Evaldas Liutkus

Šiandien Vilnius buvo labai spalvotas. Prieš Kalėdas… O man vakarais patinka jį tokį stebėti nuo to aukšto kalno:

15 377 – tiek nepriklausomos Lietuvos metais keliuose  žuvo žmonių. Šiandien pagerbiant žuvusiuosius Katedros aikštėje buvo uždegta daugiau nei 15 tūkst. žvakių. Daugiau nuotraukų čia.

1991 metais skulptoriaus Gintaro Karoso įkurtas Europos parkas, muziejus meno kalba įprasminantis Europos geografinį centrą, visai neseniai atšventė savo dvidešimtmetį. Gėda prisipažinti, bet tik visai neseniai teko apsilankyti šiame muziejuje, nors nuo Vilniaus jis nutolęs tik 20 minučių kelio. Trumpi įspūdžiai ir nuotraukos iš Europos parko.

Visų pirma Europos parkas pasitinka malonia bilietų kasininke, nurodančia įdomiausius objektus, ir ne itin miela bilietų kaina – automobilio stovėjimas 7 litai, o bilietas į parką – 25 litai. Paprastai čia keliaujama su visa šeima tad bilietų kaina gali lengvai pasiekti 100 litų. O tai mano nuomone yra šiek tiek per daug už pasivaikščiojimą miške, nes realiai ten pamatysi ne kažką.

Europos parkas – standartinis lietuviškas muziejus, kai sustatai eksponatus, pritaikai juos konkrečioje erdvėje ir tikiesi, kad lankytojai plūs į jį. Muziejus lankytojų skaičiumi skųstis negali, bet man ten nelabai patiko. Pasigedau „interaktyvumo“, kai gali pajudinti, paliesti, kurti. Tik viena skulptūra įdomesnė – namelis su judančiomis grindimis. Visos kitos tiesiog stovi miške ir bent jau man nekuria jokios istorijos, tarpusavyje neturi jokių sąsajų. Prieini, pasižiūri, nueini ir užmiršti. Tik nuotraukos kažką primena.

Skaityti toliau

Panoramoje vyko tarptautinė kačių paroda. Buvau ir aš ten šiandien pasižiūrėti į kates. Vakare buvo ne tiek daug žmonių, todėl buvo galima ramiai apžiūrėti kates ir jas pafotografuoti. Dauguma ramiai snaudė, bet keletas buvo dar „gyvos“. Keletas nuotraukų Flickr’o albume žemiau:

Didžiąją dalį rungtynių žiūrėjau prie televizoriaus, keletą aikštėse ir baruose. Vakar stebėjau gyvai Siemens’e. Po visų nesąmonių su bilietų prekyba, kai jų nebuvo galima gauti, nes visokios Maximos juos išpirko, o ir kaina buvo per didelė Lietuvai, ketinau iš principo nepirkti bilietų į jokias rungtynes. Bet visgi emocijos sužaidė ir kai atsirado bilietų prekyboje nesusivaldžiau ir nusipirkau į sekmadienio grupės varžybas (Serbija – Turkija; Prancūzija – Ispanija; Lietuva – Vokietija).

Aišku, galėjau anksčiau pirkti iš perpardavinėtojų, bet nesinorėjo duoti uždirbti tiems, kurie prisiklausę pasakų apie tai, koks Europoje populiarus krepšinis ir kaip į Lietuvą suplūs minios krepšinio sirgalių, pirko bilietus už bet kokią kainą tikėdamiesi juos parduoti dvigubai ar trigubai brangiau. Taip pat nesinorėjo gaišti laiko dalyvaujant visuose žaidimuose, kur reikia kažką suvalgyti, išgerti, nutrinti, kad dalyvautum bilietų loterijoje. Taigi teko bilietą pirkti iš Tiketos, kuri pasirodo ne ką geresnė už “gatvės perpardavinėtojus”. Paprastai Tiketa parduodamiems bilietams taiko 3-5 litų administravimo mokestį. Bet bilietams į Europos krepšinio čempionatą jį padidino iki 25 litų (čia vien tik už tai, kad atspausdina bilietus).

