Ta proga, kad Ryanair’as iš Vilniaus skraido į Brėmeną, o ir žiemos sezonu lėktuvų bilietų kainos būna geros, nusprendžiau čia visai neseniai nulėkti iki Vokietijos (o dar ir skrydžių laikas geras – išskrendi penktadienį, o grįžti pirmadienį ryte ir gali iš karto keliauti į ofisą). Norėjosi prieš šventes pasisemti tos vokiškos kalėdinės dvasios (gal teisingiau būtų sakyti šventės), ko Lietuvoje nė su žiburiu nerasi.
Jau leidžiantis lėktuvui Brėmenas pasitinka “vokiška tvarka” – tvarkingai išrikiuotais nameliais. Iš aukštai vaizdas buvo ne klaidingas – Brėmenas tikrai tvarkingas miestas, netgi per daug sterilus. Nerasi ant žemės numestos nė vienos šiukšlės, šaligatviai ir gatvės švarios, namai tvarkingi, o automobiliai nuplauti.
Skaityti toliau
Dar vasarą aplankiau Taliną, bet vis tingėjau aprašyti savo įspūdžius iš šio miesto. Estija man iki tol buvo visiškai nepažįstama šalis. Nors visi sako, kad estai – mūsų kaimynai, bet, manau, išskyrus bendrą istoriją, mūsų daugiau niekas bendro nesieja. Na galbūt bendra Baltijos jūra.
Talinas man pasirodė labiau „europietiškas“ miestas nei Vilnius. Tikriausiai dėl euro. Įvedus eurą kainos lyginant su Vilniumi taip pat priartėjo prie senosios Europos: autobuso ar tramvajaus bilietas kainuoja 1 eurą (perkant iš vairuotojo – 1,60 euro), maistas nuo 4 eurų (McDonalds) iki 10-15 eurų normalesniame restorane, alus kavinėse nuo 3 iki 5 eurų. Jau nekalbu apie taksi kainas, kurios prasideda nuo 1,5 euro už kilometrą centre. Bent jau centre visi užmatyti taksi automobiliai buvo nauji, vairuotojai tvarkingi, kalbantys angliškai. Prekybos centruose kainos panašios į lietuviškąsias. Apskritai Talinas man pasirodė kaip gana brangus miestas, kai kurios kainos labai panašios į kitų Vakarų Europos sostinių.
Skaityti toliau
1 dalis | 2 dalis
Būdamas Londone gali pajūsti tą tikrąją tautų, žmonių maišalynę, tikrąjį hustle and bustle. Nuo pakistaniečių, gatvėse pardavinėjančių Lebara korteles, iki gatvėmis einančių krišnaistų, skelbiančių savosios deivės dievo Krišnos žodį. Gali pajusti kažką tokio, ko niekada nepajustum Lietuvoje.
Skaityti toliau
1 dalis | 3 dalis
Antra diena Londone vėl buvo skirta pasivaikščioti po žymiausias šio miesto vietas. Tik jau nebe pėsčiomis, nes atstumai gana nemaži, o autobusu. Nusipirkau bilietą į Hop On/Hop Off autobusą. Įlipi į autobusą ir keliauji po Londoną išlipdamas kur nori, o dar ir pasiklausydamas gidų pasakojimų. Toks visai neblogas pensininko variantas. Iš tikrųjų Londone pirmą kartą išbandžiau šiuos autobusus ir visai patiko. Tik ne pats didžiausias malonumas sėdėti autobuso viršuje po atviru stogu, kai pradeda lyti.
Skaityti toliau
2 dalis | 3 dalis
Liverpulį palieku traukiniu. Nepaisant to, kad vienas traukinys buvo atidėtas, kitu per porą valandų pasiekiu London Euston stotį. Man asmeniškai buvo kažkas naujo, kai daugiau nei 200 mylių traukiniu galima įveikti per 2 valandas. Tiesa, keliauti Anglijoje traukiniais gana brangu – įveikti 200 mylių atstumą tarp Londono ir Liverpulio kainuoja nuo 25 iki 100 svarų.
Išlipęs iš traukinio atsiduriu tikroje tautų masėje, kažkur skubančioje, svetimoje, nedraugiškoje. Labiausiai į akis krentantis dalykas – tvarka toje žmonių masėje. Jeigu keliaujama link metro stotelės, tai visi žmonės ant eskalatoriaus stovės dešinėje pusėje, kairiąją palikdami labiau skubantiems. Tas pats visose eilėse prie kasų – labiau skubantys nebandys užlįsti į priekį…
Skaityti toliau
The Beatles ir Liverpool futbolo klubas – praktiškai du dalykai, kuriuos žinojau išsiruošęs į Liverpulį. Taip pat žinojau, kad šis miestas bus mano pažinties su Anglija pradžia.
Lėktuvas praskrodžia kiaurai lietaus debesis ir Anglija mane pasitinka lietumi – tokia, kokią kažkodėl įsivaizdavau šią šalį. Lietuvišką vasarą su +25 laipsniais iškeičiau į lietingą šaltą anglišką lapkritį su +15 laipsnių. John Lennon oro uostas irgi pasitinka nelabai draugiškai. Reikia pastovėti nemažoje eilėje prie pasų kontrolės. Oro uosto darbuotoja, tikrinusi dokumentus, nelabai miela – prieš mane stovėjusiems italams palinkėjo „Have a nice day“, o man, pamačiusi pase įrašą „lietuvis“, tik piktai pakelia akis.
