Savaitgalį planuose buvo kur nors išsidrėbti saulėje, pasikaitinti, pasimaudyti. Išvažiavus iš Vilniaus penktadienį termometras rodė +30 laipsnių. Po kelių valandų pajūris pasitiko lietumi ir daug mažesne temperatūra – +18 laipsnių. Ir toks buvo visas savaitgalis. Taigi įgyvendinti planus pasikaitinti saulėje nepavyko. Bet vis dėlto apsilankėme Harley Davidson baikerių suvažiavime Klaipėdos centre. Daugiau nuotraukų iš jo čia.
Vėliau nuvažiavome iki Klaipėdos molo – pasidairyti į Baltijos jūrą ir į išplaukiančius/atplaukiančius laivus.
Skaityti toliau
2 dalis | 3 dalis
Ankstyvas rytas Lietuvoje. Už lango šviečia ryški saulė, bet lauke dar gana šalta. Telefono žadintuvas skamba jau tikriausiai trečią kartą. Pats laikas būtų lipti iš lovos, nusiprausti ir papusryčiauti. O ir laiko lieka nebe tiek daug. Kuprinė prigrūsta drabužių, keletas kitų daiktų, fotoaparatas. Niekam kitam vietos nebelieka. Dar kokius kelis kartus pasitikrinu, ar viskas sukrauta, ar pasiėmiau dokumentus ir bilietus.
Lekiame į autobusą ir riedame link oro uosto. Važiuodamas vis galvoju, kad Ryanair nesugalvotų prašyti kišti kuprinės į tą savo metalinę dėžę, nes kuprinė ryškiai per didelė ir vargiai ten tilptų. Mikriukas spūstyse lenkia vieną automobilį po kito ir oro uoste esame anksčiau nei planuota. Iki registracijos į lėktuvą pradžios dar gera valanda, tai vaikštinėju po oro uostą. Ankstyvas rytas, todėl žmonių dar mažai, nuobodžiauju.
Prasidėjus registracijai į lėktuvą prisimenu kvailas oro bendrovių taisykles visus indelius su skysčiais sugrūsti į vieną maišelį. Imu iš apsaugos darbuotojo maišelį, bandau ten sutalpinti savo šampūnus, dušo želė, dantų pastą, dezodorantą. Nelabai telpa, maišelis plyšta. Tačiau panašu, kad oro uosto darbuotojams irgi dar ankstyvas rytas ir nelabai kreipia dėmesio į neuždarytą maišelį, tik paklausia, ką vežuosi indeliuose. Praeinu apsaugą, šiek tiek dar palaukiu lėktuvo, džiaugiuosi, kad neprašo matuoti kuprinės, ir neužilgo jau žvelgiame pro lėktuvo langą. Po pustrečios valandos mūsų laukia amžinasis miestas – Roma.
Skaityti toliau
Senokai savaitgalį nebuvau niekur ištrūkęs. Vis susikaupia kokių nors darbų, prastas oras ar nėra didelio noro kažkur važiuoti ir taip toliau, ir panašiai. Sekmadienį nutarėme, kad laikas tam padaryti galą. Ir susiruošėme eilinį kartą aplankyti Trakus (juk kam ieškoti ko nors naujo, jeigu vos 30 km nuo Vilniaus atradai vietą, į kurią norisi vis sugrįžti ir sugrįžti).
Trakai žiemą primena Palangą – pustuštis miestelis, su vos vienu kitu atvykusiu į kavines pavalgyti ar pasivaikščioti turistu. Žiemą Trakai, turintys vos 6 tūkst. gyventojų, grįžta į normalų gyvenimo ritmą (o gal geriau būtų sakyti „užmiega žiemos miegu“). Bet tai man labiausiai ir patinka, kai vaikščiodamas po miestelį gali stebėti žmonių kasdienybę ir buitį. Dalykus, kurie vasarą ne taip krenta į akis, o kartais net būna paslepiami nuo atvykėlių. Pavyzdžiui, sekmadienį eidami centrinėmis miestelio gatvėmis galėjome užuosti kaip kažkas rūkė mėsą. Arba matyti lauke prie uždarytų parduotuvių ir kavinių paliktus Coca-Cola šaldytuvus. Ar ežero lede įšalusius vandens dviračius ir valtis.
Skaityti toliau
Prieš važiuodami į Biržus, jeigu gerai pamenu, buvome suplanavę aplankyti 4 dvarus. Bet kaip ir visada būna su planais, dalis jo lieka neįgyvendinta. Todėl šiandien norėčiau pristatyti paskutinį Biržuose aplankytą objektą – Astravo dvarą.
Astravas – Biržų priemiestis, esantis šalia Širvėnos ežero. Žymus tuo, kad į šią gyvenvietę veda ilgiausias Europoje lieptas per dirbtinį ežerą (525 metrai). Tiesa, važiuojant tas lieptas buvo labiau panašus į asfaltuotą kelią, skiriantį ežerą (o galbūt tvenkinius) į dvi dalis. Žinoma, į šią vietą mes važiavome ne pasižiūrėti į lieptą-kelią, o aplankyti gražaus, įdomios architektūros ir dar nematyto Astravo dvaro.
