Evaldas Liutkus

Vis dar kartais aplanko noras čia ką nors parašyti. Taigi:

• Svogūnai. Negaliu pakęsti nei jų kvapo, nei skonio. Jei matau lėkštėje kažką panašaus į juos, greitai būna nustumiami prie nevalgomų dalykų. Bet jeigu nematau, tai suvalgau.
• Plojimai. Nusileidus lėktuvui, kad ir kokios idealios leidimosi sąlygos būtų, pusė sėdinčių lietuvių pradeda ploti. Ne tiek daug skraidau, bet pastebėjau, kad aplodismentai tiesiogiai proporcingi lėktuve sėdinčių lietuvių skaičiui. Dar nekenčiu, kai po filmo pradeda ploti ekranui ir jame surašytoms pavardėms.
• Rašyti blogą. Nemėgstu nei rašyti, nei skaityti. Gal tik porą kartų mėnesyje aplanko noras.
• Sniegas ir šaltis. Kažkada mėgdavau, dabar idealios sąlygos man ~0 laipsnių ir saulutė.
• Balsuoti. Tiesiog nemėgstu kažkam patikėti savo balsą, dar niekada nesu to daręs.
• Kai su manimi kalba rusiškai/lenkiškai. Ypač ta stotelių ir troleibusų žiedų kioskelių fauna, kuri per visą savo gyvenima išmoko tik kelis lietuviškus žodžius.
• Nesivalyti dantų. Jei papusryčiavęs ir prieš miegą neišsivalau dantų (prieš miegą dar ir su siūlu beigi skalavimo skysčiu), jaučiuosi nešvarus.
• Smarvė iš burnos. Negaliu pakęsti, kai bendrauji su žmogumi, kuriam dvokia iš burnos. Taip ir norisi pasakyti „Gal tau Dirolo duoti“.
• Telefonų. Šiaip labiau tų žmonių, kurie sukrapštę paskutinius litus nusiperka naujausią N colių telefoną ir paskui visur labai giriasi, kokie jie ypatingi.
• Susireikšminusių žmonių. Bet jų niekas nemėgsta, tik patys save.

Poilsis nėra tinginiavimas. Vasarą gulėti žolėje besiklausant vandens čiurlenimo ar stebėti plaukiančius debesis visai nėra laiko švaistymas. (John Lubbock)

Visada besibaigiant vasarai aplanko niūresnės nuotaikos. Nuo pat vaikystės nepatikdavo ta paskutinė vasaros diena, gėlių pirkimas ir pėdinimas į mokyklą kitą dieną. Visada trūkdavo paskutinės vasaros dienos.

Ši vasara iš dalies buvo laiko švaistymas, kai apie tai jau pamąstysiu rudenį, kita vertus poilsis, kelionės, pramogos. Bet visada man vasara tokia ir būdavo, kai tiesiog nesinorėdavo kažko prasmingo dirbti. Kai norėjosi ilsėtis, pabėgti nuo pilkos kasdienybės, nors niekada nebuvau pavargęs. Ši vasara buvo kaip tai sraigei viršuje – slinko lėtai, bet viską įdėmiai stebint aplinkui.

Pastaruoju metu mintis (nors ir padrikas) geriausiai sekasi dėstyti papunkčiui, tai taip pasielgsiu ir apibendrindamas šią vasarą.

• 0 perskaitytų knygų. Mokyklos metais per vasarą mielai perskaitydavau visą literatūros sąrašą, įtraukdamas dar kelias įdomias knygas. Studijų metais skaitydavau knygas apie kompiuterius, programavimą ir panašius dalykus. Vienu metu labai buvo sudominusios verslo knygos (visokios „Žydrųjų vandenynų strategijos“, „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari“ ir pan.). Pastaruoju metu į rankas ar kompiuterio ekraną nebepaimu nė vienos knygos. Skaitymas prieš kelis metus užsibaigė su Parulskio „Miegas ir kitos moterys“. Skaitymas visiškai nebetraukia, nebesukelia emocijų.
• 0 peržiūrėtų filmų. Sakydamas nulis, turiu galvoje, kad nebuvo tokių, kurie įsimintų (nors apskritai per vasarą peržiūrėjau labai mažai filmų). Jei gerai prisimenu, tai buvo paskutinė Karibų piratų dalis, gal dar kokie keli. O vasarą ir nėra labai didelis pasirinkimas gerų filmų. Kai kartais norisi prastumti laiką, žiūriu „Breaking Bad“ (ne toks geras kaip „Lost“ ar „Prison Break“, bet žiūrėti galima).
• Nusipirkau dviratį. Po n metų pertraukos pagaliau vėl sėdau ant dviračio. Pirmi pasivažinėjimai buvo sunkūs, Narbuto ar Šeškinės kalnas atrodė neįveikiami. Vėliau juos įveikti tapo vienu juoku. Vasarą dviratis iš dalies pakeitė automobilį mieste, tik spynos nepirkau (ir nepirksiu dėl suprantamų priežasčių), dėl to vis dar nepilnavertė transporto priemonė. O nusipirkus dviratininko aprangą vienas malonumas važinėti, kai judesių nevaržo kiti drabužiai. Statistika iki šios dienos: 1 pradurta kamera, 750 kilometrų. Tikslas iki sezono pabaigos – 1000 km. Tiesa, hibridinį dviratį norėtųsi pakeisti į du atskirus – plentinį, greitam pasivažinėjimui, ir kalnų – pasivažinėjimams miško keliukais. Bet kol kas tenkinsiuosi tuo, ką turiu.
• Kelionės. Kelionių sezonas prasidėjo jau pavasarį, kai aplankiau Romą ir Neapolį. Vėliau Anglija (Liverpulis, Londonas), Estija (Talinas), Suomija (Helsinkis), Latvija (Ryga). Šiek tiek keliavau ir Lietuvoje, aplankiau vieną kitą dvarą, keletą dienų pasikaitinau Baltijos jūros saulėje. Per ateinantį mėnesį reikėtų surašyti kelionių įspūdžius, kad vėliau nepasimirštų. Taip pat norėtųsi dviračiu pakeliauti po Lietuvą, bet tam reikėtų įsigyti dviračių laikiklį automobiliui. Šią idėją atidėsiu kitam sezonui.
• Fotografija. Žinoma, neužmiršau fotografuoti. Tęsiu savo 365 nuotraukų projektą, kasdien naujausią nuotrauka matoma čia dešinėje. Tačiau pastebiu, kad fotografijoje grįžtu į tą pačią vietą, nuo kurios ir pradėjau – fotografuoju dažniausiai tai, kas aplinkui. Po 365 projekto norėtųsi padaryti pertrauką, pasisemti naujų idėjų.
• Windows iškeičiau į Mac OS. Ne taip seniai nutariau įsigyti naują kompiuterį ir juo tapo Macbook Pro. Visada sakiau, kad niekada nepirksiu ir nesinaudosiu „Mac’ais“, bet nusipirkęs nesigailiu. Savo įspūdžius apie „Mac’ą“ taip pat būtinai aprašysiu.
• Pradėjau nebepastebėti piktų arogantiškų viską išmanančių žmonių. Nebesukelia jie man jokių emocijų. Nei tie, kurie gatvėje vaikšto susiraukę, nei tie, kuriems gyvenime viskas blogai, nei tie, kurie prašo išmaldos, nei tie, kurie tave už nugaros apkalbinėja, nei tie, kurie nurodinėja kaip gyventi. Supratau, kad tokie žmonės ir dėmesio kreipimas į juos pačio gyvenimą daro negatyvų.
• Daug daug kitų dalykų, kuriems galbūt ne vieta šiame bloge.

Beje, sveikinu visus interneto dienoraščių autorius, jų skaitytojus su Blogų diena.

Pirk tris gauk keturis. Surink 16 kamštelių ir gauk kolekcinę taurę. Valgyk sūrį ir laimėk bilietą į Gruzijos ir Makedonijos rungtynes. Gerk švyturio m**alą ir gauk dvi kojines ant mašinos veidrodėlių. Pirk maksimose ir surink kolekcinių medalių, taurių, lipdukų kolekciją. Pirk už 30 litų, registruok kodą ir laimėk maikę. Džiaukis pergalėmis, maišyk visus su š*dais, kai pralaimi. Mokėk už bilietus 1000 litų, o užsieniečiams viešbučius išnuomok 4 kartus brangiau. Tikėk sinergijos galia. Bažnyčiose neturėk kitų dievų, tik oranžinį kamuolį. Varyk su visais už kamuolį…

Psichozė visgi. Visas PR’as taip atbukino smegenis, kad jau nebeįdomu laukti didžiausio renginio Lietuvoje. O ir per draugiškas ne kažką rodė. O kas jeigu paskui oranžinio kamuolio šalyje nebebus vietos oranžiniui kamuoliui?

Skambutis į duris. Balsas iš vidaus:

- Kas čia?

- Krizė.

- Dink iš čia. Mes dar po pirmos krizės neapsivalėme.

(Liaudies folkloras)

Taip jau atsitiko, kad metų pradžioje rimčiau susidomėjau investavimu į vertybinius popierius. Anksčiau nuo mokyklos laikų žaidęs virtualiais pinigais ir domėjęsis kaip vyksta investavimas, šiais metais nutariau į rinką ateiti su savo pinigais. Man pasirodė ir tinkamas metas ateiti – rinkose buvo jaučiamas atsigavimas po 2008-ųjų metų NT burbulo ir bankų krizės, įmonės rodė vis geresnius rezultatus, Baltijos šalių biržų indeksai rodė tendencijas judėti į viršų, įmonių akcijų kainos buvo daug mažesnės nei prieš krizę. Dėl viso šito tikėjausi gerų rezultatų ir šiek tiek uždirbti.

Bet įpusėjo vasara ir rinkose vėl prasidėjo neramūs laikai. Europoje vis netilo kalbos apie Graikijos bankrotą ir ES kuriamus gelbėjimo palnus. Kai buvo priimtas Graikijos „gelbėjimo planas“, po kelių savaičių vėl prasidėjo kalbos apie kitų Europos šalių skolinimosi limitų viršijimą (bankrotą) – Italijos, Ispanijos ir Airijos. Kad nepasirodytų maža, atkeliavo blogų naujienų ir iš stipriausios pasaulio ekonomikos – JAV. Visų pirma technine detalė – JAV skolos limito viršijimas ir vėliau sekę vyriausybės nutarimai, leidę padidintį jį. Antra, vienos reitingų agentūros sumažintas JAV skolinimosi reitingas. Visos šios žinios atitinkamai paveikė vertybinių popierių biržas, Vilniaus biržos indeksas vien per šiandien nukrito 5 proc. Ko pasekoje ir pats nusprendžiau nešti kailį iš biržų, parduoti turėtas akcijas (galiu pasidžiaugti nors tuo, kad pavyko fiksuoti šiokį tokį pelną).

Po viso šito jau susidariau šiokį tokį naujoko ne ekonomisto vaizdą apie investavimą:

