Evaldas Liutkus

2 dalis | 3 dalis

Ankstyvas rytas Lietuvoje. Už lango šviečia ryški saulė, bet lauke dar gana šalta. Telefono žadintuvas skamba jau tikriausiai trečią kartą. Pats laikas būtų lipti iš lovos, nusiprausti ir papusryčiauti. O ir laiko lieka nebe tiek daug. Kuprinė prigrūsta drabužių, keletas kitų daiktų, fotoaparatas. Niekam kitam vietos nebelieka. Dar kokius kelis kartus pasitikrinu, ar viskas sukrauta, ar pasiėmiau dokumentus ir bilietus.

Lekiame į autobusą ir riedame link oro uosto. Važiuodamas vis galvoju, kad Ryanair nesugalvotų prašyti kišti kuprinės į tą savo metalinę dėžę, nes kuprinė ryškiai per didelė ir vargiai ten tilptų. Mikriukas spūstyse lenkia vieną automobilį po kito ir oro uoste esame anksčiau nei planuota. Iki registracijos į lėktuvą pradžios dar gera valanda, tai vaikštinėju po oro uostą. Ankstyvas rytas, todėl žmonių dar mažai, nuobodžiauju.

Prasidėjus registracijai į lėktuvą prisimenu kvailas oro bendrovių taisykles visus indelius su skysčiais sugrūsti į vieną maišelį. Imu iš apsaugos darbuotojo maišelį, bandau ten sutalpinti savo šampūnus, dušo želė, dantų pastą, dezodorantą. Nelabai telpa, maišelis plyšta. Tačiau panašu, kad oro uosto darbuotojams irgi dar ankstyvas rytas ir nelabai kreipia dėmesio į neuždarytą maišelį, tik paklausia, ką vežuosi indeliuose. Praeinu apsaugą, šiek tiek dar palaukiu lėktuvo, džiaugiuosi, kad neprašo matuoti kuprinės, ir neužilgo jau žvelgiame pro lėktuvo langą. Po pustrečios valandos mūsų laukia amžinasis miestas – Roma.

Romos žymieji objektai, matyti tik nuotraukose, mus pasitinka jau per lėktuvo langą. Koliziejus, Kapitolijus, kalvos. Leidžiamės Romos Ciampino oro uoste. Tai ne pagrindinis oro uostas Romoje, ganėtinai tuščias ir niekuo neišskiriantis. Už 25 eurus perkame Romos pasą, kuris leis nemokamai aplankyti du muziejus ir tris dienas nemokamai naudotis miesto viešuoju transportu. Dar po 4 eurus sumokame už autobuso bilietą iki Romos ir jau keliaujame link Romos centro.

Kelionė gana ilga (apie 40 minučių), nors iki centro tik 15 kilometrų. Važiuodami grožimės besikeičiančiais vaizdais: palmėmis, žydinčiomis gėlėmis, motoroleriais greitai skriejančiais italais, tingiais praeiviais gatvėse.

Romos Termini traukinių stotis sudaro ne kokį pirmą įspūdį apie Romą. Tikriausiai bet kurio miesto stotis visada palieka tokį patį pirmą miesto įspūdį. Romos Termini stotyje labai daug pabėgėlių iš Afrikos, pakistaniečių, indų. Visi tik nori įsiūlyti nusipirkti kokį menkavertį kinų šlamštą ar italų dizainerių klastotes. Taip pat italų gidai, pamatę aukas – turistus su kuprinėmis, prisistato įkyriai siūlydami ekskursijas po Romą. Mes visam tam neturime laiko, numojame ranka ir skubame ieškoti savo kambario, kuriame galėsime palikti daiktus.

Kambarį svečių namuose buvome užsisakę internetu. Kadangi Romoje planavome praleisti 5 naktis, o ten kaip žinia pragyvenimas nėra toks pigus, tai norėjosi sutaupyti kambariui. Išsirinkome kambarį visai šalia Termini stoties. Tačiau eilinį kartą pasitvirtino gyvenimiškas dėsnis: you get what you pay for. Gyvenome azijiečių ir juodaodžių kvartale (panašu, kad šalia Termini stoties tik jie ir tegyvena). Visur pilna šiukšlių, nemalonu, kai gatvėje juodaodžiai atsisukę spokso į mus praeivius baltaodžius. Tiesa, šiame rajone gana saugu ir net naktį niekas nebuvo prisikabinę. Ne ką geriau buvo ir kambaryje – langas į gatvės pusę, todėl net ir naktį buvo didžiulis mašinų sukeltas triukšmas, gana sunku užmigti. Visiems, kurie ketina lankytis Romoje nerekomenduoju apsistoti šalia Termini stoties. Geriau už panašią kainą pasiieškoti vietos atokiau nuo centro, kur apgyvendinimo kainos yra gana didelės. O šiaip Romą tikriausiai geriausiai aplankyti ne turistų sezono metu – rudenį arba žiemą.

Svečių namus radome labai lengvai – jie keli šimtai metrų nuo stoties. Pasidedame daiktus, papietaujame ir išsiruošiame į miestą. Dar visas pusdienis laisvas, visi muziejai ir lankytini objektai tebedirba, tad planai nemaži – aplankyti Koliziejų, Palatino kalvą ir Romos forumą.

Nors sakoma, kad “visi keliai veda į Romą”, o rankose laikome didelį miesto žemėlapį, kuris buvo pridėtas prie Romos paso, bet pasiklysti gana lengva. Labai daug siaurų gatvelių, kitos net nepažymėtos žemėlapyje, todėl šiek tiek paklaidžiojame, kol randame Koliziejų – pirmą mūsų kelionės tikslą. Tiesa, Romoje labai džiaugiausi navigacija telefone – sutaupo laiko ieškant norimos vietos ir nereikia vaikščioti įbedus akis į žemėlapį, o tiesiog grožėtis vaizdais aplinkui.

Prie Koliziejaus pakeičiame stotyje susidarytą pirmą įspūdį apie Romą ir pagaliau pajuntame šio antikinio miesto dvasią. Atrodo, tarsi prie visų senovinių pastatų būtų sustojęs laikas, o visa kita – aplinka, žmonės, mašinos, keliai atsirado nežinia iš kur, įsibrovėliai.

Visur minios turistų, prie įėjimo į Koliziejų nusidriekusi ilga lankytojų eilė. Vėl prisikabina įkyri italė gidė, siūlanti savo paslaugas – už 10 eurų duosianti ausines ir viduje papasakosianti viską apie Koliziejų. Atsisakome ir skubame stoti į eilę. Išsiaiškiname, kad su Romos pasu nereikia stovėti ilgoje eilėje ir nusprendžiame jį panaudoti tikriausiai vienam brangiausių lankytinų objektų Romoje (bilieto kaina – 18 eurų). Po keliolikos minučių mes jau viduje.

Koliziejus – seniausias pasaulyje amfiteatras, skaičiuojantis jau beveik 2000 metų. Kadaise jame vykdavo gladiatorių kovos. Nuo 404 metų, kai buvo uždraustos kovos, pastatas tapo apleistas. Ir tik 1820 metais atstatytas. Tiesa, nepavyko išsiaiškinti, kas jame yra originalu (nuo pastatymo), o kas nauja – atstatyta. Įdomu buvo pasivaikščioti po jį, ypač užlipti į viršutinius aukštus, bet negalėčiau pasakyti, kad pastatas paliko labai didelį įspūdį. Galbūt dėl to, kad šimtus kartų jau buvo matytas nuotraukose, galbūt dėl to, kad Romoje man buvo įdomesnių objektų. Tačiau labai žavėjausi italų požiūriu į architektūrinius objektus, jų autentiškumo išsaugojimą – jokio kičo (plastikinių langų, trinkelių, skardinių stogų ir pan.), tiesiog griuvėsiai, stengiantis atkurti jų pradinę išvaizdą ir palikti laiko poveikio įspūdį (taip, reikia pripažinti, kas nutylima dažnam turistui, kad labai daug pastatų Romoje tikrai yra ne tūkstantmečiai, o profesionaliai atkurti iš griuvėsių).

Kokią valandą pasivaikščioję po Koliziejų leidžiamės žemyn. Čia būtina užeiti į tualetą. Ne todėl, kad jis kažkuo ypatingas ar kad būtų didelis noras nusišlapinti ant Koliziejaus , bet todėl kad Romoje beveik nėra viešųjų tualetų. Visiškai jokių – nei mokamų, nei nemokamų (panašiai kaip Vilniuje). Kartą prispyrus reikalui jo ieškojau tikriausiai kokią valandą (suradau muziejuje). Matyti tualetai tik prie lankytinų objektų ir kavinėse.

Apačioje karietos, uždarbiaujantys gladiatoriai, siūlantys nusifotografuoti kartu ir tik po to prašantys pinigų.

Taip pat pilna suvenyrų pardavėjų, išmaldų prašytojų ir šiaip įvairių įkyrių žmonių.

Dar šiek tiek pasivaikščioję po aikštę patraukėme į Palatino kalvą, nes su tuo pačiu Koliziejaus bilietu ten patekimas nemokamas.  Nors pagal žemėlapį kalva turėtų būti visai šalia, bet niekaip nepavyksta surasti įėjimo. Italai nepasivargino sudėti ženklų, vedančių iki įžymių objektų (galbūt taip padaryta sąmoningai – kad turistai pirktų gidų paslaugas). O pasirodo Palatino kalva visai šalia – vos tik praėjus Konstantino arką.

Palatino kalva – viena iš septynių Romoje esančių kalvų. Ant jos kadaise buvo įsikūręs Romos centras, kuriame savo namus statėsi karaliai ir imperatoriai. Pasak legendos Romulas (mitinis Romos miesto įkūrėjas) ant Palatino kalvos pradėjo miesto statybas.

Ant kalvos daug išlikusių griuvėsių, rūmų, stadionas.

Kadangi kalvos teritorija didelė, o prižiūrėtojų nėra, tai italai rado gerą sprendimą kaip apsaugoti istorinius pastatus nuo turistų niokojimo – aptvėrė juos elektros tvora. Tiesa, nebuvo didelio noro išbandyti, ar jomis tikrai teka elektra.

Kalvos teritorija didelė, daug ką pamatyti, viskas įdomu, todėl užtrunkame čia nemažai. Pastatus keičia vienas už kitą įdomesnis, nuo kalvų atsiveria įspūdingos Romos panoramos – tolimoje Vatikano koplyčios kupolas, arčiau – Koliziejus, Kapitolijus, apačioje – Romos forumas.

(Didesnė nuotrauka čia)

Tiesiog einu kur veda akys, nelabai domiuosi, koks čia vienas ar kitas pastatas. Nelabai ir įdomu, kas prieš tūkstantį metų gyveno griuvėsiais virtusiame pastate. Visa tai jau istorija. Įdomiausia tikriausiai jaustis dalele tų, kurie stebi praėjusį laiką. Laikus, kurie nebegrįš, bet tuo pačiu svarbūs mums visiems. Jaučiuosi tarsi būdamas prieš šimtus metų sustingusiame laike ir tik kiti turistai leidžia suprasti, kad visa tai netikra, kad visa tai jau seniai praėję.

Ant kalvos daug apelsinmedžių, svaigūs žydinčių citrinmedžių kvapai.

Šalia namų griuvėsių žydi aguonos.

Ant kalvos turistų nedaug, ramu, norėtųsi pabūti ilgiau, bet planuose šiandien, kol dar nesibaigė darbo laikas, aplankyti apačioje esantį romėnų forumą. Pabaigai paskutinis kadras nuo Palatino kalvos – Koliziejus iš aukštai. Palieku šią vietą su mintimi sugrįžti dar kada nors ir vėl iš aukštai stebėti judantį amžinąjį miestą.

Leidžiamės žemyn. Čia – Romos forumas, šventyklos, griuvėsiai, gražios arkos, kažkokio universiteto pastatas.

Kažkaip įtartinai atrodo, kad čia beveik nėra lankytojų. Vos tik įpusėję dairytis aplinkui matome tolumoje mojuojantį ir šūkaliojantį italą. Pasirodo baigėsi darbo laikas ir muziejaus darbuotojai varo visus lauk. O gaila, dar norėjome čia pavaikščioti. Romos forumą apžiūrime išėję iš muziejaus nuo gatvės.

Visi lankytini objektai vienas šalia kito, nereikia nei autobuso, nei metro, tik ištvermingų kojų. My Tracks jau rodo 15 kilometrų. Kojos irgi jaučia nueitus kilometrus. Norėtųsi prisėsti, bet nėra kur. Nesimato nė vieno suolelio – su jais Romoje panašiai kaip ir su tualetais – galbūt ir yra, bet ne ten, kur labiausiai reikėtų. Nueiname iki Kapitolijaus, nutariame atsisėsti ant laiptų. Bet tuoj pasirodo karabinierius ir visus sėdinčius nuvaro. Pasirodo, negalima sėdėti ant laiptų. Apie italų karabinierius būtinai dar reikės parašyti.

Dar šiek tiek pasivaikščiojame klaidžiomis siauromis gatvelėmis, aplankome vieną kitą aikštę (kurių Romoje tikriausiai begalybė), pavakarieniaujame ir sėdę į metro keliaujame ilsėtis. Per dieną nueita ir pamatyta daugiau nei norėjosi. Palendu po dušu ir krentu į lovą. Ir … visą naktį nervinantis mašinų triukšmas iš gatvės…

Panašūs įrašai:

1. Roma. Gyvenimas ir žmonės (3 dalis)
2. Roma. Vatikanas – valstybė mieste (2 dalis)
3. Nuo varškės visi dantys išbarškės