Evaldas Liutkus

Arba galima pasakyti paprasčiau – kelių eismo taisyklės vienodai galioja visiems eismo dalyviams ir visi vienodai jų turi laikytis. O situacija, nutikusi vakar, labai paprasta. Einu šaligatviu per Karaliaus Mindaugo tiltą, rankoje fotoaparatas, dairausi aplinkui, džiaugiuosi gražia pavakare. Karaliaus Mindaugo tiltas padalintas į dvi dalis – viena juosta skirta dviratininkams, kita – pėstiesiems. Einu ta, kuri skirta pėstiesiems – nesinori trukdyti dviratininkams. Kas vaikščioję šiuo tiltu, žino, kad ten yra šioks toks kalniukas ir važiuojant dviračiu galima įgauti neblogą pagreitį. Taip beinant matau kaip į mane pėstiesiems skirta šaligatvio dalimi didžiuliu greičiu (na gal ir ne tokiu dideliu, bet kokie 20-30 km/h tikrai) parskrieja dviratis su kažkokiu žmogėnu ant jo. Mano veide akimirka sumišimo, kai nežinai kaip elgtis – žiūri atvažiuojančiam žmogėnui į akis ir bandai nuspręsti kaip jis elgsis ir ką pačiam daryti. O ant dviračio sėdintis žmogėnas matyti, kad nė neketina trauktis į jam skirtą šaligatvio pusę. Panašu, kad užmiršęs ir apie stabdžius. Greita reakcija padiktuoja, kad reikia kuo greičiau trauktis į kitą pusę, kad neatsidurčiau skausmingai komiškoje situacijoje, patekęs po dviračio ratais. Džiaugiuosi spėjęs pasitraukti, nes tikrai mažas malonumas būtų susidurti su tuo dviračiu (ne automobilis, bet kaulų lūžiai galimi). Beje, teko skaityti, kad vienam žmogui, į kurį įvažiavo nuo kalno besileidžiantis dviratis, gyvenimas baigėsi tragiškai.

Po šaltos žiemos greitai atėjęs šiltas pavasaris daugeliui dviratininkų tikriausiai perkaitino galvas. Dar nesu matęs, kad jie taip neatsakingai važinėtų. Ne kartą šį pavasarį teko matyti juos važiuojančius Ukmergės gatve vidury eismo juostos (mašinų greitis +80 km/h), keletą kartų jau teko staigiai kirsti per automobilio stabdžius, kai priekyje manęs neaišku iš kur išniro dviratis. Nesuprantu, ar tikrai dviratininkams taip nerūpi pačių saugumas, kai važiuoja ne dviračių takais, o judriomis gatvėmis (ir dar kartais ne kelkraščiu, o užima visą eismo juostą, kai tuo tarpu šalia nutiesti nauji dviračių takai). Atidesnis vairuotojas juos tikriausiai apvažiuos ar bent jau pristabdys, bet nereikėtų atmesti ir to, kad kas nors išvažiuodamas iš kiemo įvažiuos į šoną. Ir dar kiek pastebėjau, patys neatsakingiausi dviratininkai – paaugliai su maksiminiais dviračiais. Turintys geresnius dviračius (trekai, cube ir panašūs) paprastai laikosi taisyklių, rodo posūkius, turi šalmus, atšvaitus.

Beje, prasidėjus dviračių sezonui pats laikas būtų prisiminti ir taisykles.

Po darbo nutariau pasivaikščioti Nerimi. Juolab, kad toks oras neskirtas sėdėti namuose. Po truputį pradeda žydėti medžiai. Prie Baltojo Mindaugo tilto jau prišvartuotas garlaivis „Ryga“. Niekada dar jo nemačiau čia taip anksti. Tikriausiai bus gera vasara. Tvieskiant saulei pradedu galvoti apie atostogas. Gegužės pradžioje trumpas. O vėliau – pusė vasaros. Bet tikriausiai tiek neimsiu. Mėgstu pasilikti atsargai, kad galėčiau kada susigalvojęs atitrūkti nuo darbų. Žinau, kad tos atostogos taip ir kaupsis, kol būdamas kokių 40 metų jau galėsiu išeiti į pensiją. O gal šiais metais padaryti tam galą?

Garlaivis Ryga. Ironiška, Vilnius labiau Varšuva nei Ryga, O Nerį galima perbristi keliais žingsniais. Rygoje daug garlaivių, daugiau nei Klaipėdoje. O Klaipėda jau arčiau Vokietijos…

Seniai nesėdėjau ant dviračio. O šiandien taip gera būtų buvę juo pasivažinėti. Visur tik dviračiai, dviračių daugiau nei mašinų. O aš nebeturiu. Reikės pirkti… Einu dviračių takais, nes šie užėmę mano šaligatvio vietą.

