Evaldas Liutkus

Stojantieji į lietuviškas aukštąsias mokyklas jau iki kaulo smegenų žino Lama BPO portalą („Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija Bendrajam priėmimui organizuoti“), kam tai ne tiek aktualu, sužinos apsilankę lamabpo.lt portale. Taigi šiandien ta didžioji diena, kai būsimiems studentams turi būti paskelbta, kur įstojo. Jau senokai ta Lama BPO buvo paskelbusi, kad stojimo rezultatus pateiks liepos 23 d. (šiandien) lygiai 15 val. Pačiam jokie stojimo rezultatai nebeaktualūs. Bet šiandien po pietų pradėjo atakuoti sesuo, sakydama „Evaldai, pažiūrėk, kur įstojau, niekaip negaliu prisijungti prie sistemos“. Na, galvoju padėsiu, ne sunku gi. Laikas šiek tiek po 15:00. Bandau prisijungti prie sistemos. Puslapio vis nepakrauna. Vis tas timeout‘as. Na, aš nepasiduodu. Nieko stebėtina, kai vienu metu bando prisijungti 40 000 vartotojų. Esu tai matęs su visokiomis Tiketomis, kai bandė prisijungti žymiai mažesnis vartotojų skaičius. Po kokių 20 Refresh‘ų pagaliau pavyko prisijungti. Bet puslapyje vien Oracle duomenų bazės klaidos „Too many connections“, „Database Log In Failed“, „Maximum number of sessions exceeded“ ir t.t. Na, aš vėl nepasiduodu – po kokio 50-o Refresh‘o pagaliau sesei galiu pranešti džiugią žinią…

Bet įrašas ne apie tai. Tai atviras įrašas-laiškas Lama BPO kūrėjams. Gerbiamieji kreivarankiai atgrubnagiai šio portalo programuotojai, prašau, kitais metais nebetampykite nervų stojantiesiems, jų tėveliams, seneliams ir draugams. Gerą duomenų bazę naudojate. Bet jai reikalingi atitinkami serveriai. O jūs, panašu, to neturite. Prašau, kitą kartą prieš pateikdami rezultatus, paaukokite kelias valandas savo itin brangaus laiko ir sugeneruokite statinius Html puslapius. Kam tomis nereikalingomis užklausomis kankinti tą duomenų bazę. O iš vis geriausiai, sustatykite visus stojančiuosius į eilę (bet kuris pirmakursis informatikos studentas jums paaiškins, kas ta eilė) ir paeiliui išsiųskite kiekvienam rezultatus elektroniniu paštu arba SMS’ais. Ir tik tada, kai visi bus gavę rezultatus, leiskite prisijungti prie sistemos. Be to, pasisamdykite normalų interfeisų architektą, nes jūsų portalo vaizdas tragiškas, kaip kokiais 1995 metais: neįmanoma nieko rasti, o kol suradau, kaip reikia patvirtinti tą kvietimą, turėjo praeiti pusę valandos…

O jūs visi stojantieji, prašau, neišvažiuokite į užsienį mokytis Mums jūsų reikia, nes be jūsų po 2013 metų, kai baigsis Europos Sąjungos parama, liksime šalimi su nutiestais gražiais greitkeliais, bet be protingų žmonių, kurie galėtų mokėti mokesčius ir lopyti po žiemos atsiradusias duobes tuose keliuose… (Čia aš, aišku, su ironija, bet situacija Lietuvoje tragiška – bet kurioje srityje beveik nebeliko profesionalų, o vien tik diletantai)

Šiandien perskaitęs Ričardo įrašą apie adresynus ir įrašų-sąrašų problemas, susimąsčiau apie tai, kokia neįsivaizduojama galybė informacijos yra sukaupta paieškos sistemose ir kaip greitai tie informacijos kiekiai auga. Ričardas savo įraše iškėlė klausimą dėl to, ar visas internete skelbiamas turinys yra kokybiškas. Tačiau mano nuomone, pagrindinis klausimas yra tas, ar verta paieškos sistemoms indeksuoti visą internete aptinkamą turinį ir kokia nauda iš suindeksuoto menkaverčio turinio informacijos ieškančiam vartotojui? Apie tai ir norėčiau daugiau pakalbėti.

Kai kas sako, kad interneto pradžia reikėtų laikyti Google sukūrimą 1998 metais. Tikriausiai tada niekas nė neįsivaizdavo, kad po daugiau nei 10 metų turėsime internete tiek nesuskaičiuojamo turinio. O pradžioje tais 1998 metais turinio buvo nei daug, nei mažai – 26 milijonai puslapių (žinoma, realiai jų buvo daugiau, bet būtent tiek buvo suindeksavusi Google). Per du metus, 2000 metais, suindeksuotų puslapių skaičius išaugo 40 kartų (pasiekė 1 milijardą). Po to įvyko lūžis ir duomenų kiekiai tiek išaugo, kad Google nusprendė nebeskaičiuoti, o šiuo metu net pati nežino, kiek suindeksuotų puslapių turi.

Kažkada Rokiškis rašė, kad Google tobulumas – neišpasakytas ir tai, kaip ši sistema sugeba atskirti kokybišką turinį nuo niekalo. Tai lyg ir patvirtina vienas iš Google inžinierių, paprastai paaiškinančių, kaip veikia ši paieškos sistema:

Tačiau vis dėlto man kyla dvejonių, ar tikrai Google (tiek ir kitos paieškos sistemos) sugeba informacijos ieškančiam vartotojui atrinkti būtent tai, ko jis tikisi surasti tame prie begalybės artėjančiame suindeksuotų puslapių lobyne. Atsimenu, dar pačioje Google susikūrimo pradžioje užtekdavo vos kelių minučių, o dažnai ir dar mažiau, kai įvedus į paieškos laukelį keletą žodžių galėdavai greitai tarp Google pateiktų rezultatų surasti tai, ko nori. Dabar gi viskas daug sudėtingiau. Rašydamas šį įrašą norėjau surasti diagramą, iliustruojančią išaugusį paieškos sistemose suindeksuotų puslapių skaičių. Einu į lietuviškąjį Google Vaizdai, suvedu frazę growth of indexed pages. Praleidžiu keletą minučių naršydamas po Google pateiktų rezultatų puslapius. Ne kažin ką randu. Keletą kartų tikslinu paieškos frazę. Growth of Google indexed pages (nieko, o pirmuose paieškos rezultatų puslapiuose daug nereikšmingų iliustracijų – vėliavos, kavos puodeliai, abstraktūs logotipai). Bandau to paties ieškoti nebe vaizduose – ir vėl gaunu arba nesusijusios informacijos, arba pasenusius duomenis. Praleidęs kokias 10 minučių paieškoms taip ir neradau ko norėjau.