Veiksmas krepšinio aikštelėje (įskaitant, kad visos 3 komandos, už kurias sirgau, laimėjo), labai patiko. Visų pirma gera reginio organizacija, mandagūs apsauginiai (taip, būna ir tokių Lietuvoje) ir kitas aptarnaujantis personalas. Tvarkinga Siemens arena. Suvaldytos spūstys – dieną atvažiuoti ir pasistatyti automobilį nebuvo jokių problemų. Išvažiuojant kokias 20 min. reikėjo judėti spūstyje. Gal šiek tiek blogai, kad apsauga į vidų neleido žmonėms įsinešti visokių barškalų. Bet aš tai žinojau prieš eidamas, todėl neturėjau tokių daiktų su savimi. Taip pat įspūdį paliko geras policijos darbas – jokių incidentų, viskas ramu ir tvarkinga. Tik raitoji policija galėtų surinkti žirgų paliktą gėrį, kad nereikėtų žmonėms į jį lipti.

Spaudoje buvo kalbama apie dideles gėrimų ir maisto kainas grupėse etapuose provincijoje – Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje. Vilniuje prie Siemens arenos įrengtoje fanų zonoje nieko panašaus nemačiau. Maisto ir gėrimų kainos panašios kaip ir visuose renginiuose: alus/sidras apie 6 litus, kepta duona – 5 litai, karšti patiekalai – nuo 5 iki 20 litų. Nors žmonių buvo nemažai, bet nepasakyčiau kad visi labai veržtųsi prie prekeivių palapinių pirkti alaus ar maisto. Nepirkau ir aš. Spaudoje buvo kaltinamos per aukštos kainos. Aš su tuo nevisiškai sutikčiau. Aišku, Lietuva užsieniui turėtų sudaryti mažų kainų šalies, į kurią tarkime galima savaitgalį atskristi išgerti pigaus alaus, įvaizdį. Todėl įvertinant tai reikėjo pardavėjams ir meniu pakoreguoti. Mane tiesiog jau vemti verčia nuo “tradicinio renginių maisto”: keptos duonos, dešrelių su raugintais kopūstais ar žirnių su spirgais. Norėtųsi įvairesnio meniu: tradicinių lietuviškų varškės gaminių, tikros giros, naminio vyno, kaimiško alaus (o ne atsibodusios ekstros), galėjo į meniu įtraukti ir kažko labiau įprasto europiečių skrandžiui. Bet kur tau, verslininko logika aiški – pasistatysiu palapinę, atsivešiu švyturio ekstros statinaičių, pakepsiu duonos bei kiaulių ausyčių ir nebus kur dėti uždirbtų pinigų. Bet būdamas vakar prie Siemens arenos įrengtoje fanų zonoje pamačiau, kad ne visi veržiasi pirkti tų jų “skanumynų”. Nemažai buvo tokių kaip aš, kurie nepirko ne dėl kainos. Su mielu noru būčiau suvalgęs itališko tiramisu ar išgėręs vyno. Deja, nieko panašaus nemačiau.

Užsienio sirgaliai. Iki Europos krepšinio čempionato apie juos buvo kalbama labai daug, per spaudą skalambijama, kiek čia pas mus jų daug suvažiuos, kiek jie pakels mūsų ekonomiką, kiek daug verslininkai užsidirbs. Tūlas verslininkas, užuot pasinaudojęs savo galva, patikėjo tuo, ką kiti sako. O jeigu jau atvažiuos tiek daug turistų, tai ir kainas reikėtų pakoreguoti atitinkamai: stoties rajono dviejų žvaigždučių hostelyje nakvynės kainą padaryti tokią pačią kaip 4 žvaigždučių viešbutyje kur nors Kanuose su vaizdu į Viduržemio jūrą. Alaus bokalą pardavinėti už didesnę kainą nei Romos centre. Taksi (kokiu nors prasmirdusiu senu passatu) už nuvažiuotą kilometrą prašyti tiek pat, kiek Londone. Mane kaip lietuvį žeidžia tokie verslininkų veiksmai, kuriantys prastą Lietuvos įvaizdį. Juk visi žinome, kad paslaugų kokybė neatitinka kainos. Kad ir tas pats atvejis su taksi: didelė tikimybė, kad važiuosi su 20 metų senumo mašina, vairuotojas be rusų kalbos kitos užsienio kalbos nemokės, klausysis Russkoje radio, iš oro uosto iki viešbučio važiuos tolimiausiais keliais ir t.t.