• Investavimas – labai sunkus darbas, kai reikia sekti įmonių naujienas, žinias „iš šalies“ (centrinių bankų, reitingų agentūrų ir pan.) ir sekti kitų rinkos dalyvių (investuotojų) veiksmus. Gerai, kai rinkos kyla ir fiksuoji „popierinį“ pelną. Tačiau kai biržų indeksai krenta ir stebi mažėjančias įsigytų įmonių akcijų vertes, turi imtis atitinkamų veiksmų.
• Investuotojams pagelbėti sukurta daug techninių modelių. Visi jie remiasi statistika ir sukurtais matematiniais modeliais. Tačiau jie tampa beverčiais, kai paskelbiamos neigiamos naujienos ir rinkos dalyviai skuba parduoti turimas akcijas.
• Vertybinių popierių biržose priešingai nei virtualiuose žaidimuose cirkuliuoja tikri pinigai. Kiekvieno investuotojo tikslas uždirbti. Todėl krentant biržų indeksams ar esant blogiems įmonių rezultatams dauguma stengiasi „išnešti sveiką kailį“ – parduoda turimas akcijas. Prie parduodančiųjų prisijungia dar minia kitų žmonių – kurie parduoda todėl, kad visi parduoda. Viso to pasekoje akcijos kaina stipriai sumažėja.
• Europoje ir didžiojoje dalyje išsivysčiusio pasaulio ekonomine prasme nebeliko sienų tarp valstybių. Vienos valstybės, yapč stiprios pasauliniu mastu ekonomikos, problemos tampa ir kitų valstybių bėdomis. Graikijos, Italijos, Ispanijos įsiskolinimai tapo visos Europos bėda. Tolesnis skolos didėjimas šiose valstybėse reikštų bendros Europos Sąjungos valiutos – euro žlugimą. Kad šios valstybės nebankrutuotų, jos išleidžia obligacijas, kurias superka Europos centrinis bankas (ECB) (galimai pažeisdamas euro zonos steigimo sutartį). Ir kalba eina ne apie keletą milijardų, o visus 260 mlrd. eurų (vien Italijos ir Ispanijos obligacijos). Iš kur ECB gauna tokius pinigus? Ogi kitų ES šalių įsiskolinimus didžiąja dalimi dengia Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija.
• Pasaulyje per daug virtualių ir niekuo neparemtų pinigų. Ką reiškia JAV skolinimosi limito padidinimas? Labai paprasta – naujų dolerių prispausdinimą. Tačiau ar nauji doleriai nesukelia dar daugiau problemų. Juk nuo to, kad prispausdins naujų dolerių, JAV įmonės nepradės dirbti pelningiau, efektyviau ir dar visai kaip -iau. Pinigai jau seniai tapo ne valstybės sukuriamos vertės išraikša, o kažkoks neaiškus tvarinys, gulintis banko sąskaitose ir cirkuliuojantis virtualiu būdu.
• Įmonių rezultatai ir tų įmonių akcijos yra du skirtingi dalykai. Įmonė gali rodyti gerus rezultatus: didėjančius pardavimus, augantį darbo efektyvumą ir pelną. Tačiau visa tai nieko nereiškia, kai kokia nors reitingų agentūra sumažina JAV skolinimosi reitingą. Atrodytų, koks ryšys tarp JAV skolinimosi reitingo ir tokios pelningai dirbančios Lietuvos įmonės „Panevėžio statybos trestas“. Tačiau vien per šiandien šios įmonės akcijos vertė sumažėjo 7 procentais.

Taigi pirmas blynas investuojant neprisvilo. Turėtas akcijas pardaviau su šiokiu tokiu pelnu (deja, bet kitais metais reikės valstybei sumokėti 15 proc. mokestį). Stebint dabartinį rinkų kritimą, taip ir norisi kažką nusipirkti. Ypač dėl to, kad daugelis įmonių atsigauna po krizės ir rodo gerėjančius rezultatus. Tačiau tuo pačiu sulaiko bandos baimė, baimė dėl to, kad visi parduoda. Baimė prarasti investuotus pinigus. O juk ir ekonominės krizės atsiranda ne šiaip sau. Įtariu, kad laukia dar viena krizė. Pasaulis dar neišsivalė visų žaizdų po 2008 metų. Tikriausiai dar per daug cirkuliuoja virtualių, neaišku iš kur atsiradusių, pinigų. Todėl stebėsiu ir lauksiu…

Tiek metų praėjo nuo pirmojo įrašo (2009-07-22).

Ilgainiui tapau pasyviu blogeriu, beveik neberašančiu. Taip pat beveik nebeskaitančiu.

Per 2 metus supratau, apie ką noriu rašyti. Supratau, kad nenoriu būti Filadelfijumi, buriančiu apie Google+, Facebook’ą, internetą ar šiaip viskuo besiskundžiančiu. Supratau, kad nebūsiu geras įrašų generatorius – nematau prasmės tam eikvoti laiko. O ir nėra tikslo surinkti kuo daugiau skaitytojų (ko siekia visi blogeriai), kas atneša dar daugiau problemų.

Nuo šiol čia bus tik mano užrašai iš kelionių, nuotraukos, užsirašysiu savo mintis, kad jų vėliau nepamirščiau. Tam, kam ir turėtų būti vieta bloguose.

Du metai blogeriui dar tik vaikystė. Bet sveikinu save ir su tuo!!!

Arba galima pasakyti paprasčiau – kelių eismo taisyklės vienodai galioja visiems eismo dalyviams ir visi vienodai jų turi laikytis. O situacija, nutikusi vakar, labai paprasta. Einu šaligatviu per Karaliaus Mindaugo tiltą, rankoje fotoaparatas, dairausi aplinkui, džiaugiuosi gražia pavakare. Karaliaus Mindaugo tiltas padalintas į dvi dalis – viena juosta skirta dviratininkams, kita – pėstiesiems. Einu ta, kuri skirta pėstiesiems – nesinori trukdyti dviratininkams. Kas vaikščioję šiuo tiltu, žino, kad ten yra šioks toks kalniukas ir važiuojant dviračiu galima įgauti neblogą pagreitį. Taip beinant matau kaip į mane pėstiesiems skirta šaligatvio dalimi didžiuliu greičiu (na gal ir ne tokiu dideliu, bet kokie 20-30 km/h tikrai) parskrieja dviratis su kažkokiu žmogėnu ant jo. Mano veide akimirka sumišimo, kai nežinai kaip elgtis – žiūri atvažiuojančiam žmogėnui į akis ir bandai nuspręsti kaip jis elgsis ir ką pačiam daryti. O ant dviračio sėdintis žmogėnas matyti, kad nė neketina trauktis į jam skirtą šaligatvio pusę. Panašu, kad užmiršęs ir apie stabdžius. Greita reakcija padiktuoja, kad reikia kuo greičiau trauktis į kitą pusę, kad neatsidurčiau skausmingai komiškoje situacijoje, patekęs po dviračio ratais. Džiaugiuosi spėjęs pasitraukti, nes tikrai mažas malonumas būtų susidurti su tuo dviračiu (ne automobilis, bet kaulų lūžiai galimi). Beje, teko skaityti, kad vienam žmogui, į kurį įvažiavo nuo kalno besileidžiantis dviratis, gyvenimas baigėsi tragiškai.

Po šaltos žiemos greitai atėjęs šiltas pavasaris daugeliui dviratininkų tikriausiai perkaitino galvas. Dar nesu matęs, kad jie taip neatsakingai važinėtų. Ne kartą šį pavasarį teko matyti juos važiuojančius Ukmergės gatve vidury eismo juostos (mašinų greitis +80 km/h), keletą kartų jau teko staigiai kirsti per automobilio stabdžius, kai priekyje manęs neaišku iš kur išniro dviratis. Nesuprantu, ar tikrai dviratininkams taip nerūpi pačių saugumas, kai važiuoja ne dviračių takais, o judriomis gatvėmis (ir dar kartais ne kelkraščiu, o užima visą eismo juostą, kai tuo tarpu šalia nutiesti nauji dviračių takai). Atidesnis vairuotojas juos tikriausiai apvažiuos ar bent jau pristabdys, bet nereikėtų atmesti ir to, kad kas nors išvažiuodamas iš kiemo įvažiuos į šoną. Ir dar kiek pastebėjau, patys neatsakingiausi dviratininkai – paaugliai su maksiminiais dviračiais. Turintys geresnius dviračius (trekai, cube ir panašūs) paprastai laikosi taisyklių, rodo posūkius, turi šalmus, atšvaitus.

Beje, prasidėjus dviračių sezonui pats laikas būtų prisiminti ir taisykles.

Po darbo nutariau pasivaikščioti Nerimi. Juolab, kad toks oras neskirtas sėdėti namuose. Po truputį pradeda žydėti medžiai. Prie Baltojo Mindaugo tilto jau prišvartuotas garlaivis „Ryga“. Niekada dar jo nemačiau čia taip anksti. Tikriausiai bus gera vasara. Tvieskiant saulei pradedu galvoti apie atostogas. Gegužės pradžioje trumpas. O vėliau – pusė vasaros. Bet tikriausiai tiek neimsiu. Mėgstu pasilikti atsargai, kad galėčiau kada susigalvojęs atitrūkti nuo darbų. Žinau, kad tos atostogos taip ir kaupsis, kol būdamas kokių 40 metų jau galėsiu išeiti į pensiją. O gal šiais metais padaryti tam galą?

Garlaivis Ryga. Ironiška, Vilnius labiau Varšuva nei Ryga, O Nerį galima perbristi keliais žingsniais. Rygoje daug garlaivių, daugiau nei Klaipėdoje. O Klaipėda jau arčiau Vokietijos…

Seniai nesėdėjau ant dviračio. O šiandien taip gera būtų buvę juo pasivažinėti. Visur tik dviračiai, dviračių daugiau nei mašinų. O aš nebeturiu. Reikės pirkti… Einu dviračių takais, nes šie užėmę mano šaligatvio vietą.

Garlaivis prie tilto stovės visą vasarą, dar ir rugsėjį. Vasarą Vilniuje šlykštu. Šlykščios lenkiškos braškės po 2 litus už kilogramą. Prakaituotos moteriškės, rūškanais veidais kalbančios kalba, kurios aš nenoriu suprasti. Šlykščios dulkės, vėjo atpūstos į veidą. Vasarą Vilniuje nebūna kamščių. O atsiminęs, kur stovi inkilai, gali iš Pašilaičių iki stoties nulėkti per 15 minučių.

Garlaivis Ryga priminė, kad šiais metais niekur nebuvau išvažiavęs, nieko nepamačiau. Reikėtų jau sekmadienį kur nors toliau ištrūkti, pasidairyti, pafotografuoti. Sekmadienis bloga diena. Diena kai turėtum ilsėtis, bet susikaupia darbų darbelių…

Nė karto dar nesu plaukiojęs garlaiviu Ryga. Ir nenorėčiau. Man labiau patinka vaikščioti pėsčiomis.

Norėjau skambia antrašte pradėti naują ilgą įrašą apie blogų saulėlydį. Deja, kai pagalvojau, kad įrašui reikėtų skirti kokias 4 valandas vakaro, nusprendžiau neberašyti. Gaila laiko, nesidėlioja mintys, geriau pažiūrėsiu BBC dokumentiką (Micheal Palins “New Europe” – rekomenduoju dokumentikos mėgėjams). Žinau, kokie žmonės perskaitys šį įrašą, nujaučiu kur pasisuks diskusija (jeigu ji apskritai įvyks). Žinau, kad vėl būsiu pavadintas kvailiu, o gal net ir sulauksiu piktų komentarų iš tų, kurių nuomonė nesutampa su manąja. Tikriausiai tai viena iš priežasčių, kodėl lietuviški blogai nutilo.