Pavyzdys paprastas, bet tokių realybėje kiekvienas galime atrasti labai daug. Man atrodo, kad per pastarąjį dešimtmetį išaugus duomenų kiekiui paieškos sistemų algoritmai tiek neištobulėjo, kad sugebėtų apdoroti tokius kiekius sukauptos informacijos. Panašu, kad nei Google, nei kitai paieškos sistemai per gerą dešimtmetį nepavyko sukurti tobulo dirbtinio intelekto savo paieškos robotui (pvz., Googlebot). Tokį dirbtinio intelekto robotą, kuris galėtų suprasti, ko nori kiekvienas interneto vartotojas ir pateiktų rezultatus, pritaikytus būtent jam. Tokį robotą, kuris neitų indeksuodamas per praktiškai visas iš eilės internete aptinkamas nuorodas į puslapius, o atrinktų turinį.

Pavyzdžiui, galima pažiūrėti blogeriai.net srauto turinį. Absoliučią daugumą jo indeksuoja Google paieškos sistema. Tačiau ar tikrai absoliuti dauguma jo yra naudinga? Pavyzdžiui, vienas žmogus, nusipirkęs iPad’ą, parašo išsamią jo apžvalgą, o kitas tik įdeda video nuorodą. Abiejų straipsniai atsiranda informacijos apie iPad ieškančiojo paieškos rezultatuose. Tik kuris naudingesnis?

Kita vertus, kontekstinė reklama tarp paieškos rezultatų buvo ištobulinta gana neprastai. Ir kuo ilgiau žmogus ieškos reikiamos informacijos tarp paieškos rezultatų, tuo didesnė tikimybė, kad jis paspaus ant reklaminės nuorodos ir uždirbs pinigus paieškos sistemai. Kuo daugiau suindeksuotų puslapių turi paieškos sistema, tuo didesnė tikimybė, kad ji galės patenkinti didesnį ratą informacijos ieškančių žmonių? Tačiau kas užtikrins, kad mes rasime būtent tai, ko ieškome? Kas turi užtikrinti ieškomos informacijos kokybę: atsirinkti turi pats vartotojas ar tai turi padaryti paieškos sistema?..

Jau seniai nieko nebestebina tai, kad kiekvienas interneto vartotojas gali kurti ir viešai publikuoti savo turinį. Dar pačiame lietuviško interneto “saulėtekyje” niekas nė neįsivaizdavo, kad  galėtų atsirasti tokios svetainės kaip blogas.lt, leidusios kiekvienam vartotojui su kitais žmonėmis dalintis savo kasdienybės aprašymais, nuotraukomis, nufilmuota vaizdo medžiaga, laisvai ir nevaržomai išsakyti nuomonę. Mano galva, būtent blogas.lt atsiradimą lietuviškoje interneto padangėje galima laikyti Web 2.0 užuomazgomis mūsų šalyje. Kartu su Web 2.0 atsiradimu ir išaugusiu interneto vartotojų skaičiumi, žmonių kuriamas internete turinys užėmė labai svarią nišą – surinktos ar apdorotos įvairaus pobūdžio žinios tapo mielai skaitomos įdomaus bei dažnai subjektyvaus turinio išalkusios internetą naudojančios visuomenės. Socialiniuose tinkluose ar tinklaraščiuose žmonių kuriamas turinys dėl savo įdomumo tapo rimta atsvara didiesiems žiniasklaidos portalams.

Tačiau ilgą laiką internete kuriamas turinys apsiribojo vienu žmogumi, turinčiu tinklaraštį ir jame publikuojančiu informaciją. Viena vertus, toks turinio kūrimas buvo įdomus tuo, kad apsilankęs šio žmogaus tinklaraštyje gausi specifinių žinių – perskaitysi autoriaus nuomonę, peržiūrėsi kelionių ar išvykų aprašymus, iliustruotus nuotraukomis, komentaruose padiskutuosi įvairiais klausimais su jau virtualiai pažįstamu žmogumi. Kita vertus, kaip parodė didžiausio lietuviško tinklaraščio nežinau.lt atvejis, po kurio laiko vieno žmogaus tinklaraštis pradeda susidurti su rimtomis turinio parengimo problemomis – sunku atrasti naujų skaitytojus sudominančių temų ar pasikeičia asmeninis gyvenimas ir nebelieka laiko tinklaraščio rašymui. Iš dalies tinklaraščių turinio problemas išsprendė Facebook’as. Šis socialinis tinklas suteikė galimybę turinį kurti be įsipareigojimų skaitytojų auditorijai, nes pastarąją daugiausiai sudarė draugai, giminaičiai ar pažįstami, o ir pats turinys turėjo gana didelį ryšį su šiais žmonėmis.

Tačiau socialiniai tinklai pakeitė ir paties turinio sąvoką. Jeigu tinklaraščiuose skelbiamas turinys yra skirtas plačiai, rašančiojo daugiausiai nepažįstančiajai skaitytojų auditorijai, tuo tarpu socialiniuose tinkluose kuriamas turinys yra labiau koncentruotas konkrečiai žmonių grupei. Geriausias pavyzdys būtų Facebook grupės ir fanų puslapiai, vienijantys panašaus pomėgio ar taip pat mąstančius žmones. Šio socialinio tinklo grupėse žmonės diskutuoja, dalinasi nuorodomis, nuotraukomis ar vaizdo klipais. Tačiau Facebook arba Twitter apribojo tekstus – šiuose socialiniuose tinkluose neįmanoma rašyti ilgų straipsnių, kokius buvo galima rašyti tinklaraščiuose. Todėl socialiniuose tinkluose yra pateikiamas dažniausiai neišbaigtas turinys (pvz., pateikiamos nuotraukos ar filmuota vaizdo medžiaga be autoriaus komentaro) arba įdedama tik nuoroda į originalų turinio šaltinį.