Tačiau svarbiausiai tai, jog visi neįvertino to, kad Europoje krepšinio šaka Nr. 1 – Futbolas. Galima paminėti vieno tokio vokiečio komentarą apie krepšinio čempionatą Lietuvoje: “No one in Germany is interested in basketball”. Taip pat kažkada žiūrėjau BBC sporto žinias (tuo metu, kai dar žaidė Anglijos rinktinė) ir nė žodžiu nebuvo užsiminta apie šį čempionatą. Todėl mano nuomonė nereikėjo dėti didelių vilčių, kad į Lietuvą suvažiuos labai daug užsieniečių. Vėlgi buvo kaltintos per aukštos kainos. Bet mano nuomone reikia pripažinti, kad krepšinis Europoje nepopuliarus ir nesurenka tokių sirgalių armijos kaip per futbolo varžybas. Lietuva galėjo bent jau pasižiūrėti į šį čempionatą ne trumparegiškai (kuo daugiau uždirbti per 3 savaites), o su perspektyva prisivilioti kuo daugiau užsieniečių, pristatyti jiems tokią šalį, į kurią jie sugrįžtu vėl ir vėl.

Deja, vaizdas vakar buvo apgailėtinas. Varžybos tarp Serbijos ir Turkijos – salė apytuštė ir saujelė šių šalių sirgalių (gal po kokį 50 iš kiekvienos šalies).

Fotografuota telefonu, kokybė ne per geriausia, bet apačioje kairėje galima matyti Serbijos sirgalius. Gal dar šiek tiek jų buvo salėje.

Varžybos tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Prancūzų vėl gal koks 50. Ispanų šiek tiek daugiau – nemažai buvo prisirinkusių Erasmus studentų. Žiūrovų šiek tiek daugiau, pradėjo rinktis lietuviai, nusipirkę visos dienos bilietus:

Kas dar buvo negražu iš čempionato rengėjų, kad labai mažai rodė kitų rinktinių sirgalius. Žaidžia kokie turkai su serbais, o visiems rodo kaip kažkoks lietuvis visą veidą išsitepęs trispalviais dažais krapšto nosį. O šalia aikštelės savo komandas karštai palaiko jų gerbėjai (nors ir nedidelis būrys).

Kalbant apie lietuvių varžybas, salė buvo sausakimša. Vokiečiai sirgaliai net nebandė įsiterpti. Labai gerai buvo šokėjos pertraukėlių metu. Norėtųsi ir daugiau rungtynių pamatyti gyvai. Deja, su bilietus ne taip paprasta gauti (už protingą kainą).

Vakar, po pusmečio laukimo ir visiems į smegenis brukamos didžiulės svarbos, pagaliau viskas prasidėjo. Buvo duotas startas Europos vyrų krepšinio čempionatui. O kad čempionato atidarymas būtų įdomesnis, žinoma, neapsieita be rekordų siekimo (juk koks renginys pas mus be rekordų siekimo:)). 5 Lietuvos miestuose buvo siekiama krepšinio kamuolio mušinėjimo vienu metu rekordo. Iš viso vienu metu skirtinguose miestuose kamuolius turėjo mušinėti apie 60 tūkst. žmonių. Vakar buvau prie Baltojo tilto pasižiūrėti ir, žinoma, nufotografuoti kaip viskas vyko.

Kadangi nepavyko atvykti anksčiau, o ir nusprendžiau važiuoti ne su dviračiu, o mašina, tai teko kurį laiką pastovėti spūstyse ir gerokai paieškoti vietos, kur palikti automobilį. Atrodė, kad pusė Vilniaus skuba stebėti krepšinio čempionato atidarymo ceremonijos, mušinėti kamuolių ir pasižiūrėti TV3 sezono atidarymo koncerto.

Skaityti toliau

Prie Baltojo tilto vakar kilo 10 oro balionų. Važiavo pro šalį dviračiu, tai šiek tiek pafotkinau. Gražus vaizdas. Juolab, kad Vilnius tikriausiai vienintelė Europos sostinė, kurios centre gali pamatyti kylančius oro balionus (kitur Europoje dėl aktyvaus lėktuvų eismo oro balionais skraidyti draudžiama).

Skaityti toliau

Visai neseniai pasigyriau po ilgo nevažinėjimo vėl sėdęs ant dviračio. Jau kaip ir numyniau vieną kitą šimtą kilometrų Vilniaus dviračių takais, tai susidariau šiokią tokią nuomonę apie juos, pastebėjau pagrindines kliūtis, trukdančias normaliai važinėti. Iš tiesų nevažinėjant dviračiu, o būnant tik pėsčiuoju ir vairuotoju, buvau susidaręs šiek tiek geresnę nuomonę apie dviračių takus.

