publikuojama kitus žeminanti ar informacija su necenzūriniais žodžiais.

Žinoma, šis portalas turi ir keletą trūkumų:

• Įvairesnių naujienų trūkumas. Peržiūrėjus pirmus keletą puslapių aiškiai matyti, kad vyraujantis turinys – užfiksuoti eismo įvykiai ir “Fotopolicijos” nuotraukos (nuotraukos, automobilių, pastatytų pažeidžiant kelių eismo taisykles).
• Vartotojų skatinimo sistemos nebuvimas. Vartotojai nėra skatinami kurti įvairesnio turinio – 15 min uždirba iš šiame puslapyje pateikiamo turinio (yra nemažai reklamos). Todėl dalį šio uždarbio galėtų pasidalinti su įdomiausių straipsnių autoriais – tai paskatintų ten rašyti įdomiausių lietuviškų tinklaraščių autorius.
• Pateikiamų naujienų patvirtinimas. Esu šiame portale pats paskelbęs keletą naujienų ir galiu pasakyti, kad jų patvirtinimas užtrunka pakankamai ilgai – 15min turėtų užtikrinti spartesnį naujienų paskelbimą, ypač jeigu naujienos yra aktualios.

15min pavyzdys įrodo, kad žmonės (bendruomenės) internete gali kartu kurti turinį, kuris gali tapti atsvara tradicinei žiniasklaidai. Be to, šis naujienų portalas, suteikdamas skaitytojams galimybę patiems kurti naujienas, žengė labai teisingą žingsnį išsaugant mažėjančią tradicinės žiniasklaidos auditoriją. Manau, jeigu tik būtų įvesta skaitytojų motyvavimo sistema, ikrauk.15min.lt sulauktų nemažai profesionalių autorių, kurių dėka bendruomenių kuriamas turinys taptų labai populiarus visuomenėje.

(Matt Blaze nuotrauka)

Laikausi tos nuomonės, kad visas turinys, patekęs į internetą laisva autoriaus valia, priklauso visiems interneto vartotojams. Sakydamas „priklauso“ turiu galvoje ne tai, kad kiekvienas galime paimti tą kūrinį ir naudoti ar perdirbti jį kaip tinkami, bet tai, kad kiekvienas vartotojas tą kūrinį gali naudoti pagal tai, kokią valią autorius yra išreiškęs dėl savo kūrinio panaudojimo. Kiekvienas autorius išreiškia skirtingus kūrinių panaudojimo atvejus: vieni pareiškia, kad jų kūrinio „visos teisės yra saugomos“ (suprask, gali peržiūrėti mano darbą, bet jeigu nori jį naudoti, susimokėk), kiti pasirenka laisvesnes „Creative Commons“ autorystės teises (naudok mano kūrinį tik nekomerciškai arba nurodyk autorių). Ne išimtis yra ir fotografų nuotraukos, publikuojamos internete. Vieni fotografai savo nuotraukoms nurodo „visos teisės saugomos“ (Copyright), kiti pasirenka Creative Commons, tokiu būdu išreikšdami savo valią, kad jų nuotraukos būtų laisvai naudojamos. Tačiau vieną dieną ateina koks nors internetų veikėjas, kuris pamatęs „gražią“ nuotrauką nusprendžia, kad ji yra jo, nusikopijuoja pastarąją, maža to uždeda savo logotipą ir naudoja bei kitiems rodo kaip savo kūrinį. Kadangi pats užsiimu fotografija, toks kitų elgesys mane labai žeidžia. Nors daugumai savo nuotraukų, talpinamų internete, taikau Creative Commons autorystės sąlygas ir leidžiu visiems norintiems jas naudoti ne komerciniu būdu nurodant autorių, bet esu matęs ne vieną pavyzdį, kai kiti paima ne savo nuotrauką ir ją pristato kaip savo. Tačiau mano nuomone dar blogiau būna tada, kai tie internetų herojai turi savo puslapius, iš kurių uždirba nemažus pinigus nekurdami unikalaus turinio, bet kopijuodami jį iš kitų autorių. Pateiksiu konkrečių pavyzdžių.