Garlaivis prie tilto stovės visą vasarą, dar ir rugsėjį. Vasarą Vilniuje šlykštu. Šlykščios lenkiškos braškės po 2 litus už kilogramą. Prakaituotos moteriškės, rūškanais veidais kalbančios kalba, kurios aš nenoriu suprasti. Šlykščios dulkės, vėjo atpūstos į veidą. Vasarą Vilniuje nebūna kamščių. O atsiminęs, kur stovi inkilai, gali iš Pašilaičių iki stoties nulėkti per 15 minučių.

Garlaivis Ryga priminė, kad šiais metais niekur nebuvau išvažiavęs, nieko nepamačiau. Reikėtų jau sekmadienį kur nors toliau ištrūkti, pasidairyti, pafotografuoti. Sekmadienis bloga diena. Diena kai turėtum ilsėtis, bet susikaupia darbų darbelių…

Nė karto dar nesu plaukiojęs garlaiviu Ryga. Ir nenorėčiau. Man labiau patinka vaikščioti pėsčiomis.

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais Panoramoje vėl narvuose miaukė katės. Vyko tarptautinė kačių paroda (beje, jeigu netingite pasistumdyti tarp žmonių, galite ten nueiti ir šiandien). Kaip ir kiekvienoje kačių parodoje, visos jos uždarytos narvuose, dar apdengtos visokiais audeklais, kad tik kuo sunkiau tas kates būtų pamatyti lankytojams (taip, tai vadinama kačių paroda). Nepaisant to, paroda visai patiko. Buvo nemažai sfinksų, ne vien tik čiaudulį sukeliantys pūkuoti Grindos katinai

Skaityti toliau

Šnipiškėse šiandien tikriausiai buvo švaros diena. Nutariau po jas šįvakar pasivaikščioti. Jaučiasi šiek tiek didesnis sujudimas nei praeitą kartą. Žmonės tvarkose kiemuose, prie namų ištemptose virvėse sukabinti skalbiniai, o kiemuose žaidžia vaikai. Labai keistai atrodo, kai žmonės vos ne ant gatvėse kiekvienam praeiviui matomoje vietoje pakabina išskalbtus apatinius. Niekas net nekreipia dėmesio ir į tai, kad skalbiniai džiūva gatvėje, pilnoje mašinų ir vėjo pučiamų dulkių.

Pastebėjau, kad Lietuviško Šanchajaus gyventojai nepatikliai žiūri į tokius kaip aš lankytojus su fotoaparatu, pakabintu ant kaklo. Praeiviai gatvėje ar kiemuose besidarbuojantys nepatikliais žvilgsniais atsisuka ir leidžia suprasti, kad nenori būti fotografuojami. O aš nemėgstu paparacinti, neturiu tam tinkamo objektyvo, todėl kol kas nelendu į privatų žmonių gyvenimą. Visgi fotografijos esmė yra ne fotografuoti su teleobjektyvu pasislėpus krūmuose, o išlaikyti tam tikrą ryšį tarp žmogaus ir personažo, kurį nori pavaizduoti nuotraukoje.

Skaityti toliau

Tikriausiai tema ne nauja tarp lietuvių (ypač vilniečių) fotografų ir turbūt nepasirodysiu labai unikalus. Bet nutariau sau mesti dar vieną iššūkį (prie 365 projekto) – fiksuoti kuo tikriausią lietuvišką Šanchajų pačiame Vilniaus centre. Fotografuoti naujų dangoraižių fone nykstančias Šnipiškes. Manau, kad visai greitai šio mažo lūšnelių kaimelio Vilniaus centre nebeliks ir jį pakeis stikliniai dangoraižiai. Pasibaigs ekonominė krizė ir vėl gaisrai pradės naikinti Šnipiškes…

Galbūt pavyks užfiksuoti ir išsaugoti bent dalelę šios nykstančios Vilniaus dalies. Gal pavyks užfiksuoti žmonių gyvenimą. Bus matyti, kaip ten bus. O šiandien pirmi kadrai iš kontrastų kupino lietuviško Šanchajaus Vilniaus centre – Šnipiškių.

Kiekvieno pavasario pradžią žymi Kaziuko mugė. Buvau šiandien ten, pasistumdžiau su žmonėmis, visi kartu lipome vienas kitam ant kojų, šio bei to nusipirkome. Žodžiu mugė kaip ir kiekvienais metais ir nieko čia daug nepripasakosi. Tik šiemet žiauriai daug žmonių, tai ir nebuvo didelio noro su jais stumdytis.