Socialinių tinklų turinio neišbaigtumo ir vieno autoriaus tinklaraštyje kuriamo turinio problemos paskatino kurtis kitokias interneto bendruomenes, kuriose kiekvienas prisijungęs žmogus gali tapti autoriumi. Šios bendruomenės perėmė geriausiais savybes iš socialinių tinklų ir tinklaraščių – didelį autorių skaičių (išsprendžiama vieno tinklaraščio autoriaus problema) ir plačias turinio kūrimo galimybes (išsprendžiama socialinių tinklų “apkarpyto” turinio problema). Žinomiausias Lietuvoje žmonių kuriamo turinio pavyzdys – ikrauk.15min.lt. Šioje svetainėje kiekvienas prisiregistravęs interneto vartotojas gali pateikti savo turinį – nuotraukas iš eismo įvykio, reportažą iš renginio, straipsnį ar tiesiog išsakyti savo nuomonę. Kaip skelbia 15min, pagrindinė šio projekto idėja – visų žmonių kartu kuriamos naujienos. Pagrindiniai ikrauk.15min.lt privalumai:

• Patogus turinio atvaizdavimas. Svetainėje pateikiamas turinys labai panašus į daugelio tinklaraščių turinio pateikimą, jokios nereikalingos informacijos pagrindiniame lange, naujienų skirstymas į kategorijas.
• Įvairios naujienos. 15min žmonėms suteikė galimybę pateikti tokias naujienas, kurių neužfiksuoja tradicinė žiniasklaida (įvykiai iš mažesnių miestų, renginiai, kuriuose neapsilanko žurnalistai ir pan.).
• Įdomiausių naujienų publikavimas. 15min bene vienintelė Lietuviškos žiniasklaidos atstovė, suteikusi galimybę vartotojų kuriamam turiniui būti pristatytam platesnei auditorijai – visiems 15min portalo lankytojams. Nebereikia būti žurnalistu, kad žmogaus sukurtas turinys patektų į spaudos ar portalo puslapius.
• Pateikiamo turinio peržiūra. Nors į ikrauk.15min.lt kiekvienas žmogus gali pateikti bet kokias naujienas, bet prieš patekdamos į portalą, jos yra peržiūrimos redaktorių, užtikrinančių, kad nebūtų publikuojama kitus žeminanti ar informacija su necenzūriniais žodžiais.

Žinoma, šis portalas turi ir keletą trūkumų:

• Įvairesnių naujienų trūkumas. Peržiūrėjus pirmus keletą puslapių aiškiai matyti, kad vyraujantis turinys – užfiksuoti eismo įvykiai ir “Fotopolicijos” nuotraukos (nuotraukos, automobilių, pastatytų pažeidžiant kelių eismo taisykles).
• Vartotojų skatinimo sistemos nebuvimas. Vartotojai nėra skatinami kurti įvairesnio turinio – 15 min uždirba iš šiame puslapyje pateikiamo turinio (yra nemažai reklamos). Todėl dalį šio uždarbio galėtų pasidalinti su įdomiausių straipsnių autoriais – tai paskatintų ten rašyti įdomiausių lietuviškų tinklaraščių autorius.
• Pateikiamų naujienų patvirtinimas. Esu šiame portale pats paskelbęs keletą naujienų ir galiu pasakyti, kad jų patvirtinimas užtrunka pakankamai ilgai – 15min turėtų užtikrinti spartesnį naujienų paskelbimą, ypač jeigu naujienos yra aktualios.

15min pavyzdys įrodo, kad žmonės (bendruomenės) internete gali kartu kurti turinį, kuris gali tapti atsvara tradicinei žiniasklaidai. Be to, šis naujienų portalas, suteikdamas skaitytojams galimybę patiems kurti naujienas, žengė labai teisingą žingsnį išsaugant mažėjančią tradicinės žiniasklaidos auditoriją. Manau, jeigu tik būtų įvesta skaitytojų motyvavimo sistema, ikrauk.15min.lt sulauktų nemažai profesionalių autorių, kurių dėka bendruomenių kuriamas turinys taptų labai populiarus visuomenėje.

(Matt Blaze nuotrauka)

Laikausi tos nuomonės, kad visas turinys, patekęs į internetą laisva autoriaus valia, priklauso visiems interneto vartotojams. Sakydamas „priklauso“ turiu galvoje ne tai, kad kiekvienas galime paimti tą kūrinį ir naudoti ar perdirbti jį kaip tinkami, bet tai, kad kiekvienas vartotojas tą kūrinį gali naudoti pagal tai, kokią valią autorius yra išreiškęs dėl savo kūrinio panaudojimo. Kiekvienas autorius išreiškia skirtingus kūrinių panaudojimo atvejus: vieni pareiškia, kad jų kūrinio „visos teisės yra saugomos“ (suprask, gali peržiūrėti mano darbą, bet jeigu nori jį naudoti, susimokėk), kiti pasirenka laisvesnes „Creative Commons“ autorystės teises (naudok mano kūrinį tik nekomerciškai arba nurodyk autorių). Ne išimtis yra ir fotografų nuotraukos, publikuojamos internete. Vieni fotografai savo nuotraukoms nurodo „visos teisės saugomos“ (Copyright), kiti pasirenka Creative Commons, tokiu būdu išreikšdami savo valią, kad jų nuotraukos būtų laisvai naudojamos. Tačiau vieną dieną ateina koks nors internetų veikėjas, kuris pamatęs „gražią“ nuotrauką nusprendžia, kad ji yra jo, nusikopijuoja pastarąją, maža to uždeda savo logotipą ir naudoja bei kitiems rodo kaip savo kūrinį. Kadangi pats užsiimu fotografija, toks kitų elgesys mane labai žeidžia. Nors daugumai savo nuotraukų, talpinamų internete, taikau Creative Commons autorystės sąlygas ir leidžiu visiems norintiems jas naudoti ne komerciniu būdu nurodant autorių, bet esu matęs ne vieną pavyzdį, kai kiti paima ne savo nuotrauką ir ją pristato kaip savo. Tačiau mano nuomone dar blogiau būna tada, kai tie internetų herojai turi savo puslapius, iš kurių uždirba nemažus pinigus nekurdami unikalaus turinio, bet kopijuodami jį iš kitų autorių. Pateiksiu konkrečių pavyzdžių.