EnglishRussia.com – populiarus blogas, rašantis anglų kalba apie gyvenimą Rusijoje ir postsovietinėse šalyse. Tačiau žodis „rašantis“ čia visiškai netinkamas, nes visą blogo turinį sudaro kitų autorių padarytos nuotraukos, pateikiamos kaip English Russia sukurtas turinys, nenurodant nei tų fotografijų autorių, nei nuorodų į šaltinius, iš kur tos nuotraukos paimtos.  Blogas turi apie 25 000 RSS prenumeratorių, tikriausiai dar daugiau žmonių aplanko svetainę ne iš RSS skaityklės. Apsilankę ten žmonės paspaudžia vieną kitą reklaminę antraštę ir pinigai blogo savininkams kapsi tik dėl to, kad jie skiria kelias minutes laiko kitų autorių turiniui nukopijuoti.

Nemažai pavyzdžių ir lietuviškoje internetų padangėje. Šiandien besilankydamas blogeriai.net aptikau neseniai užsiregistravusią svetainę (taip, svetainę, o ne blogą – lygtai blogeriai.net buvo sukurtas būtent blogams, o ne visiems lietuviškiems delfiams ir pipedijoms) – fishki.lt (rusiškojo fishki.net analogas su atsikartojančiu turiniu). Kaip tik buvo publikuojamas įrašas antrašte „Medvedevas ir vėl girtas“. Spaudžiu nuorodą ir matau rusiškuose bloguose jau publikuotas nuotraukas. Lietuviškosios svetainės autorius ne tik kad nepasistengė įdėti nuorodos į originalų nuotraukų šaltinį, bet visas fotografijas dar „papuošė“ savo svetainės logotipu, taip aiškiai parodydamas autorystę. Šaunuolis! Keliaujame į pačią svetainės apačią. Ir matome užrašą „Visos teisės saugomos“. Įdomu kieno teises jie saugo ir kokia atsakomybė grėstų žmogui, nukopijavusiam iš jų „teisėmis saugomą turinį“?

Dar viena populiari lietuviška svetainė, mėgstanti publikuoti kitų autorių nuotraukas – cha.lt. Svetainės autoriai  yra parašę ir labai įdomų „Atsakomybės ribojimo“ tekstą:

Jeigu cha.lt pateikta medžiaga yra jūsų autorinis darbas ir jūs prieštaraujate medžiagos viešinimui cha.lt puslapyje, susisiekite su administracija adresu <email>, pateikdami duomenis įrodančius jūsų autorinių teisių tikroviškumą. Medžiaga nedelsiant bus pašalinta iš svetainės.

Iš pradžių įdeda kitų autorių turinį, kuris dažniausiai saugomas autorių teisių, o po to pats autorius turi ieškoti teisybės įrodinėdamas, kad kūrinys yra tikrai jo

Iš esmės pritariu turinio, pateikiamo internete, laisvam naudojimui, netgi pats keletą kartų esu leidęs savo nuotraukas panaudoti įvairiuose leidiniuose. Tačiau mane kaip autorių žeidžia faktai, kai žmonės paima kitų sukurtą turinį (šiuo atveju fotografijas) ir jas naudoja neįdėdami nuorodų į originalų šaltinį, o dažnai net pakeisdami tas nuotraukas (uždėdami savo logotipus ir pan.). Arba tai, kai kitų autoių nuotraukos pateikiamos kaip originalus jas nukopijavusio žmogaus turinys. Ne taip aš suprantų autorių teises…

Naujas mano blogo adresas – http://blog.liutkus.eu. Taip pat pasikeitė RSS prenumeratos adresai: įrašai – http://feeds.feedburner.com/Liutkuseu (anksčiau buvo – http://www.liutkus.eu/feed), komentarai – http://feeds.feedburner.com/LiutkuseuKomentarai (anksčiau buvo http://www.liutkus.eu/comments/feed). Kurį laiką blogas vis dar bus pasiekiamas senais adresais. Vėliau senieji adresai gali būti nepasiekiami. Jeigu ir toliau norite skaityti ką čia rašau, siūlau atnaujinti RSS adresus (RSS skaityklėje spausti “Unsubscribe” ir iš naujo įvesti FeedBurner adresus). Jeigu prenumeruojate tik kuriuos nors vienos kategorijos RSS srautą, jo adresą taip pat reikėtų pakeisti (pvz., http://www.liutkus.eu/category/fotografija/feed į http://blog.liutkus.eu/category/fotografija/feed).

Prieš keletą dienų perkėliau savo blogą nauju adresu (į subdomeną), tai norėjau aprašyti, kaip reikėtų teisingai perkelti WordPress blogą (ar bet kurią kitą svetainę) į naują domeną (nauju adresu) – gal pravers ieškantiems tokios informacijos.

Perkeliant duomenis iš vieno domeno į kitą (arba tame pačiame domene į kitą katalogą) labai svarbu, kad tiek vartotojai, tiek paieškos sistemos senaisiais adresais būtų teisingai nukreipiamos į naujus. Nemažiau svarbu tai, kad paieškos sistemose anksčiau suindeksuoti puslapiai išlaikytų savo reitingus (t.y., jeigu kuris nors įrašas pagal tam tikrus paieškos žodžius užėmė pirmas pozicijas tarp paieškos rezultatų, tokias pačias užimtų ir po svetainės adreso pakeitimo). Taip pat reikia paminėti tai, kad kuo svetainė sudėtingesnė (pvz., naudojami dinaminiai URL adresai), kuo daugiau nuorodų ir kuo didesnės duomenų bazės, tuo sunkiau atlikti domeno perkėlimą. Be to, nors Google teigia, kad teisingai perkėlus adresą, puslapių reitingai paieškos rezultatuose išlaikys tas pačias pozicijas, vis dėlto domeno perkėlimą reikėtų daryti labai atsargiai ir tik tuo atveju, jeigu žinote, kad to tikrai reikia.

Instrukcijos kaip teisingai reikėtų atlikti adresų perkėlimą, kad visi būtų laimingi (kalbama apie WordPress, bet tinka praktiškai bet kuriam internetiniam puslapiui; taip pat kalbama apie Google paieškos sistemą – nežinau, ar žemiau aprašyti būdai tinka kitoms paieškos sistemoms):

1. Visus duomenis iš senojo domeno perkeliame į naują (duomenų bazės ir failai). Kadangi aš nusprendžiau dar pakeisti WordPress į naujesnę versiją, naujo subdomeno kataloge dariau naują WordPress diegimą, o senus įrašus, komentarus ir nustatymus importavau pasirinkęs WordPress importavimo įrankį (aišku, prieš tai eksportavęs senosios duomenų bazės lentelių duomenis). Kaip atlikti WordPress duomenų importavimą-eksportavimą, galima perskaityti čia. Jeigu naudojama MySQL duomenų bazė ir phpMyAdmin, tada čia aprašyta, kaip teisingai eksportuoti DB duomenis. Pastaba: kadangi labai svarbu, kad nebūtų neveikiančių vidinių nuorodų naujame domene, tai prieš importuodami duomenų bazę, visus senojo domeno adresus reikia pakeisti naujais (*.sql faile, kuris buvo eksportuotas). Tam galima naudoti bet kurį tekstinį redaktorių (pvz., Notepad++) ir Find-Replace All komandą.

2. Kai į naujojo domeno katalogą perkėlėte visus duomenis (neužmirškite perkelti wp-content/uploads katalogo), importavote duomenų bazės lentelių duomenis, būtina patikrinti, ar veikia visos vidinės nuorodos. Paieškos sistemos labai nemėgsta, kai informacijos ieškantys vartotojai nukreipiami į neegzistuojančius puslapius (gaunama 404 klaida). Todėl labai greitai neegzistuojančius puslapius (neveikiančias nuorodas) pašalina iš paieškos rezultatų. Patikrinti, ar veikia visos vidinės nuorodos galima naudojant Xenu įrankį.  Jeigu naudojant šį įrankį buvo aptikta neveikiančių vidinių nuorodų, būtina jas pataisyti. Patogiausia tai tikriausiai padaryti pataisant duomenis tiesiogiai duomenų bazėje.

3. Užsiregistruojate Google Webmaster Tools (jeigu dar to nepadarėte) abu domenus: senąjį (tą, kurį perkeliate) ir naują. Kai įsitikinote, kad veikia visos vidinės nuorodos, į Webmaster Tools nusiunčiame naujos svetainės Sitemap. Visų įrašų sitemap.xml galima sudaryti naudojant, pavyzdžiui, šį WordPress įskiepį. Turės praeiti šiek tiek laiko, kol Google apdoros nusiųstą Sitemap.

4. Kai Webmaster Tools apdorojo abiejų svetainių Sitemaps, šiame Google įrankyje reikia nurodyti apie domeno perkėlimą (tokiu būdu Google žinos, kad svetainė perkeliama į naują domeną ir greičiau pakeis nuorodas savo paieškos rezultatuose). Norint Webmaster Tools nurodyti domeno perkėlimą, reikia pasirinkti Site configuration –> Change of address (adreso pasikeitimą reikia nurodyti senajam domenui). Tiesa, reikia pastebėti, kad adreso pasikeitimą nebus galima nurodyti tada, kai svetainė perkeliama į subdomeną (taip buvo ir mano atveju). Tačiau tai nėra didelė bėda, nes Google adresus pakeis remdamasi senajame domene išsaugotame .htaccess faile esančia informacija (šiuo atveju nuorodų pasikeitimas gali užimti daugiau laiko).

5. Senojoje svetainėje šakniniame kataloge reikia sukurti .htaccess failą, kuriame reikia nurodyti, kokiu adresu nukreipti senąsias nuorodas (parašyti 301 redirect kodą, nukreipiantį visą srautą naujuoju adresu). 301 Redirect yra saugiausias būdas nukreipti vartotojus nauju adresu ir tuo pačiu norint išsaugoti pozicijas paieškos sistemose. Paprasčiausias .htaccess failo kodas, nukreipiantis visą srautą iš senojo adreso į naująjį būtų toks:

Options +FollowSymLinks
RewriteEngine on
RewriteRule (.*) http://www.jusunaujasdomenas.lt$1 [R=301,L]

Atlikus šiuos žingsnius, visas srautas turėtų būti nukreipiamas naujuoju adresu. Išbandyta praktiškai – per maždaug savaitę Google pakeitė visus adresus naujais. Tiesa, Google rekomenduoja, kad senąjį domeną ir jame esantį .htaccess failą išlaikytumėte mažiausiai 180 dienų, kad vartotojai paspaudę išorines nuorodas (nuorodos kitose svetainėse ir rodančios į jūsų senąjį domeną), būtų tinkamai nukreipiami naujuoju adresu.

Nors naujas Photoshop CS5 pasirodė prieš gerą mėnesį, bet bandomąją versiją leista parsisiųsti tik nuo praeitos savaitės galo. Apie šį naują Adobe produktą daug kalbama kokius pusę metų, tai nusprendžiau ir aš parsisiųsti bandomąją versiją ir pažiūrėti, kas naujo programoje. Dauguma dalykų, tokių kaip darbas su 3D objektais ar video, man neaktualūs, todėl apžvelgsiu tai, kas svarbu fotografuojantiems.

Vartotojo sąsajos atnaujinimai

Vos tik paleidus Photoshop CS5 programą į akis krenta šiek tiek atnaujinta (lyginant su CS4) vartotojo sąsaja. Bet pakeitimai, sakyčiau, labiau kosmetiniai – didelių skirtumų nepastebėta. Įdomiausias ir naudingiausias man pasirodęs dalykas naujoje sąsajoje – Mini Bridge. Adobe į Photoshop CS5 interfeisą integravo “mažąjį” nuotraukų organizavimo įrankio Bridge “brolį”:

Tiesa, šis įrankis neturi viso Bridge CS5 funkcionalumo – su juo negalima pažymėti nuotraukų, jų filtruoti, rūšiuoti ar atlikti panašius veiksmus. Jis skirtas tik Photoshop programos lange greitai peržiūrėti nuotraukas ir esant reikalui jas atidaryti. Pats Adobe Bridge CS5 nuo CS4 versijos nedaug pasikeitė. Tiesą sakant kol kas nepastebėjau jokių pakeitimų, kurie būtų aktualūs dirbantiems su nuotraukomis.