Skaityti toliau
Konteineris siūbavo kranui jį keliant laivo link. Tartum plūduriuodamas ore, mechanizmas, jungiantis konteinerį su kranu, negalėjo sustoti nei sekundei. Judant atsivėrė blogai uždaryto konteinerio durelės ir iš jo pabiro dešimtys kūnų. […] Tai buvo kinai, kurie niekada nemiršta. […] Kūnai, kuriuos drąsiausiose fantazijose galima būtų įsivaizduoti patiektus restoranuose, užkastus daržuose šalia fabrikų, įmestus į Vezuvijaus ertmę. […] Jie visi buvo atsidėję pinigų laidotuvėms gimtajame mieste Kinijoje. Atiduodavo dalį uždarbio mainais už pažadėtą kelionę atgalios, po mirties. Už šiek tiek vietos konteineryje ir mažą gabalėlį Kinijos žemės. […] Viskas, kas tik yra, praeina pro čia. Čia, pro Neapolio uostą.
Roberto Saviano “Gomora”
Tokiais niūriais žodžiais Roberto Saviano, italų rašytojas ir žurnalistas, pradeda savo bestseleriu tapusią knygą “Gomora”, kurioje aprašo italų mafijos kamoros verslo ir nusikaltimų pasaulį. Knygoje autorius pasakoja apie jo gimtojo Neapolio situaciją: gyventi čia reiškia pasmerkti save bandymui išlikti, taikantis prie mafijos diktuojamų taisyklių.
Ilgai atidėliojau įrašą apie dar pavasarį aplankytą Neapolį. Norėjau perskaityti “Gomorą”, kad pavyktų susidaryti tikrąjį šio miesto vaizdą, tokį, kurio nepamatysi būdamas turistu Neapolyje. Visgi tik dabar pradėjau skaityti šią knygą. Bet nutariau parašyti įrašą, nes nieko panašaus, kas aprašoma knygoje, Neapolyje nepamačiau.
Skaityti toliau
1 dalis | 2 dalis
Sunkiai sekasi į blogą perkelti kelionių įspūdžius. O nuo pavasario (tuo labiau per vasarą) jų susikaupė gana nemažai. Šiandien noriu pabaigti pasakojimą iš pavasario kelionės į Romą. Pirmame įraše kalbėjau apie istorinę šio miesto pusę, antrame – apie Vatikaną, o šiame norėčiau papasakoti apie gyvenimą Romoje – minias turistų aikštėse, gatvės prekeivius, žymių dizainerių drabužių ir aksesuarų klastotes.
Po kelių dienų besilankant Romoje ji pasirodė dvejopa. Visų pirma kaip labai gražus istorinis miestas, kuriame kiekvienas ras ką pamatyti. Miestas turintis daugybę aikščių, pilnas turistų. Piazza Navona, Piazza Venezia, Piazza della Rotonda, Spanish Steps… Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tačiau Roma turi ir kitą ne tokią gražią pusę. Daug šiukšlių, ypač pasukus iš turistų lankomų vietų. Daugybę imigrantų: čigonai, turkai, pakistaniečiai ir daug kitų.
Skaityti toliau
Vakar važiavome pro Kėdainius. Daug kartų pro juos buvo važiuota anksčiau, bet niekada taip ir nesu užsukęs į patį miestą. Žinojau tik, kad ten labai gražus senamiestis. Turėjau kažkur 30 minučių tuo įsitikinti.
Per tas 30 minučių pasivaikščiojęs po Kėdainius, galiu pasakyti, kad šis miestas turi tikrai gražų senamiestį. Kaip jis atrodo, nuotraukos žemiau:
Skaityti toliau
1 dalis | 3 dalis
Tęsiu pasakojimą iš kelionės po Italijos sostinę – Romą. Tikriausiai klaidinga būtų sakyti, kad pažintis su Italija tęsiasi. Nes visgi Romoje kaip ir bet kurios šalies sostinėje nepamatysi tikrojo šalies veido. Kaip ir klaidinga būtų užsieniečiui aprodžius Vilnių sakyti, kad Vilnius – tai Lietuva.
Pagrindinis tikslas Romoje buvo susipažinti su istorine šio miesto dalimi, aplankyti žymiausius architektūrinius objektus. Antra diena tam ir buvo skirta. Keliamės anksti, papusryčiaujame. Šiandien planuose aplankyti Vatikaną. Einame į autobusų stotelę ir laukiame autobuso iki Vatikano. Šalia pilna turistų, stoviniuoja kažkokie uniformuoti italai. Nesulaukę autobuso ir kaip vėliau sužinoję, kad Romoje vyko transporto įmonių streikas, nutariame iki Vatikano keliauti pėstute.
Kelias gana tolimas, žemėlapis rankose. Bet visgi žemėlapis nelabai ten ir reikalingas – gatvės gana klaidžios, sunku orientuotis žemėlapyje, todėl geriausiai eiti ten, kur akys rodo ir kojos neša. Taip galima daugiau pamatyti, nuklysti į žemėlapyje neparodytas vietas.
Pirmas objektas, prie kurio ilgiau sustojame – Victor Emmanuel Monument. Sardinijos karaliaus garbei pastatytas ir pačių italų nelabai mėgstamas pastatas, neretai dar vadinamas vestuviniu tortu.
Skaityti toliau