EnglishRussia.com – populiarus blogas, rašantis anglų kalba apie gyvenimą Rusijoje ir postsovietinėse šalyse. Tačiau žodis „rašantis“ čia visiškai netinkamas, nes visą blogo turinį sudaro kitų autorių padarytos nuotraukos, pateikiamos kaip English Russia sukurtas turinys, nenurodant nei tų fotografijų autorių, nei nuorodų į šaltinius, iš kur tos nuotraukos paimtos.  Blogas turi apie 25 000 RSS prenumeratorių, tikriausiai dar daugiau žmonių aplanko svetainę ne iš RSS skaityklės. Apsilankę ten žmonės paspaudžia vieną kitą reklaminę antraštę ir pinigai blogo savininkams kapsi tik dėl to, kad jie skiria kelias minutes laiko kitų autorių turiniui nukopijuoti.

Nemažai pavyzdžių ir lietuviškoje internetų padangėje. Šiandien besilankydamas blogeriai.net aptikau neseniai užsiregistravusią svetainę (taip, svetainę, o ne blogą – lygtai blogeriai.net buvo sukurtas būtent blogams, o ne visiems lietuviškiems delfiams ir pipedijoms) – fishki.lt (rusiškojo fishki.net analogas su atsikartojančiu turiniu). Kaip tik buvo publikuojamas įrašas antrašte „Medvedevas ir vėl girtas“. Spaudžiu nuorodą ir matau rusiškuose bloguose jau publikuotas nuotraukas. Lietuviškosios svetainės autorius ne tik kad nepasistengė įdėti nuorodos į originalų nuotraukų šaltinį, bet visas fotografijas dar „papuošė“ savo svetainės logotipu, taip aiškiai parodydamas autorystę. Šaunuolis! Keliaujame į pačią svetainės apačią. Ir matome užrašą „Visos teisės saugomos“. Įdomu kieno teises jie saugo ir kokia atsakomybė grėstų žmogui, nukopijavusiam iš jų „teisėmis saugomą turinį“?

Dar viena populiari lietuviška svetainė, mėgstanti publikuoti kitų autorių nuotraukas – cha.lt. Svetainės autoriai  yra parašę ir labai įdomų „Atsakomybės ribojimo“ tekstą:

Jeigu cha.lt pateikta medžiaga yra jūsų autorinis darbas ir jūs prieštaraujate medžiagos viešinimui cha.lt puslapyje, susisiekite su administracija adresu <email>, pateikdami duomenis įrodančius jūsų autorinių teisių tikroviškumą. Medžiaga nedelsiant bus pašalinta iš svetainės.

Iš pradžių įdeda kitų autorių turinį, kuris dažniausiai saugomas autorių teisių, o po to pats autorius turi ieškoti teisybės įrodinėdamas, kad kūrinys yra tikrai jo

Iš esmės pritariu turinio, pateikiamo internete, laisvam naudojimui, netgi pats keletą kartų esu leidęs savo nuotraukas panaudoti įvairiuose leidiniuose. Tačiau mane kaip autorių žeidžia faktai, kai žmonės paima kitų sukurtą turinį (šiuo atveju fotografijas) ir jas naudoja neįdėdami nuorodų į originalų šaltinį, o dažnai net pakeisdami tas nuotraukas (uždėdami savo logotipus ir pan.). Arba tai, kai kitų autoių nuotraukos pateikiamos kaip originalus jas nukopijavusio žmogaus turinys. Ne taip aš suprantų autorių teises…

Naujas mano blogo adresas – http://blog.liutkus.eu. Taip pat pasikeitė RSS prenumeratos adresai: įrašai – http://feeds.feedburner.com/Liutkuseu (anksčiau buvo – http://www.liutkus.eu/feed), komentarai – http://feeds.feedburner.com/LiutkuseuKomentarai (anksčiau buvo http://www.liutkus.eu/comments/feed). Kurį laiką blogas vis dar bus pasiekiamas senais adresais. Vėliau senieji adresai gali būti nepasiekiami. Jeigu ir toliau norite skaityti ką čia rašau, siūlau atnaujinti RSS adresus (RSS skaityklėje spausti “Unsubscribe” ir iš naujo įvesti FeedBurner adresus). Jeigu prenumeruojate tik kuriuos nors vienos kategorijos RSS srautą, jo adresą taip pat reikėtų pakeisti (pvz., http://www.liutkus.eu/category/fotografija/feed į http://blog.liutkus.eu/category/fotografija/feed).

Prieš keletą dienų perkėliau savo blogą nauju adresu (į subdomeną), tai norėjau aprašyti, kaip reikėtų teisingai perkelti WordPress blogą (ar bet kurią kitą svetainę) į naują domeną (nauju adresu) – gal pravers ieškantiems tokios informacijos.

Perkeliant duomenis iš vieno domeno į kitą (arba tame pačiame domene į kitą katalogą) labai svarbu, kad tiek vartotojai, tiek paieškos sistemos senaisiais adresais būtų teisingai nukreipiamos į naujus. Nemažiau svarbu tai, kad paieškos sistemose anksčiau suindeksuoti puslapiai išlaikytų savo reitingus (t.y., jeigu kuris nors įrašas pagal tam tikrus paieškos žodžius užėmė pirmas pozicijas tarp paieškos rezultatų, tokias pačias užimtų ir po svetainės adreso pakeitimo). Taip pat reikia paminėti tai, kad kuo svetainė sudėtingesnė (pvz., naudojami dinaminiai URL adresai), kuo daugiau nuorodų ir kuo didesnės duomenų bazės, tuo sunkiau atlikti domeno perkėlimą. Be to, nors Google teigia, kad teisingai perkėlus adresą, puslapių reitingai paieškos rezultatuose išlaikys tas pačias pozicijas, vis dėlto domeno perkėlimą reikėtų daryti labai atsargiai ir tik tuo atveju, jeigu žinote, kad to tikrai reikia.