Taigi pagrindinės kliūtys, trukdančios važinėti dviračių takais:

• Aukšti šaligatvių bordiūrai. Turintiems MTB gal ir ne tokia didelė problema, bet važinėjant plentiniu dviračiu ar hibridu siauresnėmis padangomis dažnai gana sunku nuvažiuoti/užvažiuoti nuo šaligatvio/dviračių tako nenulipus nuo dviračio. Aukšti šaligatvių bortai stovi ir tuose šaligatviuose, kuriuose nubrėžtos dviračių tako linijos. Bent jau ten, kur yra dviračių takai, sovietiniai keliasdešimties centimetrų bordiūrai turėtų būti pakeisti nuožulniais, kad nereikėtų kalnų dviračio jiems įveikti.
• Duobės šaligatviuose. Duobės ypač didelė problema dar sovietmečiu nutiestuose šaligatviuose. Ištrupėjusios plytelės, medžių šaknys tiesiog verčia pažeisti KET ir važiuoti gatve. Priešingu atveju turi visą laiką stabdyti prie duobių.
• Autobusų stotelės. Kai kuriose vietose jau sutvarkyta ir dviračio takas nutiestas taip, kad stotelė būtų apvažiuojama. Bet dauguma Vilniaus autobusų stotelių pastatytos tiesiai ant dviračių tako. O kad būtų sunkiau ją apvažiuoti dar stovi stulpas kelio ženklui ir pilna stotelė žmonių. Vėl reikia mažinti greitį, stabdyti arba net nulipti nuo dviračio, kad neįvažiuotum į kokią močiutę.
• Praeiviai ant dviračių takų. Jeigu šaligatvis padalintas į dvi dalis – dviratininkams ir pėstiesiems, pastarieji kažkodėl visada renkasi ėjimą dviračių tako dalimi. Absoliuti dauguma net negirdi atvažiuojančio dviračio ir nė neketina trauktis iš dviračio tako. O dažnai kai juos apvažiuoji, palydi piktu žvilgsniu. Kartą vienam vos neužvažiavau ant kojos. Norom nenorom turi prie dviračio montuoti sireną arba bent jau skambutį.
• Dviračių takai vedantys į niekur. Vienas toks yra leidžiantis Ozo gatve prie Akropolio. Kairėje pusėje nutiestas naujas gerai išasfaltuotas dviračių takas. Leidžiantis į pakalnę galima pasiekti visai neblogą greitį. Bet… Vos tik pravažiavus viaduką į Akropolį, dviračių takas baigiasi. Norėdamas tęsti kelionę, turi nuvažiuoti nuo aukšto bortelio arba išvažiuoti prieš judrios gatvės eismą.

Dėl visų šių problemų praktiškai neįmanoma normaliai įsivažiuoti ir pasiekti didesnį greitį. Taip pat turi laužyti dviratį, norėdamas nuvažiuoti nuo dviračio tako. Visos šios problemos lengvai išsprendžiamos, nereikia didelių investicijų, tik noro ir supratingumo. Galbūt jeigu savivaldybės darbuotojai bent savaitę pavažinėtų į darbą dviračiu, o ne automobiliu, patys pamatytų visas šias problemas. Aišku, išsprendus šiais problemas, Vilniaus dviračių takų infrastruktūra netaptų idealia, bet bent jau būtų galima normaliai važiuoti dviračiu.

Arba galima pasakyti paprasčiau – kelių eismo taisyklės vienodai galioja visiems eismo dalyviams ir visi vienodai jų turi laikytis. O situacija, nutikusi vakar, labai paprasta. Einu šaligatviu per Karaliaus Mindaugo tiltą, rankoje fotoaparatas, dairausi aplinkui, džiaugiuosi gražia pavakare. Karaliaus Mindaugo tiltas padalintas į dvi dalis – viena juosta skirta dviratininkams, kita – pėstiesiems. Einu ta, kuri skirta pėstiesiems – nesinori trukdyti dviratininkams. Kas vaikščioję šiuo tiltu, žino, kad ten yra šioks toks kalniukas ir važiuojant dviračiu galima įgauti neblogą pagreitį. Taip beinant matau kaip į mane pėstiesiems skirta šaligatvio dalimi didžiuliu greičiu (na gal ir ne tokiu dideliu, bet kokie 20-30 km/h tikrai) parskrieja dviratis su kažkokiu žmogėnu ant jo. Mano veide akimirka sumišimo, kai nežinai kaip elgtis – žiūri atvažiuojančiam žmogėnui į akis ir bandai nuspręsti kaip jis elgsis ir ką pačiam daryti. O ant dviračio sėdintis žmogėnas matyti, kad nė neketina trauktis į jam skirtą šaligatvio pusę. Panašu, kad užmiršęs ir apie stabdžius. Greita reakcija padiktuoja, kad reikia kuo greičiau trauktis į kitą pusę, kad neatsidurčiau skausmingai komiškoje situacijoje, patekęs po dviračio ratais. Džiaugiuosi spėjęs pasitraukti, nes tikrai mažas malonumas būtų susidurti su tuo dviračiu (ne automobilis, bet kaulų lūžiai galimi). Beje, teko skaityti, kad vienam žmogui, į kurį įvažiavo nuo kalno besileidžiantis dviratis, gyvenimas baigėsi tragiškai.