Skaityti toliau

(trosserpics nuotrauka)

Pixlr – nemokamas įrankis skirtas redaguoti nuotraukoms ar paveikslėliams tiesiog interneto naršyklėje. Labai naudingas įrankis, kai nėra galimybės ar laiko tai daryti didesniame grafikos redaktoriuje. Pagrindinės Pixlr savybės:

• Galimybė dirbti su sluoksniais (angl. Layers). Su Pixlr dauguma redagavimo veiksmų yra atliekama atskirame sluoksnyje (kaip ir Photoshop), todėl nėra keičiami originalūs nuotraukos ar paveikslėlio duomenys. Taip pat galima sukurti naują sluoksnį, keisti jo permatomumą bei atlikti kitus veiksmus.
• Įrankių juosta, kurioje išdėstyti pieštukai, teptukai, rašymo, gradiento, raudonų akių šalinimo ir kiti naudingi redagavimo įrankiai.
• Meniu juosta, kurioje taip pat išdėstytos naudingos redagavimo komandos: įvairūs filtrai, kreivių redagavimo ir kitos.

Aišku, tikro grafikos redaktoriaus šis įrankis nepakeis, bet paprastam nuotraukų redagavimui ar paveikslėlių sukūrimui Pixlr galimybių užtenka.

Bandymas atlikti kelias korekcijas šiai nuotraukai:

Pakeistas kontrastas (Adjustment->Brightness&Contrast->Contast 20), atliktas nuotraukos kirpimas, nuotrauka konvertuota į nespalvotą, pakeistas nuotraukos dydis, pridėtas tekstas ir galiausiai nuotrauka išsaugota kompiuteryje Jpeg formatu:

(Nuotrauką nukniaukiau iš čia)

Vakar iš Anglijos pagaliau atkeliavo belaidis blykstės paleidėjas Yongnuo RF-602. Nežinantiems kam reikalingas belaidis blyksčių paleidėjas (angl. wireless trigger), pasakysiu, kad jis naudojamas išorinės blykstės valdymui nuotoliniu būdu – nuimi blykstę nuo fotoaparato ir statai ją bet kur, taip susikurdamas norimą apšvietimą. Fotografuojantys su blykste nuo fotoaparato žino, kokia gaunama šviesa – plokščia, “aštri”, nuo objektų susidaro šešėliai. Nuėmus blykstę nuo fotoaparato ją galima statyti norimu kampu, įvairias būdais sklaidyti šviesą (pvz., atspindint nuo skėčio), sukurti savo apšvietimą. Taigi šiame įraše apžvelgsiu šį belaidį paleidėją – gal kam bus naudinga.

Skaityti toliau

(The Doctr nuotrauka)

Tikriausiai visiems yra tekę apsilankyti pas gydytoją ir patirti ką reiškia standartinė apsilankymo gydymo įstaigoje schema. Visų pirma norint patekti pas gydytoją būtina registracija. Paprastai registruotis reikia telefonu. Ne kartą pačiam teko sugaišti kokį pusvalandį (nes paprastai telefonas būna užimtas arba jo niekas nekelia), kol pavykdavo paskambinti į gydymo įstaigą ir susitarti dėl vizito. Atėjus vizito dienai dažnai tenka stovėti eilėje, o paskui dar laukti registratūroje, kol būna užpildomi reikalingi dokumentai. Daugelyje gydymo įstaigų jau taikoma praktika, kad paskiriamas konkretus laikas, kuriuo turėtum patekti pas gydytoją. Tačiau praktika rodo, kad nors ir tau paskirtas konkretus vizito laikas, dar tenka laukti prie kabineto durų, kol gydytojas baigs užtrukusias pacientų apžiūras. Jeigu pasisekė, po pusvalandžio gydytojas tave priims, apžiūrės, kažką greitai suraitys paciento knygelėje ir išrašys receptą. Išėjęs iš gydytojo kabineto dažnai negalėsi perskaityti, kokią ligos diagnozę jis parašė, nes paciento kortelė lieka pas jį. Tiesa, visai neseniai po gydytojo parašyta ligos diagnoze pradėta reikalauti pasirašyti. Tačiau labai dažnai gydytojo raštą sunku įskaityti, o ir nebūna laiko gilintis, kas parašyta paciento kortelėje. Galiausiai gavęs receptą jau gali skubėti į vaistinę nusipirkti išrašytų vaistų ir pavargęs grįžti į namus gydytis.

Skaityti toliau