Instrukcijos kaip teisingai reikėtų atlikti adresų perkėlimą, kad visi būtų laimingi (kalbama apie WordPress, bet tinka praktiškai bet kuriam internetiniam puslapiui; taip pat kalbama apie Google paieškos sistemą – nežinau, ar žemiau aprašyti būdai tinka kitoms paieškos sistemoms):

1. Visus duomenis iš senojo domeno perkeliame į naują (duomenų bazės ir failai). Kadangi aš nusprendžiau dar pakeisti WordPress į naujesnę versiją, naujo subdomeno kataloge dariau naują WordPress diegimą, o senus įrašus, komentarus ir nustatymus importavau pasirinkęs WordPress importavimo įrankį (aišku, prieš tai eksportavęs senosios duomenų bazės lentelių duomenis). Kaip atlikti WordPress duomenų importavimą-eksportavimą, galima perskaityti čia. Jeigu naudojama MySQL duomenų bazė ir phpMyAdmin, tada čia aprašyta, kaip teisingai eksportuoti DB duomenis. Pastaba: kadangi labai svarbu, kad nebūtų neveikiančių vidinių nuorodų naujame domene, tai prieš importuodami duomenų bazę, visus senojo domeno adresus reikia pakeisti naujais (*.sql faile, kuris buvo eksportuotas). Tam galima naudoti bet kurį tekstinį redaktorių (pvz., Notepad++) ir Find-Replace All komandą.

2. Kai į naujojo domeno katalogą perkėlėte visus duomenis (neužmirškite perkelti wp-content/uploads katalogo), importavote duomenų bazės lentelių duomenis, būtina patikrinti, ar veikia visos vidinės nuorodos. Paieškos sistemos labai nemėgsta, kai informacijos ieškantys vartotojai nukreipiami į neegzistuojančius puslapius (gaunama 404 klaida). Todėl labai greitai neegzistuojančius puslapius (neveikiančias nuorodas) pašalina iš paieškos rezultatų. Patikrinti, ar veikia visos vidinės nuorodos galima naudojant Xenu įrankį.  Jeigu naudojant šį įrankį buvo aptikta neveikiančių vidinių nuorodų, būtina jas pataisyti. Patogiausia tai tikriausiai padaryti pataisant duomenis tiesiogiai duomenų bazėje.

3. Užsiregistruojate Google Webmaster Tools (jeigu dar to nepadarėte) abu domenus: senąjį (tą, kurį perkeliate) ir naują. Kai įsitikinote, kad veikia visos vidinės nuorodos, į Webmaster Tools nusiunčiame naujos svetainės Sitemap. Visų įrašų sitemap.xml galima sudaryti naudojant, pavyzdžiui, šį WordPress įskiepį. Turės praeiti šiek tiek laiko, kol Google apdoros nusiųstą Sitemap.

4. Kai Webmaster Tools apdorojo abiejų svetainių Sitemaps, šiame Google įrankyje reikia nurodyti apie domeno perkėlimą (tokiu būdu Google žinos, kad svetainė perkeliama į naują domeną ir greičiau pakeis nuorodas savo paieškos rezultatuose). Norint Webmaster Tools nurodyti domeno perkėlimą, reikia pasirinkti Site configuration –> Change of address (adreso pasikeitimą reikia nurodyti senajam domenui). Tiesa, reikia pastebėti, kad adreso pasikeitimą nebus galima nurodyti tada, kai svetainė perkeliama į subdomeną (taip buvo ir mano atveju). Tačiau tai nėra didelė bėda, nes Google adresus pakeis remdamasi senajame domene išsaugotame .htaccess faile esančia informacija (šiuo atveju nuorodų pasikeitimas gali užimti daugiau laiko).

5. Senojoje svetainėje šakniniame kataloge reikia sukurti .htaccess failą, kuriame reikia nurodyti, kokiu adresu nukreipti senąsias nuorodas (parašyti 301 redirect kodą, nukreipiantį visą srautą naujuoju adresu). 301 Redirect yra saugiausias būdas nukreipti vartotojus nauju adresu ir tuo pačiu norint išsaugoti pozicijas paieškos sistemose. Paprasčiausias .htaccess failo kodas, nukreipiantis visą srautą iš senojo adreso į naująjį būtų toks:

Options +FollowSymLinks
RewriteEngine on
RewriteRule (.*) http://www.jusunaujasdomenas.lt$1 [R=301,L]

Atlikus šiuos žingsnius, visas srautas turėtų būti nukreipiamas naujuoju adresu. Išbandyta praktiškai – per maždaug savaitę Google pakeitė visus adresus naujais. Tiesa, Google rekomenduoja, kad senąjį domeną ir jame esantį .htaccess failą išlaikytumėte mažiausiai 180 dienų, kad vartotojai paspaudę išorines nuorodas (nuorodos kitose svetainėse ir rodančios į jūsų senąjį domeną), būtų tinkamai nukreipiami naujuoju adresu.

(trosserpics nuotrauka)

Pixlr – nemokamas įrankis skirtas redaguoti nuotraukoms ar paveikslėliams tiesiog interneto naršyklėje. Labai naudingas įrankis, kai nėra galimybės ar laiko tai daryti didesniame grafikos redaktoriuje. Pagrindinės Pixlr savybės:

• Galimybė dirbti su sluoksniais (angl. Layers). Su Pixlr dauguma redagavimo veiksmų yra atliekama atskirame sluoksnyje (kaip ir Photoshop), todėl nėra keičiami originalūs nuotraukos ar paveikslėlio duomenys. Taip pat galima sukurti naują sluoksnį, keisti jo permatomumą bei atlikti kitus veiksmus.
• Įrankių juosta, kurioje išdėstyti pieštukai, teptukai, rašymo, gradiento, raudonų akių šalinimo ir kiti naudingi redagavimo įrankiai.
• Meniu juosta, kurioje taip pat išdėstytos naudingos redagavimo komandos: įvairūs filtrai, kreivių redagavimo ir kitos.