Apie mirštančius blogus jau rašiau prieš gerus metus. Per metus situacija nepasikeitė, iš blogerių liko tik blogų vardas. Vardas su viena po kita rašomomis deklaracijomis. Kovos su turinio vagimis. Reklamos (Skytech, telefonai, paslaugos). Apsižodžiavimai tarp A.Račo ir Užkalnio, purvų drabstymasis tarp vaikų, nepasidalinusių vieta smėlio dėžėje (“- Tu apie mane prirašei nesąmonių Rokiškio Pipedijoje. – Ne, čia tu apie mane prirašei”).  Įvairūs vienas po kito vykstantys blogerių susitikimai. Nešvarūs SEO žaidimai. SEO apklausos – kaip išnaudoti tuščią blogų plotą reklamoms. Skelbimai apie vykstančias konferencijas.

Iš dalies blogai mirė su paskutine Blogorama. Ne paslaptis, kad nemažai buvo tokių blogerių, kurie kažką prasmingo suregzdavo vien dėlto, kad patektų į kasdien Džiugo rengiamą tinklaraščių apžvalgą.

Blogai mirė ir dėl to, kad nesulaukė pakankamai dėmesio iš šalies, iš tų “paprastų” žmonių, kasdien skaitančių delfius. Lietuva per maža šalis, kad patys blogeriai sukurtų skaitančiųjų auditoriją kitiems blogams. Kita vertus, diskusija komentarais kiekvieną dieną su tais pačiais žmonėmis, mano nuomone, nėra tai, ką galima vadinti blogu. Nemažą dalį lankytojų atėmė ir Facebook.

Kas liko lietuviškuose bloguose? Atsakyčiau 2 žodžiais: politika ir technologijų naujienos. Temos, kurių pilni portalai. Temos, kuriomis blogai niekuo nesiskiria nuo portalų ir neturi jokių šansų privilioti naujų skaitytojų (iš Google ateinančių lankytojų nelaikau skaitytojais).

Atsirado naujų turinio agregatorių. Apskritai, manau, kad jiems priklauso blogų ateitis – žmonės nebeskaitys blogų tiesiogiai, o naudosis agregatoriais . Aš jau tapau vienu iš jų, nors dar ne iki galo atsisakiau RSS. RSS negaliu atsisakyti dėl to, kad dar nesukurtas toks agregatorius, kuris padėtų skaitančiajam atfiltruoti neįdomų turinį. O tokį sukurti būtų labai paprasta – iš įrašo nuskaitomos žymės ar specifiniai žodžiai, o vartotojas žodžiais nurodo, kokių tekstų jis nenori skaityti (priešingai nei Blogeriai.net, kur pasukta lengviausiu programavimo prasme keliu – visai užblokuoti autorių).

Kokia blogų ateitis? Manau tik kelerių metų klausimas, kol dabartiniai blogeriai ves/ištekės, susilauks vaikų, baigs studijas ir nuo interneto reikės pasinerti į rimtesnius darbus. Tada jau bus aktualūs kiti reikalai ir problemos. Išnyks ir ši maža saujelė blogų. O naujų blogų beveik neatsiranda. Pats beveik visus naujus blogus, kažkada pridėtus į RSS skaityklę, jau išmečiau. Liks tik tie asmeniniai blogai, nuo kurių ir prasidėjo blogų istorija. Blogai, kuriuose yra kažkiek žmogaus…

15min.lt kažkada buvo verta pagarbos už tai, kad vieni pirmųjų pasiūlė internetu žiūrėti lietuvišką televiziją. Bet visa tai truko kokį mėnesį, kol galiausiai liko tik keli kanalai. 15min.lt labai nervino rubrika „Fotopolicija“, kurioje nepatikrinę faktų talpino visas skaitytojų atsiųstas nuotraukas – kas nors puse rato užvažiavo ant šaligatvio ar geltonos linijos ir tas žmogus jau buvo teisiamas kaip padaręs nusikaltimą. Kol neparsisiunčiau AdBlock Firefox’ui, nervino tai, kad nebuvo galima suprasti kur naujiena, o kur reklaminis skydelis. Nervino, kad absoliuti dauguma straipsnių – ne autorinis žurnalistų darbas, o copy-paste naujienų agentūrų pranešimai. Nervino, kad skambiomis antraštėmis iš š… spausdami vašką bandė pritraukti kuo daugiau lankytojų. Buvo galima pykti ir už straipsnius su akivaizdžiomis gramatikos kalbomis. Pykau ir už žurnalistikos studentų mėgėjiškus straipsnius ne iš esmės (pvz., prasidėjus atakoms Libijoje buvo kalbama ne apie tai, kodėl ir kaip viskas vyksta, o pateikiama iš Vikipedijos surinkta informacija apie tai, kokie naikintuvai naudojami – juk paprasčiau surinkti bet kokią informaciją, uždėti gerą antraštę ir pinigai vistiek kapsės iš reklamų).

Bet šiandien mano kantrybės taurė buvo perpildyta, kai žurnalistai eilinį kartą į straipsnį sudėjo viena bobutė viename turguje sakė faktus. Straipsnis apie Aurimo Dautarto laidotuves. 15min teigia, kad velionio A.Dautarto žmona Viktorija į laidotuves nebuvo įleista. Faktai: velionio žmona prie kapo uždega žvakutę (žiūrėti Alfa.lt straipsnio nuotraukas). Manau, kad tai tema, kuria nevertėtų spekuliuoti. Todėl siunčiu tave 15min.lt kuo toliau ir nebematau prasmės skaityti jūsų portalą. Kokia prasmė jus skaityti, jeigu prie kiekvieno straipsnio pateikiamus faktus turi pasitikrinti kituose šaltiniuose? Jokios pagarbos skaitytojui. Neįsivaizduoju kaip ši pamazgų duobė galėjo taip išpopuliarėti. Nesuprantu, kodėl aš skaičiau. Spausdinkite savo straipsnius ir naudokite juos pagal paskirtį.

Jau kokius 3 mėnesius bandau “padaryti” 2010-ųjų metų nuotraukų ir video atsargines kopijas – “kepu” DVD diskus. Šiokia tokia statistika – 10 DVD diskų filmuotos medžiagos ir 148 GB nuotraukų (iš viso daugiau nei 11 tūkst.). Iš tų 148 GB nuotraukų dalis įdomesnių nugulė į Flickr (kokie 7 proc.), dar kokie 10 proc. – asmeninės nuotraukos. Visa kita – skaitmeninės šiukšlės. Visokios gėlytės, nepažįstami žmonės gatvėje, už balos besileidžianti saulė ar kažkada įvykusio renginio akimirkos. Skaitmeninės šiukšlės, kurios po metų padarius atsargines kopijas nebeįdomios net pačiam. DVD diskai su nuotraukomis ar video ilgam laikui paliekami rinkti dulkes kokioje nors neatidaromoje spintoje. Kaip kokios buitinės atliekos, išvežamos pūti Kariotiškėse. Bet priešingai nei bulvių lupenos, supūvančios per metus ir susimaišančios bendrame puvenų dirvožemyje, skaitmeninės šiukšlės išlieka ilgus metus. Praėjus pusei amžiaus visai įdomu būtų atrasti skaitmenines šiukšles tokias, kokias palikai. Nupūsti dulkes ir stebėti kaip keitėsi gyvenimas, koks jaunas kažkada buvai, žiūrėti  į žmones, kurių nebėra. Tik problema, kad ir po 50 metų žydės tos pačios gėlės, o saulė leisi už tos pačios balos. Bet ateityje gėlės žydės kitoje pievoje, o prie balos rinksis jau nebe tie žmonės. Žmonės, kuriuos matysi, bet nebepažinsi. Įdomu rinkti skaitmenines šiukšles ir kaupti jas ateičiai. Reikia neužmiršti rytoj nusipirkti DVD diskų…