Po šaltos žiemos greitai atėjęs šiltas pavasaris daugeliui dviratininkų tikriausiai perkaitino galvas. Dar nesu matęs, kad jie taip neatsakingai važinėtų. Ne kartą šį pavasarį teko matyti juos važiuojančius Ukmergės gatve vidury eismo juostos (mašinų greitis +80 km/h), keletą kartų jau teko staigiai kirsti per automobilio stabdžius, kai priekyje manęs neaišku iš kur išniro dviratis. Nesuprantu, ar tikrai dviratininkams taip nerūpi pačių saugumas, kai važiuoja ne dviračių takais, o judriomis gatvėmis (ir dar kartais ne kelkraščiu, o užima visą eismo juostą, kai tuo tarpu šalia nutiesti nauji dviračių takai). Atidesnis vairuotojas juos tikriausiai apvažiuos ar bent jau pristabdys, bet nereikėtų atmesti ir to, kad kas nors išvažiuodamas iš kiemo įvažiuos į šoną. Ir dar kiek pastebėjau, patys neatsakingiausi dviratininkai – paaugliai su maksiminiais dviračiais. Turintys geresnius dviračius (trekai, cube ir panašūs) paprastai laikosi taisyklių, rodo posūkius, turi šalmus, atšvaitus.

Beje, prasidėjus dviračių sezonui pats laikas būtų prisiminti ir taisykles.

Po darbo nutariau pasivaikščioti Nerimi. Juolab, kad toks oras neskirtas sėdėti namuose. Po truputį pradeda žydėti medžiai. Prie Baltojo Mindaugo tilto jau prišvartuotas garlaivis „Ryga“. Niekada dar jo nemačiau čia taip anksti. Tikriausiai bus gera vasara. Tvieskiant saulei pradedu galvoti apie atostogas. Gegužės pradžioje trumpas. O vėliau – pusė vasaros. Bet tikriausiai tiek neimsiu. Mėgstu pasilikti atsargai, kad galėčiau kada susigalvojęs atitrūkti nuo darbų. Žinau, kad tos atostogos taip ir kaupsis, kol būdamas kokių 40 metų jau galėsiu išeiti į pensiją. O gal šiais metais padaryti tam galą?

Garlaivis Ryga. Ironiška, Vilnius labiau Varšuva nei Ryga, O Nerį galima perbristi keliais žingsniais. Rygoje daug garlaivių, daugiau nei Klaipėdoje. O Klaipėda jau arčiau Vokietijos…

Seniai nesėdėjau ant dviračio. O šiandien taip gera būtų buvę juo pasivažinėti. Visur tik dviračiai, dviračių daugiau nei mašinų. O aš nebeturiu. Reikės pirkti… Einu dviračių takais, nes šie užėmę mano šaligatvio vietą.

Garlaivis prie tilto stovės visą vasarą, dar ir rugsėjį. Vasarą Vilniuje šlykštu. Šlykščios lenkiškos braškės po 2 litus už kilogramą. Prakaituotos moteriškės, rūškanais veidais kalbančios kalba, kurios aš nenoriu suprasti. Šlykščios dulkės, vėjo atpūstos į veidą. Vasarą Vilniuje nebūna kamščių. O atsiminęs, kur stovi inkilai, gali iš Pašilaičių iki stoties nulėkti per 15 minučių.

Garlaivis Ryga priminė, kad šiais metais niekur nebuvau išvažiavęs, nieko nepamačiau. Reikėtų jau sekmadienį kur nors toliau ištrūkti, pasidairyti, pafotografuoti. Sekmadienis bloga diena. Diena kai turėtum ilsėtis, bet susikaupia darbų darbelių…

Nė karto dar nesu plaukiojęs garlaiviu Ryga. Ir nenorėčiau. Man labiau patinka vaikščioti pėsčiomis.