Aišku, tikro grafikos redaktoriaus šis įrankis nepakeis, bet paprastam nuotraukų redagavimui ar paveikslėlių sukūrimui Pixlr galimybių užtenka.

Bandymas atlikti kelias korekcijas šiai nuotraukai:

Pakeistas kontrastas (Adjustment->Brightness&Contrast->Contast 20), atliktas nuotraukos kirpimas, nuotrauka konvertuota į nespalvotą, pakeistas nuotraukos dydis, pridėtas tekstas ir galiausiai nuotrauka išsaugota kompiuteryje Jpeg formatu:

Panašu, kad Linkomanijos byloje dedamas taškas. Skaitykite 15min.lt apie Kauno apylinkės teisme vykusį posėdį. Nors teismas savo sprendimą skelbs dar tiktai kitą savaitę, manau, tas sprendimas jau ganėtinai aiškus. Labiausiai iš šio posėdžio pralinksmino tyrėjo atsakymas į klausimą „kokią specialią įrangą jie naudojo įrodymams rinkti“ (pasirodo, naudojo kompiuterį ). Mano nuomone, šioje situacijoje blogiausia yra tai, kad tiek teisėjas, tiek tyrėjas „nesigaudo“ informacinėse technologijose ir kažin , ar patys žino už ką baudžia. O gal tik bando pažodžiui traktuoti įstatymo raidę? Dėl šios priežasties nustebčiau, jeigu Linkomanijos vartotojas būtų pripažintas kaltu.

p.s. Išteisinus šį Linkomanijos vartotoją tikriausiai būtų nutraukta visa byla, nes nebebūtų prasmės su kitais bylinėtis.

Vakar rašydamas straipsnį apie internetinius komentarus ne vieną kartą panaudojau žodį tinklaraštis. Prisipažinsiu, kad labai dažnai nesusimąstydamas blogus vadindavau tinklaraščiais. Tačiau šiandien susimąsčiau, kad šis žodis neturi nieko bendro su blogu – žodžiu, kurį kalbininkai, mano nuomone, netinkamai pabandė sulietuvinti. Visada stengiuosi rašyti taisyklinga lietuvių kalba, bet tokių žodžių kaip vaizduoklis (monitorius), žiniaitinklis (internetas), tarnybinė stotis (serveris) ar byla (failas) niekada neapsiverstų liežuvis naudoti gyvojoje kalboje. Tai kodėl turėčiau taip rašyti.

Žinoma, gerai kad kalbininkai stengiasi išsaugoti unikalią lietuvių kalbą. Tačiau bandydami sulietuvinti techninius terminus dažnai prasilenkia su elementaria logika. Manau, kad techninių terminų vertimu turėtų užsiimti ne patys filologai, o tos srities profesionalai. Kad ir žodis žiniatinklis (angl. Web). Juk jau seniai internetas tapo ne tik žinių šaltiniu, bet ir atskira verslo ar pramogų šaka.

Tačiau su didžiausia problema susiduriama tada, kai skaitoma lietuviška literatūra, kurioje naudojami išversti terminai. Kažkada teko skaityti knygą anglų kalba, o po to pavartyti tą pačią knygą, išverstą į lietuvių kalbą. Beskaitant lietuvišką knygą susidarė įspūdis, kad tai ne ta pati knyga – daugelio terminų nesupratau.

Mano nuomone, lietuvių kalbininkai galėtų pasinaudoti kitų šalių praktika ir daugelį techninių terminų ne versti, o sulietuvinti (pridėti žodžių galūnes). Jeigu pačiam reikėtų pradėti skaityti techninę literatūrą (paprastai susijusią su kompiuteriais) lietuvių kalba, tikriausiai tektų išmokti daug naujų žodžių. Beje, pasinaudodamas Google Translate, patikrinau kaip verčiamas angliškas žodis Blog į kitas kalbas. Daugumoje kalbų buvo paliekamas tas pats žodis.

(Sephiroty Fiesta nuotrauka)

Atsimenate tą garsųjį A.Račo įrašą apie dundukus, apie kuriuos vėliau rašė ir Pipedija. Prisipažinsiu, kad perskaitęs šį įrašą pradžioje nesutikau su ten išsakyta nuomone. Tačiau lankydamasis naujienų portaluose ar forumuose ir skaitydamas kitų žmonių komentarus vis dažniau prisimenu šį A.Račo įrašą. Praeitą savaitę, besilankant vienos foto bendruomenės puslapyje už akių užkliuvo viena nuotrauka. Po ja vyko autoriaus ir vieno žmogaus diskusija, kurioje autorius teigė, kad nuotrauka graži, o kitas – kad nuotrauka prasta ir nekokybiška. Skaitydamas tokias diskusijas visada susimąstau apie jų beprasmybę. Todėl šiame įraše norėčiau išsakyti savo nuomonę apie interneto komentatorius.

Skaityti toliau

Pastarosiomis dienomis tinklaraščiuose po plačiai nuskambėjusių įvykių apie į teismą perduotą bylą dėl parsisiųstos Windows 7 operacinės sistemos ir Microsoft kompanijos pateikto ieškinio tai pačiai Linkomanijai, netyla diskusijos apie šiuos įvykius ir bandoma nagrinėti priežastis, kodėl nesutampa vartotojų bei autorių požiūriai į jų kūrinius. Pavyzdžiui, Džiugas pateikia keletą argumentą, kodėl apskritai tokia byla dėl parsisiųstos Windows operacinės sistemos yra nepagrįsta. O štai Paulius rašo, kad jis mielai nusipirktų naują Windows operacinę sistemą, jeigu tik ji kainuotų pigiau. Nesu teisininkas ir nenagrinėsiu, ar šiuo metu galiojantys autorių teisių apsaugos įstatymai atitinka realybę, tuo labiau, ar iškeltos bylos yra bent kiek pagrįstos. Manau, tai turi išsiaiškinti teisėsaugos institucijos. Tačiau šiandien norėčiau išsakyti savo nuomonę apie tai, kodėl išsiskiria komercinius produktus kuriančių autorių ir vartotojų požiūriai į kūrinius bei jiems nustatytą kainą.

Vartotojas

Vartotojas – tai žmogus, savo kompiuteryje norintis naudotis naujausiomis programomis, klausytis mėgstamų atlikėjų kūrinių, per namų kino sistemą žiūrėti filmus, skaityti knygas. Labai žmogiškas noras. Bet tuo pačiu vartotojas – tai žmogus, turintis ribotą pinigų kiekį, dažniausiai nepakankamą patenkinti visiems poreikiams (nusipirkti naujausias programas, knygas ar filmus). Todėl vartotojas ieško būdų, kaip patenkinti savo poreikius išleisdamas mažiausiai pinigų arba jų iš viso neišleisdamas.

Autorius

Autorius – tai žmogus arba žmonių grupė (įmonė), kurianti meno, mokslo, intelektualinius ar kitus kūrinius. Dažniausiai autoriaus pagrindinis pajamų šaltinis yra pajamos, gaunamos iš jo kūrinių. Autorius, kurdamas vieną kūrinį, dažniausiai ilgą laiką gyvena iš pajamų, gautų pardavus ankstesnį kūrinį. Pavyzdžiui, rašytojas vienerius metus rašo knygą ir visus tuos metus jis ir jo šeima gyvena iš pajamų, gautų už prieš tai parduotas knygas. Ir jeigu nekalbėsime apie didžiausias kompanijas, kurios daugiau ar mažiau gauna pastovias pajamas iš sukurtų kūrinių, autorius honorarą gauną tik vieną kartą. Jeigu pasiseka, tai dar gauna tam tikrą procentą nuo uždirbto pelno. Autorius, būdamas toks pats žmogus kaip ir mes vartotojai, nori valgyti, išlaikyti savo būstą ir automobilį, apsirengti, nusipirkti naujų daiktų. Todėl siekia, kad už jo sukurtą kūrinį būtų mokama.

Vartotojų ir autorių požiūrių skirtumai

Taigi vartotojas nori naudotis autoriaus sukurtu kūriniu už kiek įmanoma mažesnę kainą. Tačiau autorius būna užsibrėžęs mažiausią kainą, kurią jis norėtų gauti už parduotą kūrinį. Dažnai ta kaina net padalinus lygiomis dalimis kūrinio kopiją nusipirkusiems vartotojams pastariesiems būna per didelė. Laisvos rinkos sąlygomis ir esant konkurencijai kainas koreguoja vartotojai. Taip rašo visi ekonomikos vadovėliai. Tačiau praktikoje viskas yra kiek kitaip. Net jei įmonė pardavinėja tarkime pieną ir kaina bei kokybe konkuruoja su kitais pieno gamintojais, dažnai kainas koreguoja ne pieno vartotojai, o įvairūs barteriniai susitarimai tarp skirtingų gamintojų.

Tačiau autorių kūriniams, mano nuomone, laisvos rinkos ekonomikos dėsnių pritaikyti neįmanoma. Kiekvienas autorius stengiasi sukurti kažkuo unikalų kūrinį, todėl konkurencija čia neegzistuoja. Taip, vartotojas vietoje brangios, pavyzdžiui, naujausios “Hario Poterio” knygos, gali pasirinkti skaityti pigesnę arba nemokamą lietuviškų pasakų rinktinę. Arba vietoje naujausios Windows operacinės sistemos, gali pasirinkti naudoti nemokamą Linux OS. Tačiau tai nebus tas pats kūrinys, kurį jis norėtų naudoti. Ir nors vartotojai viešai deklaruoja, koks blogas ar brangus konkretus komercinis produktas yra, bet faktai rodo ką kitą. Kaip pavyzdį galima paimti Windows operacines sistemas. Vos tik išleidus naują šios operacinės sistemos versiją pasigirsta vartotojų nusiskundimų apie šios versijos trūkumus bei per didelę jos kainą. Tačiau atrodytų vartotojas galėtų rinktis vieną iš nemokamų Linux versijų, geriausiai atitinkančią jo poreikius. Tačiau statistika kalba pati už save. Remiantis paskutiniais Gemius Ranking duomenimis, Lietuvoje 99 proc. visų interneto vartotojų naudoja Windows operacines sistemas. Nors jau praėjo 20 metų nuo pirmos Windows OS išleidimo 1985 metais, bet taip ir neatsirado nė vienas rimtas konkurentas šiai operacinei sistemai. Taigi tai, ką viešai deklaruoja vartotojai, dažnai neatitinka realybės.

Kūrinių kaina

Vis dėlto pagrindinis klausimas išlieka – tai kūrinių kainos pagrįstumas. Nors šiuo metu kūrinio kainą nustato pats autorius (dėl tos pačios mano minėtos konkurencijos nebuvimo), tačiau kaip pasakė vienas klasikas “laikai keičiasi”. Autorių kūriniuose pastebima vis mažiau unikalumo, nes labai sunku sukurti kažką naujo. Bet diskutuodami apie kūrinius, vartotojai dažnai pamiršta, kad tie kūriniai neatsiranda kompiuteryje paspaudus vieną mygtuką. Jiems sukurti autoriai skiria savo laiko, įdeda daug pastangų ir intelektinės veiklos.

Kuo kūrinys mažesnis, tuo jo kainą apskaičiuoti paprasčiau. Pavyzdžiui, tas pats vienerius metus rašančiojo lietuvių prozininko pavyzdys. Įsivaizduokime autorius per metus parašo vieną knyga, kurią leidykla išleidžia 20 tūkst. egzempliorių tiražu ir pardavinėja po 30 lt už vienetą. Leidykla, pardavusi visas knygas, gauna 600 tūkst. litų pajamų. Tačiau, žinoma, ne visi pinigai atitenka rašytojui. Realu, kad jis uždirbs ketvirtadalį visų pajamų – 150 tūkst. lt per metus arba 12,5 tūkst. lt per mėnesį. Žinoma, uždarbis nemažas. Tačiau tuo pačiu ir gana didelė knygos kaina galutiniam vartotojui. Todėl kyla klausimas, ar ne per daug pinigų uždirba autorius ir leidykla? Ar būtų parduota knygų daugiau, jeigu ji kainuotų 10 litų? Tai klausimas, į kurį vienareikšmiškai atsakyti tikriausiai neįmanoma. Viena vertus, kiekvienas autorius už savo kūrinį nori uždirbti kiek įmanoma daugiau ir to pakeisti neįmanoma. Tiesiog pinigai šiuolaikiniam žmogui labai svarbūs. Kita vertus, autorius nori būti dar ir populiarus. Todėl galėtų jis visiškai atsisakyti leidėjo paslaugų ir savarankiškai knygą pardavinėti internete tarkime po 10 lt. tokiu būdu parduodamas daugiau knygos egzempliorių. Bet šioje situacijoje susiduriama su kitomis problemomis – knygos reklamavimu, vartotojų švietimu (kad skaitytojai sumokėtų už knygą, o ne tiesiog parsisiųstų ir ją skaitytų nemokamai). Rašytojas šiuo atveju savo noru užsikrautų papildomų problemų, kainuojančių nemažai laiko ir pinigų. Ir kažin, ar jis uždirbtų užsibrėžtą pinigų sumą. O dar labiau abejonių kelia tai, ar apskritai autorius, savarankiškai pardavinėdamas knygas, jas galėtų parduoti.

Su kompiuterinėmis programomis situacija yra sudėtingesnė. Visų pirma tuo, kad jas kuria ne vienas žmogus. Visų antra, programų kūrimas yra labai sudėtingas procesas, kuriam galioja atskiri programų sistemų inžinerijos principai. O programų sistemų inžinerija, kaip rodo praktika, neturi nieko bendro su klasikine inžinerija. Pavyzdžiui, statybų inžinerijoje viskas paprasta. Nori pastatyti namą – atlieki skaičiavimus, nupieši brėžinius, pasirenki medžiagas, pasamdai statybininkus ir po nustatyto laiko matai stovintį namą.

Didelių programų kūrime dalyvauja tūkstančiai darbuotojų. Nors neradau tikslių skaičių, bet manau, kad prie Windows 7 išleidimo galėjo dalyvauti apie 10 tūkst. Microsoft darbuotojų (įvertinant tai, kad Microsoft dirba apie 90 tūkst. darbuotojų). Kažkada “My Digital Life” bandė apskaičiuoti, kiek galėjo kainuoti Windows Vista operacinės sistemos sukūrimas. Ir gavo įspūdingą skaičių – 10 mrld. dolerių arba 25 mlrd. litų (palyginimui 2009 metų Lietuvos BVP sudarė 92 mlrd. litų). Nors tikslius šios operacinės sistemos sukūrimo skaičius žino tik ponas S.Ballmer ir jam artimi žmonės, bet jeigu tie 10 mlrd. dolerių bent kiek artimi tikrai sumai, tai sukurti Windows operacinę sistemą kainuoja tiek, kiek Bendrojo vidaus produkto sukuria ketvirtadalis Lietuvos gyventojų ir įmonių. Žinoma, vartotojas, naudodamasis naujausia Windows operacine sistema to negali suprasti. Kaip ir negali suprasti to, kad Microsoft yra pelno siekianti įmonė ir naujos sistemos kūrimui skirtus pinigus ji turi atgauti su pelnu. Ir šioje situacijoje negali būti kalbų apie operacinės sistemos pardavimus už 100 ar mažiau litų. Šią kainą nustato pats programų kūrėjas, nes tik jis gali geriausiai įvertinti, kiek vartotojų nusipirks naują operacinę sistemą, gali objektyviai nustatyti tikrąją jos vertę ir tai, ar ji atsipirks.

Išvados

Skaitydamas įvairių vartotojų straipsnius apie kūrinius, autorius ir pinigus, susidariau tokią nuomonę:

• Autoriai (ypač didžiosios kompanijos) bet kokia kaina stengiasi ginti savo interesus. Netgi Microsoft iškelti ieškiniai Linkomanijai ir jos vartotojams žvelgiant iš autorių pusės yra teisingi.
• Vartotojai nori naudotis naujausiomis programomis, žaisti naujausius žaidimus, skaityti naujausiais knygas. Tačiau visi nauji produktai jiems paprastai yra per brangūs. Be to, reikia įvertinti ir tai, kad aktyviausi interneto vartotojai, garsiausiai reiškiantys savo nuomonę, yra jaunimas, neturintis pastovių pajamų.
• Ar kūrinių, jeigu jie būtų pardavinėjami už daugeliui vartotojui priimtiną kainą, būtų tikrai nuperkama daugiau? O galbūt niekas nepasikeistų ir daugelis vartotojų toliau ieškotų būdų, kaip tuos kūrinius gauti nemokamai?
• Absoliuti dauguma vartotojų nepabando pažvelgti į autorius iš jų pusės ir nebando suprasti, kad bet kurį filmą, muzikos kūrinį ar programą sukurti kainuoja didelius pinigus.
• Visi komerciniai kūriniai yra kuriami su tikslu gauti maksimalų pelną. Todėl autoriai vangiai renkasi naujas pardavimo formas (supaprastintas pardavimas, mažesnė kaina, “įsigijimas, jeigu patiko”).

Mano asmenine nuomone artimiausiu laiku “mažieji” autoriai pabandys įsiklausyti į šiuos vartotojų norus. Tuo tarpu didžiosios kino kompanijos, leidyklos ar programų kūrėjai ieškos naujų būdų kaip apsaugoti savo kūrinius. Manau, nebe už kalnų tie laikai, kai naujausiomis programomis ar žaidimais bus galima naudotis tik prisijungus prie interneto, kad būtų galima patikrinti, ar vartotojas naudojasi legaliais kūriniais. Jeigu kompanijos pasuktų šiuo keliu, piratavimui galėtų būti užkirstas kelias. Bet ar taip atsitiks, parodys laikas.