Į pradžią > Fotografija, Savaitės tema > Fotografija technologijų amžiuje

Fotografija technologijų amžiuje

Camera

Bevaikščiojant internete eilinį kartą akys užkliūva už Adamo Anselio fotografijų. Visada su malonumu žiūriu šio amerikiečių fotografo gamtos nuotraukas. Visos nuotraukos juodai baltos, žinoma, fotografuotos juostoje, tinkamai išeksponuotos, skoningai kontrastingos su aiškiu ir giliu vaizdu. Tačiau žiūrėdamas Anselio nuotraukas suprantu, kad tai, kas buvo gražu ir sudėtinga atlikti prieš 50 metų, dabar padaryti galima praktiškai vieno mygtuko paspaudimu. Todėl žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, pradedi labiau vertini žmogų, kuris tas nuotraukas padarė nei pačias nuotraukas. Vertini to žmogaus indėlį į fotografijos istoriją, nuotraukoms sukurti įdėtą dvasią.

Technologijos šiandien viską keičia: požiūrį į fotografiją, nuotraukų apdorojimą, laiko sąnaudas. Prieš gerą šimtmetį lenkų fotografijos pradininkas Janas Bulhakas daug rašė apie to laikmečio fotografų kančias – prastas medžiagas, trukdžiusias nuotraukose tinkamai atspindėti spalvas, perteikti tai, ką mato žmogaus akys. Šiandien jau niekas nebemąsto apie medžiagas, nes tokių paprasčiausiai nebereikia – viskas skaitmeniniame formate. Net ir fotografuojantys juosta nuotraukas redaguoja skaitmeniniame formate – kompiuteryje. Šiuolaikinių fotoaparatų matricos tiek jautrios šviesai, kad jau nebe problema naktį nufotografuotas nuotraukas išsaugant detalumą paversti taip, kad atrodytų lyg būtų nufotografuotos dieną. Ne problema ir nusipirkti įvairiausio ilgio, storio ar išvaizdos objektyvų, blyksčių, filtrų ir kitų priedų.

Šiandien fotografuoti gali kiekvienas: nuo vaiko, dar nemokančio skaityti ir rašyti, iki pagyvenusių žmonių, nemokančių naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. O jomis paprasčiausiai ir nereikia mokėti naudotis – paspaudi fotoaparato įjungimo mygtuką ir fotografuoji. Visą kitą padarys tikslieji kameros nuotraukų apdorojimo algoritmai. Šiandien net nereikia turėti fotoaparato – mobilieji telefonai užfiksuoja vaizdą taip tiksliai, kad jo pavydėtų bet kuris tarpukario Lietuvos fotografas.

Maža to, tai, ką anksčiau fotografai valandų valandas darydavo tamsiuose kambariuose, šiandien per keletą minučių vieno mygtuko paspaudimu galima padaryti kompiuteryje. Photoshop ir kitos grafikos apdorojimo programos pakeitė požiūrį į fotografiją. Nebebūtina kadro tiksliai eksponuoti, nebereikia naudoti filtrų, nereikia reguliuoti spalvų balanso – viską lengvai galima ištaisyti kompiuteryje. Nebereikia fotografuoti juostele, įdėta į degtukų dėžutę (“Pinhole”), ar naudoti kameros plastikiniais lęšiais. Įvairūs filtrai grafikos apdorojimo programoms tai padaro taip gerai, kad neatskirsi, ar nuotrauka daryta su Holga, ar tik buvo konvertuotas skaitmeninis kadras. Šiandien jau nebebūtina keliauti į tolimus kraštus, kad draugams parodytum gražias nuotraukas – ilsėdamasis kaime prie ežero internete susirandi nuotraukas su Cheopso piramidėmis, į jas įklijuoji savo nuotrauką ir grįžęs po atostogų pasakoji draugams kaip įdomu ir gražu buvo Egipte. Neužilgo ir tie laikai, kai atsiras tokių programų, į kurias sukeli savo nuotraukas, nuspaudi mygtuką ir po kelių sekundžių nuotraukos atrodo kaip Joe Buissink, Dave Hill ar Henri Cartier-Bresson.