Nešiojomės kartu fotoaparatą, tai padariau keletą nuotraukų:

Dar praeitame amžiuje Lietuvoje pradėjus statyti tada dar sovietinių daugiabučių namų kvartalus daug kas galvojo, kad tokie kvartalai išaugins naują „asfalto vaikų kartą“. Iš tiesų sovietiniai daugiabučiai buvo statomi paliekant gana mažai viešųjų erdvių, šalia pagrindinių gatvių, prie asfalto ir betono masyvų. Tačiau ir skųstis labai negalėjo – tėvai su vaikais galėdavo pasivaikščioti po parkus, vos ne kiekvienas kiemas turėjo žaidimų aikštelę apsodintą žole, su smėlio dėže. Daugiabučių namų kvartaluose būdavo bent kelios krepšinio ar futbolo aikštelės. Dabar sunku net pačiam patikėti, bet visai neseniai jos buvo naudojamos pagal paskirtį – atsimenu dar būdamas vaikas su kiemo draugais vakarais eidavome žaisti futbolo. Dabar situacija, žinoma, pasikeitusi: vaikų laisvalaikiu tapo kompiuteris ir internetas, o žaidimų aikštelės tapo keturkojų pasivaikščiojimo ir išsituštinimo vieta. Vis dėlto jau tada miestų gyventojai atsiradus progai stengdavosi ištrūkti iš miesto į kaimą ar į sodą.

Šiandien miestai išsiplėtė, sovietinių daugiabučių nebepakanka, kad sutalpintų visus gyventojus. Prasidėjo naujų daugiabučių namų kvartalų ar net ištisų rajonų statybos. Prieš keletą dienų lankiausi Perkūnkiemyje – viename naujausių ir tikriausiai tankiausiai apstatytų kvartalų Vilniuje, sunaikinusių Pavilionių kaimą.

Ne taip dažnai lankausi Perkūnkiemyje ir kiekvieną kartą ten būdamas negaliu atsistebėti. Visų pirma į akis krenta šio kvartalo vystyojų vienintelis tikslas – gauti kuo daugiau pelno, su kuo mažesnėmis išlaidomis. Iš to seka, kad namai sustatyti labai tankiai (pavyzdžiui, „Linksmajame kvartale“ išėjus į balkoną tikriausiai būtų galima lengvai bendrauti su kaimynu kitame name). Be to, kai kurie namai man netgi baisesni už senus blokinius daugiabučius.

Kita didžiulė šio kvartalo problema – beveik nulis viešųjų erdvių. Visas plotas užimtas pačiais namais ir mašinų stovėjimo aikštelėmis. Vaikų žaidimų aikštelėms paliktas kokių 10×10 metrų plotelis tarp namų ir aikštelių. Lyginant su senais daugiabučiais, beveik nėra žalumos – tik betono ir asfalto džiunglės, su vos vienu kitu medeliu ar žolės ploteliu tarp jų. Pats miesto pakraštys – kelių kilometrų spinduliu nei darželio, nei ligoninės, nei mokyklos.

Nesuprantu, kodėl buvo leista vystyti tokį kvartalą kaip Perkūnkiemis. Juk Vilnius – ne Hong Kongas ar Singapūras, kad reikėtų taip tankiai statyti. Nors suprantama tik tai, kad šiuolaikinėje ekonomikoje vienintelis verslo tikslas yra gauti kuo didesnį pelną. O jis žinoma bus didesnis, kai viename plote pastatysi kuo daugiau namų ir išleisi kuo mažiau infrastruktūros vystymui. Visgi aš manau, kad pajudėjus renovacijai žmonės pamatysi tikrąją senų renovuotų daugiabučių vertę – gyventi kur nors šalia parko, turėti didelę automobilių stovėjimo aikštelę, išvystytą infrastruktūrą – medžiai, vejos, vaikų žaidimo aikštelės, patogus susisiekimas, autobusai, troleibusai. Bet gaila ir tų žmonių, kurie tais pakiliais 2006-2008 metais kokiems 40 metų (visam gyvenimui) giliai įklimpo su būsto paskolomis, mokėdami už kvadratinį metrą Perkūnkiemyje 5000 litų…

Skaityti toliau

Kadangi vakar oras buvo puikus ir saulėtas, o tai Lietuvoje žiemą būna tiek dienų, kiek ant vienos rankos pirštų, tai nusprendžiau pasivaikščioti po tūkstantį ir vieną kartą lankytas  Vilniaus vietas. Tuo pačiu sekmadienis buvo pirma diena šią žiemą, kai buvo galima išbandyti CPL filtrą. Taigi griebiau fotoaparatą, užsukau ant jo CPL filtrą ir per kelias valandas nuėjęs 10 km pamačiau tokį mėlyną Vilnių (nuotraukos clickinasi ir didinasi Flickre):

Skaityti toliau

Buvo pakabintas prie dešrų kiosko Gedimino prospekte.

Buvau išėjęs vakar pasivaikščioti po Vilnių, pažiūrėti kaip jis prieš šventes pasipuošęs. Sušalau rankas, bet sukūriau video apie Kalėdoms pasipuošusį naktinį Vilnių: