Žiema baigėsi, o šiandien jau pavasaris. Buvau pasivaikščioti, tai net šilta su žieminiais rūbais saulėje. Kaip jau tapo įprasta pasibaigus vienam metų laikui, dalinuosi užfiksuotais kadrais. Ši šalta žiema mano nuotraukose skambant šiai dainai:
O pavasario pradžia pažymėta įlenktu mašinos sparnu…
Ir visgi degalų kainos man vis dar neįkandamas kietas riešutėlis:
Visgi mistika tos degalų kainos?
Fotografija jau senokai tapo neatsiejama daugelio žmonių kasdienybe. Savo gyvenimo akimirkas įamžiname telefonais, muilinėmis ar veidrodiniais fotoaparatais. Fotografija netgi tapo mados dalimi – miestų gatvėse apstu žmonių, tiesiog besitampančių brangius fotoaparatus ir didžiules kuprines, pilnas foto technikos, bet taip nieko ir nenufotografuojančių. Taigi nutariau parengti atmintinę, kuri padės tapti profesionaliu fotografu: naudojantis šia atmintine nuotraukos taps neregėto gražumo ir bus vertos kabėti meno galerijose.
Gero fotografo atmintinė:
Visai neseniai Dalius rašė apie pajamas iš AdSense. Su reklaminiais banneriais kaip ir viskas aišku – blogeriams iš jų kapsi tik centai, ne kažin kiek prikapsi ir didiesiems blogams-portalams. Bet va aš noriu sužinoti, kiek uždirbate ir ar įmanoma uždirbti iš įvairių telefonų apžvalgų, interneto planų bandymų, kokios nors naujos svetainės pristatymo? Juk reklamų agentūros/įmonių marketingų skyriai blogų atžvilgiu dabar labai aktyviai dirba. Ar šis suaktyvėjimas yra todėl, kad reklama bloguose nieko nekainuoja, bet pasiekia gana didelę žmonių auditoriją? Pavyzdžiui, ar Nokia N8 apžvalga ([1], [2], [3]) rašyta tik dėl to, kad Nokia davė kelioms savaitėms pamaigyti naują telefoną, ar dar ir dėl to, kad blogeris gavo iš to materialios naudos? O gal čia ne reklama ir blogeris pats nusprendė, kad nori išbandyti naująją Nokia ar kitą daiktą/produktą? Kaip ten yra iš tikrųjų? Galvoju, ar įmanoma per metus surinkti kokius 150 litų, kad bent būtų susimokėti už hostinimą ir domeną.
Tikriausiai jau daugelis skaitėte/matėte žinias apie vakarykštį įvykį, kai 14-metis galimai išprievartavo ir nužudė 13-metę mergaitę. Nepradėsiu diskusijų apie šį įvykį, nuomonė apie tą 1314-metį tikriausiai sutampa su daugelio lietuvių nuomonė. Bet bežiūrėdamas Lietuvos Ryto televizijos video atkreipiau dėmesį į tai, kaip ši televizija saugo nepilnamečių asmens duomenis. Reportaže žurnalistė išsiaiškino, kas tie vaikai tokie, parodė jų Facebook anketas su užtušuotas veidais (kaip to reikalauja nepilnamečių apsaugos įstatymas). Tačiau padarė didžiulę klaidą – neužtušavo WWW adreso ir įvedus tą patį adresą vos per kelias minutes galima išsiaiškinti tiek žudiką, tiek auką, sužinoti jų vardus, draugus, pamatyti nuotraukas. Atsiribojus nuo visų emocijų, kurias sukėlė šis įvykis, Lietuvos ryto televizijos žurnalistai aiškiai pažeidė nepilnamečių apsaugos įstatymą. Kažkaip nerimta iš Lietuvos Ryto pusės. Kita vertus, dar vienas įrodymas, kad viešumas socialiniuose tinkluose visada turi dvi medalio pusės. Viena vertus lengvai ir greitai patenkinamas visuomenės noras sužinoti, kas toks yra įtariamas žudikas. Kita vertus, viešumas padaro ir labai didžiulę žalą artimiesiems, draugamas, pažįstamiems.
p.s. Prašau komentaruose nerašyti nei aukos, nei įtariamo žudiko vardų/pavardžių, nes tai galimai prieštarauja įstatymui. Kas norės – pasižiūrės.
Keletą dienų kaip tyčia žiūrėjau LTV televiziją. Eteris aišku užkištas visokiais “Laisvės liepsnų keliais”, dokumentiniais filmais, jau 20 metų transliuojančiais tuos pačius tankus, tais pačiais veidais, 20 metų jau tauškančiais tą patį per tą patį. Tiesiog vemti norisi nuo LTV ir tikriausiai valdžios bandymų žmonėms įrodyti, kokia ta sausio 13 visiems svarbi. Nė velnio ji žmonėms nesvarbi. Tikriausiai visi Klausimėlio herojai net nežinotų, kas tą dieną įvyko. Atmetus kokius kelis tūkstančių žmonių, save vadinančių patriotais, ar sausio 13 stovėjusius prie televizijos bokšto, daugumai ši šventė tapo data kalendoriuje. Dar daugiau žmonių šios datos tikriausiai net nelaiko švente – sausio 13 tapo paniekos savo valstybe simboliu. Valstybe, kurią atkūrė ne už ją kovoję, o siauros interesų grupės…
Man sausio 13 tapo valstybes primesta švente. Gerai, kad dar nepadarė nedarbo diena ir neprivertė visų per LTV stebėti dokumentinius filmus apie tankus ar ant sienos sukabintus 14 portretų, perrištų juoda juostele. Švente valstybės, kuri man tapo tik mažas žalias lopinėlis žemėlapyje. Jeigu dabar reikėtų kovoti už savo valstybę ir už save, tikriausiai būčiau vienas iš tų, skrendančių perpildytame Ryanair lėktuve. Vienas iš tų, kurie išskridę niekada nebegrįš. Valstybę manyje sugriovė tie, kurių negaliu minėti, nes nevaikštau į rinkimus. O kelio atgal, manau, nebėra… Ir vakarais įsijungiu dokumentinį filmą apie vis kitą šalį. Kad tik pabėgčiau nuo slogios Lietuvos pilkumos, nuo pilkos masės žmonių galvose…
Čia šiandien susimąsčiau kodėl nieko neberašau, kodėl nerašau apie tai, kas įdomiausia pačiam. Ir supratau, kad pradėdamas rašyti šį blogą padariau klaidą – pavadinau jį savo vardu. Tai labai riboja išsakant tai, ką tikrai galvoji tam tikromis temomis, pristabdo liejant kibirus srutų, kaip tai daro kai kurie anoniminiai blogeriai. Žinant, kad kiekvienas norintis gali išsigooglinti, kas toks esi, prie kurio namo laiptinės laukti vakare su kastuvu rankoje ar kurio automobilio padangas naktį nuleisti. Atsibodo kiekvienam atsakinėti, ar tu tas, kuris fotografuoja ir rašo blogą. O jeigu kada nors reikėtų ieškoti darbo ir kokia įmonė išsigooglintų blogą atsiliepimą apie save…
Būčiau sau koks nors buržujus, benamis, rokiškis, praeivis ar dar kas nors ir galėčiau rašyti ką tik noriu. Galėčiau pasakoti būtus ir nebūtus dalykus, nes niekas negalėtų patikrinti, ar tikrai aš atostogavau Maldyvų salose. Niekas negalėtų patikrinti, ar bent pats supranti tai, ką rašai. Maža to, su kiekvienu nauju įrašu galėčiau keisti nuomonę kaip kojines.
Juk slapyvardis neįpareigoja. Jis leidžia blogeriui pabėgti nuo tikrojo aš, leidžia sakyti tai, ko viešai savo vardu niekada nepasakytų. Slapyvardis padeda pasislėpti nuo baimės būti išgoolintam. Slapyvardis leidžia viešai dėstyti pačias slapčiausias savo mintis. Ir iš viso slapyvardis – tai ne žmogus…
p.s. Paminėti blogeriai gal neturi nieko bendro su tekstu. Čia tik pavardinau pirmus į galvą šovusius.
Kadangi dešimtų metų, vienuolikto mėnesio, vienuoliktą dieną buvo sugalvota pozityvaus bloginimo diena, tai negaliu neprisijungti ir aš prie šios iniciatyvos. Šiandien nelabai radau laiko parašyti įdomiam įrašui, tai pasidalinsiu keletu mane patį džiuginančių faktų:
O šiaip gyvenime dažniausiai esu kažkur viduryje tarp negatyvaus ir pozityvaus žmogaus, beveik realistas. Labai nepykite ir nesmerkite, jeigu čia perskaitote negatyvių dalykų.
Kadangi visokios blogerių akcijos yra gera proga pasidalinti nuorodomis į kitus blogus, tai įdėsiu ir aš nuorodų į keletą šiandien perskaitytų pozityvių įrašų:
Beje, blogeriai, nepamirštame pabalsuoti, kurią dieną eisime gerti alaus/arbatos Jeigu pavyks ir pats būtinai prisijungsiu.
Kaip jau daugelis tikriausiai girdėjo, penktadienį Vilniuje pagaliau buvo atidengta Tado Gutausko skulptūra “Laisvės kelias”. Skulptūros esmė – paminint Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį pakviesti visus šalies gyventojus už 25 arba 50 litų įsigyti simbolinę plytą, kurioje būtų įspaustas įsigijusiojo vardas ir pavardė, ir ją įmūryti į pastatytą skulptūrą. Kaip skelbia patys projekto “Laisvės kelias” iniciatoriai:
Projekto idėja gimė matant šiandieninę apatiją, pesimizmą ir susipriešinimą. „Laisvės kelias“ – tai kovos už nepriklausomybę atminimas ir laisvės bei vienybės simbolis ateities kartoms. Tai – raginimas nepamiršti vienybės idėjų, padėjusių Lietuvai išsikovoti laisvę.
Skulptūra simbolizuoja gyvą žmonių grandinę, daugiau kaip prieš 20 metų sujungusią tris nepriklausomybės siekusias Baltijos valstybes, nusidriekusią 600 kilometrų ir tapusią analogų pasaulyje neturinčia vienybės išraiška.
Citatos šaltinis
Nuo pat pradžių ilgai dvejojau, ar pirkti tą plytą, ar ne. Esmė, žinoma, buvo ne 25 ar 50 litų. Nuo pat pradžių, prasidėjus visam PR vajui, daug dalykų “Laisvės kelio” idėjoje man nepatiko. Dabar stebėdamas jau stovinčią skulptūrą dar labiau įsitikinau savo teisumu. Tebūnie tai asmeninis protestas prieš šią idėją. Taigi kodėl aš nepirkau plytos “Laisvės kelyje”?
Viena pagrindinių skulptūros idėjų buvo visiems priminti tą gyvą šimtų tūkstančių susikibusių žmonių masę, prieš 20 metų stovėjusią Baltijos kelyje. Tada Baltijos kelias buvo 3 Baltijos valstybių žmonių (tame tarpe ir tremtinių ar partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę ir kurių galbūt nebėra gyvųjų tarpe) laisvės troškimo akcija, į kurią jie jungėsi nieko neraginami, savo noru. Dabar atsirado kažkoks Tadas Gutauskas, kuris sugalvojo, kad Laisvės kelias (suprask ir Baltijos kelio paminėjimas) yra tik tų žmonių, kurie dar sugeba sukrapštyti tuos 25 ar 50 litų, kad į šią sieną įmūrytų savo plytą. Tų žmonių, kurie galbūt net nestovėjo Baltijos kelyje ir net nesuvokia, kas jis toks. Tų žmonių, kuriems plyta šioje sienoje tolygu Like mygtuko paspaudimui. Kai daugiau nei prieš 20 metų Baltijos kelias sujungė Lietuvą, šiandien Laisvės kelias ją dar labiau suskaldė – į tuos, kurie gali susimokėti, ir tuos tikruosius Baltijos kelio dalyvius, kurie galbūt dabar atsideda paskutinius litus iš savo varganos pensijos, kad tik kitą mėnesį turėtų už ką susimokėti už šildymą. Ši siena šiandien tapo materializuota išraiška to, kas vyko prieš 20 metų. O žmonės, nusipirkę plytas, tapo šios sienos bendrasavininkiais, nes jie sumokėjo už jos pastatymą.
Geriausias sprendimas šioje situacijoje būtų buvęs finansuoti “Laisvės kelio” skulptūros statybą iš visų mūsų pinigų – iš valstybės biudžeto. Ir sienoje surašyti Lietuvos istorijai tikrai reikšmingus žmones – partizanus, kurie miškuose kovojo prieš sovietų valdžią, tremtyje žuvusius žmones, sausio 13-ą po tankais žuvusiuosius ar kitus, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, o ne ją bandė pirkti.
Nemažiau svarbus dalykas, atbaidęs nuo noro prisidėti prie šios akcijos, buvo vieta, kurioje ketinta statyti skulptūrą. Skulptūra stovi šalia vienos judriausių Vilniaus sankryžų – “Pedagoginio žiedo”. Manau, kad vieta, kurioje per valandą pralekia tūkstančiai mašinų, yra visiškai netinkama tam. Apskritai, mane jau nervina tas faktas, kad visokios tautiškumo akcijos vyksta tik Vilniuje, kuriame tegyvena ketvirtadalis visos Lietuvos. O pats Baltijos kelias, nors ir prasidėjo nuo Gedimino bokšto Vilniuje, bet tęsėsi per kitus Lietuvos miestus – Ukmergę, Panevėžį ar Pasvalį. Kita vertus, projekto autoriai tikriausiai viską gerai buvo apgalvoję iš anksto – kas pirktų plytą, jeigu skulptūra būtų statoma kokiame nors Pasvalyje.
Na, ir galiausiai nebūčiau tikras lietuvis, jeigu visko nepaskaičiuočiau. Skulptūroje buvo sunaudota apie 20 tūkst. plytų. Kai kurios buvo su vieno žmogaus vardu ir pavarde (kaina 25 lt), kitos – šeimos plytos (50 litų). Neradau tikslių skaičių, kiek buvo nupirkta kiekvienos rūšies plytų, bet tarkime, kad jų buvo įsigyta po lygiai. Taigi gaunama 750 tūkst. litų pajamų. Vienos plytos pagaminimas netikiu, kad kainuotų daugiau kaip 10 lt (200 tūkst. lt už visas), pridėkime dar kokius 100 tūkst. lt už pastatymą, dar kokius 150 tūkst. litų reklamai. Grubiai paskaičiavus gaunamos išlaidos 450 tūkst. litų (bet mano asmenine nuomone jos turėtų būti daug mažesnės). Lieka, kad Tadas Gutauskas užsidirbo kokius 300 tūkst. litų. Visai neblogas komercinis projektas? Aišku, tikiu, kad tikroji sąmata bus pateikta su žymiai mažesniu Gutausko uždarbiu… Pabaigoje iškelsiu klausimą, ar tikrai šioje komercinėje skulptūroje yra dar bent kiek likusios tikrosios Baltijos kelio idėjos?
Įjungtas šildymas. Apšalę mašinos stiklai ryte. Slidžios gatvės ir jose lekiančios mašinos su vasarinėmis padangomis. Susiraukę veidai. Darbo dienos pradžia su vaisine arbata. Sportbačiuose šąlančios kojos. Šilta striukė, šalikas ir kepurė. Citrinų arbata su medumi. Nuo vėjo šiurkščios ir neutrogenos reikalaujančios rankos. Pirtis. Geras filmas vakare. Nenorėjimas niekur eiti. Artėja žiema…
Aš skaitauKad būtų už ką nusipirkti saldainių ir rašyti norėtųsi dažniau: