Į pradžią > Skaitiniai > Ką mes vadiname profesionalais?

Ką mes vadiname profesionalais?

Vienas toks veikėjas

Dažnai girdime kitus sakant “šis žmogus tikras profesionalas” arba “žiūrėk, kaip jis profesionaliai groja gitara”, arba “kiek daug jis turi profesionalių įrankių”. Spręsdami iš žmogaus turimų daiktų arba to, kaip jis atlieka darbus, nusprendžiame ar tas žmogus yra profesionalas. Man atrodo, kad kiekvienas esame susidarę vienos ar kitos profesijos darbuotojų idealių savybių sąrašą ir, jeigu žmogus atitinka tas savybes, tai jį vadiname profesionalu.

Tačiau dažnai spręsdami iš pirmo žvilgsnio klystame ir labai greitai keičiame savo nuomonę. Pavyzdžiui, žinome, kad žmogus vilkiku po visą Europą vežioja daržoves. Nejučia susikuriame to žmogaus kaip profesionalaus vairuotojo portretą. Bet pakanka tam žmogui kur nors Ispanijos gatvėse išbarstyti tas daržoves ir toks vairuotojas mums tampa visišku mėgėju ir diletantu. Ir tada niekam nerūpi, kad dėl daržovių išbarstymo kaltas į kelią išbėgęs briedis.

Išsilavinimas taip pat kitų akyse prideda žmogui “riebų pliusą” profesionalumui. Daug kas mano, kad formalus aukštasis mokslas suteikia žmogui konkrečios srities žinių ir padeda tapti profesionalu. Tėvai vaikus nuo pat mažumės moko, kad turi gerai baigti mokyklą, įstoti į universitetą, ten įgyti žinių, o baigęs tapsi profesionaliu inžinieriu, bankininku ar architektu.

Bet realybėje viskas būna kitaip. Gerai baigęs mokyklą ir įstojęs į norimą specialybę, žmogus pamato, kad universitetai pagal vieną šabloną (taip vadinamas studijų programas) per metus “prištampuoja” šimtus “profesionalių” vadybininkų, bankininkų, bibliotekininkų ir kitų profesijų darbuotojų. Tas buvęs moksleivis supranta, kad po 4-6 metų jis taps vienu iš tos masės. Profesionalumo vizija labai greitai subliūkšta, kai koks nors vadybininkas priverstas žuvies sandėlyje nešioti dėžes. Ne todėl, kad negali būti profesionalių dėžių nešikų, bet todėl, kad tas žmogus norėjo būti profesionaliu vadybininku ir per savo gyvenimą pasiekti tokių aukštumų, kad apie jo pardavimo strategijas būtų rašomi ekonomikos vadovėliai.

Dažnai būna ir taip, kad žmogus visą savo gyvenimą dirbo kokį nors darbą, dirbo jį gerai, žmonės juo pasitikėjo ir vadino profesionalu. Pavyzdžiui, televizorių meistras kokius 30 metų taisė lempinius televizorius. Bet atėjo diena, kai lempinius televizorius pakeitė skystųjų kristalų ekranai ir meistras nebemokėjo tokių taisyti. Kol bandė “įsisavinti” naują technologiją, jo vietą užėmė jaunas televizorių meistras. Arba koks nors automobilių meistras visą gyvenimą savo garaže virino automobilių duslintuvus ir keitė stabdžių kaladėles. Bet vieną dieną šalia jo garažo pastatomas švarus blizgantis servisas, kuriame taiso viską, kuriame gali palikti nevažiuojantį automobilį, o baigiantis dienai turėti jau važiuojantį.

Man atrodo, kad profesionalumas yra tik laikina vizija, kurią susikuriame mes patys, atlikdami savo pareigas, ir kurią susikuria kiti, stebėdami mūsų darbo rezultatus. Realiame gyvenime vienus profesionalus labai greitai keičia kiti. Taip pat atsiranda tokių, kurie tą patį darbą gali atlikti geriau.

Panašių įrašų nėra.

Kategorijos: Skaitiniai Žymos: ,
  1. Hykuys
    2010.04.29 18:52 | #1

    Gyvenimas yra neteisingas ir reikia su tuom susitaikyti :)

  2. 2010.04.29 19:36 | #2

    Arba iš viso nėra profesionalų – mes tik įsivaizduojame, kad tokių yra 😉

  3. 2010.04.29 21:07 | #3

    IMHO pats meti apelsinus su gandrais į vieną dėžę 😉
    Profesionalumas yra AUKŠTO lygio sugebėjimai VIENOJE srityje, ir ta vienpusiška tobulybė generuoja konfliktą – žmogus gali būti profesionalas vienoje srityje (ar vienoje technologijoje), ir visiškas nevykėlis kitoje. Tad čia viskas čiki su tuo profesionalumu. Aišku, yra universalų-profesionalų, bet tai vėlgi nėra globalus reiškinys. Dėl profesionalumo apribojimo laike, kai susiduriame su kintančiomis technologijomis, sutinku, bet reikia pripažinti, kad profesionalumas NEatsiejamas nuo atitinkamos technologijos.
    O tai, kad profesionalas vienoje srityje/technologijoje nesugeba pereiti prie kitos – tai tiesiog LANKSTUMO trūkumas.

    • 2010.04.30 6:16 | #4

      Taip. Bet daznai kiti zmones pamato koki pvz. fotografa su dideliu fotoaparatu ir objektyvais ir jau galvoja, kad jis koks nors profesionalas. O is tikruju gali buti koks nors megejas issinuomaves vis technika :) Bet sutinku, kad apie zmogaus profesionaluma turi kalbeti jo atlikti darbai.

  4. 2010.04.30 5:55 | #6

    O man atrodo, profesionalu gali buti tik pats juo jausdamasis ir jokia kito zmogaus nuomone to nepakeis. Jeigu tikrai ismanai it tiki tuo, ka darai- esi profesionalas. Pripazinimas -gerai, bet jis gali buti laikinas, o pasitekejimas savimi – zymiai svarbesnis.

  5. 2010.05.19 13:08 | #7

    Nežinau, o man terminas "profesionalumas" niekada neturėjo tos sakralumo aureolės :) Man profesionalumas visada siejasi su profesija, t.y. tuo, už ką žmogus pragyvena.
    O juk pragyvenimui ne visada reikia kokybės. Tiksliau, ypač čia, Lietuvoje, ir ypač paskutinius kelerius metus reikia ne kokybės, o socialinių gabumų, kad nuspėti šefo norus ir juos patenkinti, kad gautum uždarbį.
    Profesionali technika – taip, ji ĮGALINA darbą padaryti maksimaliai gerai. Bet NE PRIVERČIA.
    Pats ketvirtus metus dirbu fotografijos ir žiniasklaidos srityse. ir matau, kiek chaltūros daro ne tik tokie žali naujokėliai, kaip aš, bet ir seni patyrę vilkai. Ir čia ne kaltinimas. Tiesiog visi yra žmonės, su savo pričiudais 😉

    • 2010.05.19 13:20 | #8

      Dar pridėsiu – geras pavyzdys apie gydytojus, stomatologos ir pan., kurie dirba ir poliklinikose, ir privačiai. Nueisi į polikliniką nemokamai, tai greitai apžiūrės, išrašys receptą ir paleis. Nueisi privačiai pas tą patį gydytoją – sumokėsi, bet dažnai gausi visai kitokį aptarnavimą.
      My recent post Neries regata 2010

  6. SLT-A77
    2011.11.17 18:09 | #9

    Olet suorittanut joitakin hyviä kohtia siellä. Tein haun teema ja todettu enemmistön henkilöillä on samaa mieltä kanssa blogiisi.

  1. Atsekčių dar nėra.