Skaityti toliau
Šiek tiek pasikapstysiu po vasaros nuotraukų albumą. Vasarą teko aplankyti Biržus ir ten stovinčią pilį. Biržų pilis (kartais dar vadinama Biržų tvirtove) – XVI amžiuje pastatyta bastiono tipo pilis prie Širvėnos ežero, vienintelė tokio tipo pilis Lietuvoje ir viena geriausiai išsilaikiusių Šiaurės Europoje.
Skaityti toliau
Paskutinis mūsų kelionės po Šilutės apylinkes tikslas buvo Rusnė. Tikriausiai šis Nemuno deltos saloje įsikūręs ir nė kelių tūkstančių gyventojų neturintis miestelis visiems labiausiai žinomas dėl pavasarį ten vykstančių potvynių. Tačiau Rusnę garsina ne tik potvyniai. Rusnė – gražus miestelis, kuriame yra į ką akis paganyti – tiltas per Nemuną į Rusnės salą, senieji žvejų kaimai, evangelikų liuteronų bažnyčia ir, žinoma, gražūs šalia tekančių upių vaizdai (Nemunas, Atmata, Skirvytė).
Skaityti toliau
Apsilankę Ventės rage ir Mingėje, nutarėme nuvykti pasižvalgyti po Šilutę. Tiesa, šiek tiek nuvylė kelias iš Mingės į Šilutę – nemažą atkarpą reikėjo važiuoti prastu žvyrkeliu, kuris baigėsi tik įvažiuojant į miestą. Sunku buvo patikėti, kad įvažiavimas į Lietuvos mastu visai nemažą miestą gali būti žvyrkeliu.
Pati Šilutė nėra kažkuo ypatinga – atrodo kaip ir dauguma miestelių Lietuvos provincijoje. Tačiau Šilutė taip pat jaukus bei gražus miestas. Visų pirma į akis krenta nemažai „vokiškų“ pastatų (tikriausiai išlikusių dar nuo to laiko, kai Šilutė priklausė Prūsijai ir Vokietijai). Šie pastatai netgi šiek tiek panašūs į stovinčius Klaipėdos senamiestyje. Taip pat Šilutėje yra gražus ir tvarkingas parkas bei laivų prieplauka. O dabar apie viską nuotraukose:
Skaityti toliau
Mingė (Minija) – toks mažas kaimelis Šilutės rajone, Minijos upės žemupyje, Nemuno deltos regioniniame parke. Kai kas jį vadina Lietuvos Venecija. Nesu buvęs Venecijoje, tai negaliu palyginti, bet tikriausiai su ja yra tik vienintelė analogija – Mingės kaimo pagrindinė gatvė yra Minijos upė. Todėl žmonės, norėdami nukakti iki kaimyno kitoje gatvės (t.y. upės) pusėje, turi plaukti valtimi arba daryti keliasdešimties kilometrų ratą. Tiesa, Mingėje tų gyventojų ne tiek ir daug – 2008 metų duomenimis visi 44. Tame upės krante, kuriame mes lankėmės, mačiau gal tik kokius kelis namus, kuriuose gyvena žmonės. Visi kiti arba apleisti, arba juose įsikūrusios kaimo turizmo sodybos.
Skaityti toliau
Savaitgalį teko šiek tiek pasibastyti po Šilutės kraštą. Paskutinėmis šiltomis ir saulėtomis rudens dienomis nesinorėjo sėdėti namuose. Aplankėme Ventę, Lietuvos Veneciją – Mingės kaimą, Šilutę ir Rusnę. Ventėje lankiausi lygiai prieš metus ir tada šiek tiek papasakojau apie Ventės ragą. Ventė man miestelis, į kurį visada malonu vėl ir vėl sugrįžti. Gaila tik tai, kad kai šeštadienį ten lankėmės, tinkluose beveik nebuvo paukščių.
Šiandien nebeišsiplėsiu pasakojimais, o parodysiu tai, ką mačiau.
Skaityti toliau
Visai netoli Rundalės rūmų stovi Bauskės pilis. Pilis stovi dviejų upių – Nemunėlio ir Mūšos santakoje. Pilį XV a. pradžioje pastatė vokiečių ordinas, siekdamas apginti pietines savo valstybės sienas nuo tada stiprios buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. Kadangi pilies paskirtis buvo gynybinė, tai nieko stebėtina, kad ji daug kartų buvo užimta švedų, rusų, lietuvių ir kitų valstybių. 1706 metais Bauskės pilį užėmę rusai ją susprogdino. Nuo to laiko pilies griuvėsiai buvo naikinami – iš buvusios pilies medžiagų žmonės statė sau namus.
Latviai pilį nusprendė atstatyti tik po daugiau nei dviejų šimtmečių. 1976 metais pagal atliktus archeologinius kasinėjimus buvo pradėtas pilies atstatymas. Bauskės pilies atstatyme galima įžvelgti netgi šiek tiek sąsajų su mūsų Valdovų rūmais – atstatymui naudojamos šiuolaiknės medžiagos (silikatinės ar gamyklinės molio plytos, betonas). Taigi autentiškumo išlikę mažai.
Skaityti toliau