Šiandien fotografija tapo tokia prieinama, kad kiekvienas toks fotografijos entuziastas kaip aš vos tik nusipirkęs fotoaparatą gali save vadinti fotografu. Fotografu, be jokios abejonės darančiu geresnius kadrus nei prieš 100 metų. Kiekvienas savo padarytas nuotraukas gali talpinti fotografijos portaluose, vertinti kitų nuotraukas, diskutuoti. Kiekvienas gali kurti grupes socialiniuose tinkluose, juose publikuoti savo nuotraukas ir susikurti populiarumo iliuziją.

Tačiau žvelgiant į kiekvieną naujai patalpintą internete nuotrauką neapleidžia dvejonės, kad aš ją jau kažkur mačiau. Mačiau tas pačias spalvas, tą patį objektą, tą patį kompozicinį sprendimą, lygiai tokį patį apšvietimą. Fotografuodamas kiekvieną naują kadrą nesąmoningai jį padarau lygiai tokį patį, kokį pats jau šimtus kartų esu matęs. Ir nesvarbu ar esi profesionalas, fotografuojantis studijoje, apstatytoje 16 lempų, ar fotografuoji telefonu namuose, visų mūsų nuotraukos skiriasi tik jose pavaizduotu objektu. Fotografijoje nebeliko dvasios, asmeninių išgyvenimų, savito matymo. Viską užvaldė masės, tas pats matymas ir vykstančių reiškinių vertinimas. Visos nuotraukos tapo tarsi užprogramuotos – nuspaudi fotoaparato užrakto mygtuką, įkiši atminties kortelę į kompiuterį, programoje “Photoshop” paleidi parašytą skriptą ir gauni šimtus vienodų nuotraukų. Lygiai tokių pačių, kokių bet kuriame fotografijos portale jau yra patalpinę kiti žmonės.

Peržiūrėjęs Adamo Anselio nuotraukų galeriją persikeliu prie Irving Penn mados fotografijų. Žiūriu į skoningai pavaizduotas nuogas moteris, į krauju apsitaškiusius mėsininkus, į vyrą keistu veidu. Suprantu, kad tokios fotografijos yra unikalus žmonių emocijų fiksavimas, bandymas pavaizduoti tai, ko nesame matę. Lygiai taip pat suprantu, kad toks fotografijos žanras jau praeitas etapas (istorija). Ir niekaip nerandu atsakymo į tai, kas skaitmeniniame amžiuje skiria visų mūsų fotografijas. Kaip būtų galima iš 10 autorių nuotraukų atskirti kuri yra kurio? Manęs neapleidžia mintis, kad technologijų amžiui unikalumas nebūdingas. Kad visi mes turime būti vienodi…

Panašūs įrašai:

  1. Kaip tapti geresniu fotografu. Atmintinė
  2. WordPress šablonai fotografijos tinklaraščiui
Kategorijos: Fotografija, Savaitės tema Žymos:
  1. 2010.03.21 11:30 | #1

    Ziurint i nuotraukas kaip i mena tai galbut ir galima butu tau pritart. Kita vertus nieks nemaiso pasiimt juostini ANU laiku foto aparata ir daryt "unikalias" nuotraukas su "dvasia":)
    http://www.faithless.eu/?p=771

    O kai fotografuoji sau tai nuotraukose pilna ir isgyvenimu ir dvasios :) Del to as ir megstu ziurinet nuotraukas – prisimenu jausmus ir ivykius kurie supo tuo, nuotraukos darymo metu.

    Ai dar akmenukas i tavo darza, konstatuoji fakta (o gal skundiesi?:)) kad per visus tuos photoshopus nuotraukos tapo bedvases, bet pats ta dvasia sekmingai atimineji su photoshopu 😀

    • 2010.03.21 12:08 | #2

      Niekur aš nesakiau, kad Photoshopas daro nuotraukas bedvases. Aš sakau, kad redagavimas yra tiek pažengęs, kad gali sukurti bet ką. Lygiai taip pat kaip ir bet kuris kitas mokantis naudotis redagavimo programomis. O juosta šiais laikais vienokiu ar kitokiu pavidalu vistiek dažniausiai galutiniame variante vis tiek bus skaitmeninė. Be to, labai sėkmingai tai, ką nufotografuotum su kokiu Zenitu, galima sukurti tame pačiame Photoshope. Pagrindinė šio įrašo mintis, kad nesvarbu kuo fotografuoji, nebebusi unikalus, nes praktiškai viskas iki tavęs jau buvo išbandyta. Priešingai nei kaip tai buvo prieš 50-100 metų, kai dėl mažo kamerų skaičiaus beveik kiekvienas kadras buvo unikalus.

      • 2010.03.21 12:18 | #3

        Ghem… Kokia tavo nuotrauku darymo motyvacija? But originaliu? Menininku? Darai nuotraukas kazkam ar del saves?
        Kaip megdavo sakyti mano viena sgeras draugas: "Maziau gilinkis":D

  2. 2010.03.21 21:16 | #4

    Hmmm, IMHO čia tu suplakei krūvon du dalykus:
    1) fotografinę techniką
    2) fotografavimo techniką
    Esu nekart kartojęs, kad ne fotikas daro fotografą. Nereikia tikėtis, kad prispirkus krūvą fotopribambasų, iškart patapsi didžiu fotomenininku. Čia maždaug tas pats, kaip susipirkti pačius geriausius teptukus, dažus, drobes ir tikėtis patapti antruoju Leonardu da Vinčiu. Kaslink fotografinės technikos – turiu aš kupetą senų juostinių fotikų (ryt bus atitinkamas postas pas mani), galiu kad ir rytoj vėl pradėti fotografuoti jais, bet nu nenoriu, nes įpratau prie skaitmenos.
    Čia pereiname prie antrosios dalies. Vėlgi – gal reiktų įprasti ne bandyti pripleškinti to paties kadro keliolika variacijų, o vieną-du kadrus. Ir viskas (nors profesionalūs fotografai išpleškina ne vieną juostelę, ir skaito, kad visai nebloga išeiga, jei juostelėje yra vienas geras kadras – ta prasme, ~3% produktyvumo). Nežinau, aš stengiuosi minimizuoti kadrų skaičių, nebent nematau aiškios idėjos, kaip stovės kadras. Eugenijus gerai pastebėjo dėl paties piktnaudžiavimo fotožopu. Nori pajusti kūrybos kančias – pradžiai minimizuok priemones. Nes kai gali išdarinėti visokius post-procesingo triukus – tai ir fotografuojant pasąmonėje sėdi mintis – fotožopas išveš. Ir jis išveža, pagamina grožį. Bet va tada ir pasistoja klauseklkis – kur aš tai mačiau? mano asmeninė pozicija – patvarkome ryškumą, kontrastą, mažumą spalvas, pakadruojame – ir psio. Nenoriu valandomis čiupinėti po vieną kadrą, nes tada nebeliks FOTOGRAFAVIMO malonumo, o liks tik post-procesingo baudžiava.
    Labai rimta problema – o KURIO GALO tu tai darai? Ar spausdamas mygtuką tu turi aiškų suvokimą, ko tu nori? Ar fiksuoji gyvenimą toks, koks jis yra čia, ar planuoji daryti meną? Čia ir yra radikalus skirtumas tarp dokumentinės (taip, taip, netgi šeimyniniai foto priklauso šiai kategorijai) ir meninės fotografijos (kai tikslas yra tai pateikti kaip meno kūrinį). Pirmuoju tau reikia jausti MOMENTĄ, antruoju jausti GROŽĮ.
    Kompozicijos ir kitų bla-bla technikų galima išmokti, tam yra krūvos vadovėlių, tad meno gamyba yra paprastesnė. Dokumentikoje gi tu turi perteikti savo pojūčius fotografavimo momentu, užfiksuoti momento esmę, kas yra žymiai sunkiau, nes išgyvenimus formalizuoti labai sunku.
    Na ir turbūt svarbiausias momentas – ar tau patinka pats procesas, ar tu lauki pagyrimų už rezultatus? Atmink, kad geros nuotraukos nėra tas pats, kas gražios – Jan Soudek yra puikus šito pavyzdys, kai nuo jo senjų tarpukario nuotraukų net šiurpas suima. Aš asmeniškai prisilaikau pirmojo varianto – nemanau, kad mano nuotraukos perfect kompoziciškai+techniškai, bet aš jaučiu malonumą ir fotografuodamas, ir prisimindamas fotografavimo momentą bei tai, ką jaučiau. Kažkada bandžiau dirbti dėl rezultatų, kol suvokiau – esu mėgėjas, o ne da Vinčis 😉
    Sorry už ilgą postą ir moralizavimą – šiandien prisiminiau visą savo fotografvimo istoriją ir kaip niekad aiškiai suvokiu tavo problemą – fotografuoti ar fotografuoti?

    • 2010.03.22 6:29 | #5

      Na, fotografavimas man įdomus savo pačiu procesu. Čia taip pat kaip žvejams – pagauna žuvį, nusifotografuoja ir paleidžia. O ant įvertinimų tai man giliai dzin :) Nesu aš koks profesionalus fotografas ir nė nebandau tokiu tapti. Fotografija tai tik laisvalaikio leidimo forma. O kas dėl Photoshop'o tai tikrai nepraleidžiu prie kiekvienos nuotraukos valandas. Vienai nuotraukai sutvarkyti prireikia ne daugiau 5 min. Kodėl redaguoju? Todėl kad prieš darydamas kadrą jį įsivaizduoju tokį, kokį gaunu po post-processing'o. Photoshop'as padeda pasiekti galutinį variantą tokį, kokį aš įsivaizdavau. Šiandien Photoshop'as yra tai, ką prieš 20 metų fotografai darė užsidarę dark room'uose.

      Bet šiaip šis įrašas buvo ne apie mane, o apie bendrą situaciją šiandienos fotografijoje. Apsilankyk bet kuriame fotografijos puslapyje ir pamatysi šimtus šabloninių saulėlydžių ar fashion modelių. Internetas šiandien panaikino bet kokias sienas ir būtų unikaliam tarp 6 ar kiek ten jų mlrd. nebeįmanoma.

      • 2010.03.22 6:49 | #6

        Dėl unikalumo – nebuvome unikalūs ir iki internetų, tik to nežinojome taip aiškiai 😀 Taip kad galbūt svarbiau yra SAVĘS PATENKINIMAS (čiur be kreivų minčių 😉 ) atliekant patį fotografavimo procesą ir pamatant jo galutinį rezultatą. Nes jei iš tikrųjų pažvelgti į tai, kas pasaulyje yra GRAŽU – šablonas ant šablono. Paimk Didįjį Kanjoną Amerikėje – nu praktiškai tie patys kadrai pas visus fotografus, bet vistiek žiūrisi, bo tai yra GRAŽU.
        Aš asmeniškai savo pasisekusias nuotraukas skirstau į geras ir gražias, kas nėra vienas ir tas pats. Gerų turiu labai nedaug, gražių – kiek daugiau.

  3. 2010.05.04 18:41 | #7

    Per daug sureikšmini aparatūrą ir technologijas. Fotografuoja visgi ne kamera, o žmogus.
    My recent post Gatvės muzikantus įveikė netikėta gamtos išdaiga (foto)

    • 2010.05.04 19:28 | #8

      Pilnai sutinku. Šiandien kaip tik žvalgiausi po Danisevičiaus galeriją (http://danisevicius.lt/), tai akys "atsigavo" :) Nors žmogus ir turi profesionalios technikos, bet vis dėlto nepaneigsi, kad nuotraukas daro žmogus, o ne fotoaparatas.

    • 2010.05.04 19:28 | #9

      Pilnai sutinku. Šiandien kaip tik žvalgiausi po Danisevičiaus galeriją (http://danisevicius.lt/), tai akys "atsigavo" :) Nors žmogus ir turi profesionalios technikos, bet vis dėlto nepaneigsi, kad nuotraukas daro žmogus, o ne fotoaparatas.

  4. 2010.05.04 18:41 | #10

    Per daug sureikšmini aparatūrą ir technologijas. Fotografuoja visgi ne kamera, o žmogus.
    My recent post Gatvės muzikantus įveikė netikėta gamtos išdaiga (foto)

  1. Atsekčių dar nėra.